Ypač Andriui patiko ta, kurioje jauna močiutė su ryškia šypsena stovėjo šalia senelio, kurio jis niekada nebuvo matęs.
Kai Andriui sukako 12 metų, motina vėl atvyko pas juos į svečius.
„Ko tau reikia?“ – močiutė nebuvo nusiteikusi bendrauti su anyta, o ši, slėpdama akis, nuėjo į virtuvę.
„Andrius, eik į savo kambarį, aš tave pakviesiu.“
Vėl jis atsidūrė savo kambaryje.
Bandė daryti pamokas, bet balsai girdėjosi pro ploną sieną, trukdydami susikaupti.
„Mama, Andrius jau didelis. Tegul grįžta namo.“
„Aha, dabar prisiminė apie sūnų. O jauniausioji jau nebededa rankos prie darbų?“
„Kaip tu supranti, ji mokosi.“
„Na, ir Andrius mokosi. Ar ketini iš jo padaryti invalidaus vyro slaugėją? Jauniausios gaila, o vyresnysis tegul savo gyvenimą švaisto, ar ne?“
„Ne, mama, ne taip. Jis mano sūnus, jis turi mums padėti.“
„Jis jums nieko nėra skolingas. Ar neatsimeni, kaip jį palikote? Bent kartą atėjote? Bent kažką dovanėjote per Naujuosius? Ne. Taigi jis jums nieko nėra skolingas, kaip ir aš.“
„Mano sūnus pats kaltas.“
„Kuo? Kad gimė pirmas?“
Močiutė neleido Katei baigti.
„Pažiūrėk į save. Visai nemyli sūnaus.“
Durys vėl trinktelėjo, ir berniukas suprato, kad mama išėjo.
Močiutė įėjo į kambarį, prisėdo šalia ir apkabino jį.
„Andriuk, neklausyk jų. Jie taip kalba iš bejėgiškumo. Tėvui sunku po traumos, mamai sunku viską tempti. Jie tave myli, tiesiog nemoka to parodyti.“
Andrius tyliai linktelėjo, bet giliai širdyje suprato: jis niekada nebegrįš ten, kur jo nelaukia.
Laikas bėgo.
Tėvų butas buvo miesto kitoje pusėje.
Motina kartais pasirodydavo, duodavo dėžutę su kiniškais makaronais ir pinigų.
Šiek tiek, kišenpinigiams.
Apie tai, kaip jie skurdžiai gyveno finansiškai, Andrius nesusimąstė.
Močiutės pensija buvo maža, bet jai pavykdavo kažką atsidėti.
Eidami kartu į parduotuvę jis pastebėdavo, kaip kruopščiai ji nagrinėja kainas ir susiraukia, galvodama apie bendrą sumą.
„Močiute, gal aš galėčiau susirasti papildomą darbą?“ – klausė jis, matydamas, kaip ji taupo net duonai.
„Susikoncentruok į mokslus“, – griežtai atsakė ji.
„Papildomai galėsi dirbti.“
Vakarais jie sėdėdavo prie televizoriaus, žiūrėdavo „Kas viršuje?“ ir „Šokiai su žvaigždėmis“, gerdavo arbatą su uogiene, kurią dar vasarą buvo užvirusi sode.
Kartais ateidavo apylinkės policininkas, Ivanas Petrovičius, močiutės senas draugas.
Jis gerdavo arbatą, pasakodavo naujienas, o eidamas palikdavo ant stalo pinigų su žodžiais: „Vera, pas tave visada pačius skaniausius pyragus.“
Metai močiutės bute prabėgo nepastebimai.
Andrius augo, tampdamas rimtu jaunuoliu.
Išmoko taisyti viską – nuo pieštukų iki televizoriaus.
Gaminti pietus ir plauti grindis.
Rūpintis močiute, kuri visada buvo šalia.
Mokykloje jis turėjo nelengvus santykius su klasės draugais.
Vaikai greitai pastebi, kas skiriasi, o Andriaus drabužiai visada buvo švarūs, bet senamadiški, akivaizdžiai pirkti ne madingose parduotuvėse, o turguje.
Močiutė daugiau sau leisti negalėjo.
Klasėje juokėsi ir erzino jį kaip močiutės sūnų.
„Nieko, anūke“, – sakydavo močiutė, kai jis grįždavo namo su užgestomis akimis.
„Svarbiausia ne tai, kas išorėje, o kas viduje. O tu mano geriausias.“
Ji mokė jį gyvenimo išminties, kurios mokykloje neišmoksi.
Pasakojo apie savo jaunystę, apie karą, kurį patyrė būdama maža, apie trūkumą ir eiles prie parduotuvių, kurių šiandienos vaikai net neįsivaizduoja.
Kalbėjo apie tai, kaip svarbu bet kokioje situacijoje išlikti žmogumi.
