Nuo pat pradžių žinojau, kad ši vestuvių diena – ideali scena, kurioje išaiškės tiesa.
Gregas manė, kad viską kontroliuoja, bet jis nė nenumanė, kad sprogmens mygtukas – mano rankose.
Mūsų vestuvės atrodė tarsi iš pasakos.
Gregas stovėjo prie altoriaus ir švytėjo.
Jam tai buvo mūsų tobulo gyvenimo pradžia.
O man – gražaus melo pabaiga.
Pobūvis buvo kaip sapnas: šampano tostai, juokas pievoje, jo tėvai – tobulų giminaičių kaukėse.
Šypsojosi, net šoko su Gregu, lyg viskas būtų gerai.
O aš tik laukiau tinkamos akimirkos numesti bombą.
Vakaro eigoje Gregas vis labiau nekantravo mūsų vestuvinei nakčiai.
Jo rankos užsibūdavo per ilgai, akys žibėjo troškimu.
Bet aš buvau susitelkusi į savo planą.
Kai svečiai išsiskirstė, o jo tėvai pasitraukė į svečių kambarius apačioje, Gregas mane nuvedė į miegamąjį, kurį mums paruošė tėvai.
Jis uždarė duris, ir oras kambaryje pasikeitė.
Jis lėtai priėjo, uždėjo rankas ant mano vestuvinės suknelės.
– Visą naktį to laukiau, – pašnibždėjo man į kaklą.
– Aš irgi, – nusišypsojau.
Jis atsargiai atsegė užtrauktuką ant mano suknelės.
Ant mano liemens – laikina, bet neįtikėtinai realistiška tatuiruotė: Saros, jo buvusios merginos, veidas ir žodžiai, kuriuos jis jai ištarė vestuvių
išvakarėse:
„Paskutinis laisvės skonis prieš gyvenant su tuo pačiu kūnu visą gyvenimą.“
Gregas suklupo ant kelių.
– Ne… tai negali būti…
– Kaip tu sužinojai? – sumikčiojo.
– Sara labai norėjo, kad aš pati išvysčiau tavo išdavystę, – atsakiau šaltai.
– Todėl pasirūpinau, kad niekada to nepamirštum.
Už durų pasigirdo žingsniai.
Į kambarį įsiveržė Marianne ir Jamesas – jo tėvai.
– Kas čia vyksta? – paklausė Marianne, žvalgydamasi aplink.
Jos veidas išbalo.
Žvilgsnis sustingo ties tatuiruote.
Jamesas, kaip visada tylus, nieko nesakė – suspaustas žandikaulis ir kumščiai kalbėjo už jį.
– Paprasta, – ramiai pasakiau.
– Gregas mane apgavo.
Su savo buvusiąja.
Vestuvių išvakarėse.
Marianne klestelėjo ant lovos krašto, apstulbusi.
Jamesas sustingo vietoje.
Gregas liko gulėti ant grindų, verkdamas.
– Gregori, – subarė Jamesas.
– Ar tai tiesa?
Jis neatsakė.
Marianne sulaikė raudą.
Jameso akys liepsnojo įniršiu.
Gregas bandė teisintis.
– Tai buvo klaida… aš nenorėjau…
– Tai nebuvo klaida, – atkirtau.
– Tai buvo pasirinkimas.
Tu mane išdavei.
Ir dabar susidursi su pasekmėmis.
Jis maldavo atleidimo.
– Prašau, Lilith… aš tave myliu…
Aš nusijuokiau.
– Myli? Gregai, tu net nežinai, kas yra meilė.
Jei būtum žinojęs – nebūtum taip pasielgęs.
Jis šliaužė artyn. – Prašau… maldauju tavęs…
Atsitraukiau.
– Viskas baigta.
Mus sunaikinai tą akimirką, kai pargriuvai pas Sarą.
Jamesas žengė pirmyn, jo balsas buvo tarsi griaustinis.
– Kelkis, – įsakė.
– Atsistok ir pažvelk į tai, ką padarei.
Gregas lėtai atsistojo.
Jis atrodė apgailėtinai – susiglamžęs smokingas, veidas šlapias nuo ašarų – vyras, praradęs viską.
Atsisukau į jo tėvus.
– Aš išeinu, – tvirtai pasakiau.
– Dabar jis – jūsų problema.
Bet aš jau buvau pasiruošusi.
Užsimetusi chalatą, paslėpiau tatuiruotę ir pasukau prie durų.
– Lilith! – šūktelėjo jis man iš paskos.
– Aš pasikeisiu! Viską pataisysiu!
Net neatsisukau.
Nebeturėjau ką pasakyti.
Leisdamasi laiptais, išgirdau Jameso balsą – tylų, bet žaibiškai aštrų:
– Štai ką padarei, Gregai.
Tu viską sugriovei.
Ir tuomet namus pripildė Grego duslūs raudantys atodūsiai.
Bet jie manęs jau nebesiekė.
Išėjau iš to namo iškėlusi galvą.
Be melo.
Be išdavystės.
Be Grego.