„Žinai, Andriuk, – dažnai kartodavo, – niekada nepardavinėk garbės už pinigus. Turtai ateina ir išeina, o sąžinė turi likti švari.“
Kiekvieną vasarą jie važiuodavo į sodą.
Namelis buvo mažas, bet jaukus.
Keldavosi pirmais saulės spinduliais, dirbdavo lysvėse, o vakare sėdėdavo ant suoliuko prie tvoros ir klausydavosi paukščių giesmių.
Andriui patiko tie momentai.
Čia nebuvo bendraamžių pajuokų ir kaimynų keistų žvilgsnių.
Kartą sode atsirado sesuo.
Tėvas ją atvežė savo naujuoju „Lada“.
„Linksmai praleisk laiką, Svetlana“, – pasakė dukrai, perduodamas gražią kuprinę.
„Įdegk, pailsėk nuo mokslų.“
Andrius stovėjo šalia.
Tėvas jį tarsi nepastebėjo.
Tik linktelėjo, sėdamas į mašiną.
„Mama sako, kad gerai mokaisi. Gerai padarei.“
Sesuo pasirodė visiškai svetima.
Ji valandų valandas gulėjo saulėje, dažė nagus ir kategoriškai atsisakė padėti lysvėse.
„Turiu alergiją“, – kaprizingai pasakė, kai močiutė paprašė surinkti braškių.
„Iš viso atvažiavau pailsėti, o ne dirbti.“
„Anksčiau vasarą reikėdavo dirbti, kad žiemą būtų ką valgyti“, – atsakė močiutė.
„Močiute, tai buvo jūsų laikais. Dabar viską galima nusipirkti.“
Andrius nutylėjo, bet viduje augo nusivylimas.
Kodėl ji gali taip kalbėti su vyresniais? Kodėl jai viskas atleidžiama?
Po savaitės Svetlaną paėmė, o atsisveikinimui tėvas įkišo jai į ranką voką su pinigais.
„Už moralinę žalą“, – pasijuokė, žvelgdamas į lysves.
„Ne tam mes tave į anglų specialią mokyklą leidome, kad žemėje kapstytumeisi.“
Močiutė atsiduso, žiūrėdama jiems iš paskos.
„Taip ir gyvename, Andriuk. Vieni gerbia darbą, kiti myli tik pinigus.“
Po tos susitikimo Andrius tvirtai nusprendė, kad pasieks daugiau, įrodys visiems, kad gali pats susikurti gyvenimą be tėvų pagalbos.
Ir pirmiausia – močiutei, kuri visada tikėjo juo viena.
Metai prabėgo nepastebimai.
Andrius baigė mokyklą ir stovėjo prieš pasirinkimą dėl tolimesnio kelio.
Tėvai nepasiūlė pagalbos, o jis ir nesitikėjo.
Bet močiutė, nors ir su dideliu skausmu širdyje, pasakė:
„Eik studijuoti. Aš rasiu būdą.“
Ir ji rado.
Paskolino, paėmė papildomų darbų, taupė kiekvieną centą.
Andrius išėjo į naują etapą savo gyvenime, su viltimi ir dėkingumu širdyje.
Tėvas tyliai linktelėjo, paduodamas maišelį su vaisiais.
„Kaip jūs sužinojote, kad močiutė ligoninėje?“ – paklausė Andrius.
„Kaimynė paskambino“, – nenoriai atsakė motina.
„Mes apsikeitėme telefono numeriais, kai lankėmės pas mamą.“
Andrius suniurno.
Taigi, tikrai bandė išsiaiškinti dėl buto.
Viskas darėsi vis aiškiau.
„Džiaugiuosi, kad rūpinatės“, – pasakė jis, stengdamasis kalbėti ramiai.
„Močiutei bus malu jus matyti.“
Tačiau palatoje įvyko nemaloni scena.
Vietoj to, kad paklaustų Veros Petrovnos sveikatos, motina pradėjo pasakoti apie Svetlanos problemas.
„Įsivaizduok, mama, ji su vyru jau seniai negali apsigyventi naujame bute.
Remontas užsitęsė, o gyventi pas mus jiems ankšta, ypač su mažuoju.
Taigi pagalvojome: gal jie galėtų kurį laiką pagyventi tavo bute? Tu vistiek esi ligoninėje, o vėliau gali persikelti pas mus.
Kam tau vienai?“
Močiutė klausėsi tyliai, bet Andrius matė, kaip išbalo jos pirštai, sugniaužiantys antklodę.
„Katia“, – pagaliau tyliai, bet tvirtai tarė ji, – „aš dar nemirė, kad mano butą būtų galima dalinti.
Ir į ligoninę atvykau ne amžinai.
O Svetlanai su vyru ir vaiku, manau, užteks pinigų išsinuomoti būstą, jei jau sutaupė tokiam brangiam butui.“
Motina atvėrė burną, kad prieštarautų, bet tėvas palietė ją per petį.
„Eime, Katia.
Mama pavargusi.“
Kai jie išėjo, Vera Petrovna sunkiai atsiduso.
„Ne be reikalo jie pasirodė, oi, ne be reikalo“, – murmėjo ji.
„Širdis jaučia, kad tai ne į gerą.“
Po dviejų savaičių močiutę išrašė iš ligoninės.
Ji pastebimai susilpnėjo, bet dvasią neprarado.
Andrius ir Na
„Kol kas tik paėmiau nuotrauką.“
Jis atsargiai išėmė nuotrauką iš rėmelio.
Nugaroje nieko nebuvo.
Tik pageltęs popierius su data, užrašyta išblukusiais rašalais.
Andžius apžiūrėjo patį rėmelį.
Paprastas medinis, su nusidėvėjusiu laku – tokių sovietmečiu buvo kiekviename name.
Staiga jis pastebėjo, kad ant vidinės rėmelio užpakalinės dangtelio pusės kažkas buvo priklijuota.
Tai buvo dar vienas vokas, plokščias, kruopščiai prigludęs prie kartono.
Andžius atsargiai jį atskyrė.
Vokas buvo užklijuotas, ant jo tuo pačiu raštu, kaip ir pirmame laiške, buvo užrašyta: „Andžiui. Atidaryti tik jam.“
Rankos šiek tiek drebėjo, kai jis atidarė voką.
Viduje buvo sudėtas per pusę popieriaus lapas ir mažas raktas.
„Kas ten?“ – Natša priartėjo, žvelgdama per petį.
Andžius ištiesė užrašą ir pradėjo skaityti:
„Mano brangus anūkėli! Jei skaitai šias eilutes, reiškia, manęs jau nebėra gyvų, ir tu gavai mano pirmąjį laišką.
Atleisk už šį nedidelį sukčiavimą su paveldėjimo padalijimu.
Patikėk, tam turėjau priežasčių.
Tavo tėvai ir sesė pastaraisiais metais dažnai kalbėjo apie mano butą.
Aš mačiau jų tikslus ir supratau, kad jie nesustos, kol negauls to, ko nori.
Jei būčiau palikusi butą tau, jie būtų tikrai bandę ginčyti testamentą, įrodyti, kad buvau neveiki arba esu buvusi tavo įtakos.
Tu žinai, ko žmonės gali padaryti dėl pinigų.
Todėl nusprendžiau pasielgti kitaip.
Tegul jie gauna butą, ir tegu jiems su juo bus laimė.
O tau, mano brangus anūkėli, palieku tikrąjį paveldėjimą.
Tai, ką mes su tavo seneliu kauptume visą gyvenimą.
Raktas, kurį radai, yra nuo banko seifuko „PrivatBanke“, Ševčenkos gatvėje.
Seifas užregistruotas tavo vardu, dokumentai jau perduoti bankui.
Jame rasi taupymo knygelės ir dokumentus.
Tavo senelis buvo labai išmintingas žmogus.
Kai prasidėjo pertvarka, jis iškart suprato, į ką viskas eina, ir visus mūsų santaupus konvertavo į valiutą.
O kai prasidėjo 98-ųjų krizė, aš jo patarimu išsaugojau ir net padauginau tai, ką jis rinko ateities kartoms.
Naudok šiuos pinigus išmintingai.
Nusipirk gerą butą savo šeimai, užtikrink mažojo Petenkos ateitį.
Taip gailiuosi, kad nepamačysiu, kaip jis auga, bet esu tikra, kad jis bus toks pat geras žmogus, kaip ir jo tėtis.
Atleisk, kad nepasakojau tau visko gyva.
Mažiau žinai – tvirčiau miegi.
Be to, nenorėjau, kad dėl pinigų galutinai susipyktum su savo artimaisiais.
Kad ir kaip ten būtų, jie tavo kraujas.
Būk laimingas, mano brangus.
Aš visada tikiu tavimi ir visada mylėsiu.
Tavo senelė Vera.
“
Andžius perskaitė laišką kelis kartus, netikėdamas savo akims.
Gerklę kamšo, ašaros veržėsi į akis.
Natša apkabino jo pečius.
„Ji iki paskutinės akimirkos rūpinosi tavimi“, – sušnibždėjo ji.
„Kokia išminting moteris.
Andžius linktelėjo, negalėdamas kalbėti.
Kiek čia meilės, kiek rūpesčio jam, jo šeimai.
Ir kiek išminties tame, kaip senelė viską suorganizavo.
„Ar rytoj važiuosime į banką?“ – po pauzės paklausė Natša.
„Taip“, – atsakė Andžius, galiausiai susitvardęs.
„Iš karto ryte.
“
Kitą rytą, palikę Petrą su Natšos mama, jie išvyko į banką.
„PrivatBanko“ pastatas Ševčenkos gatvėje buvo senas, dar sovietinės statybos.
Viduje užuostė popierium ir kažkokiais biuro chemikalais.
Andžius pateikė dokumentus, raktą ir buvo palydėtas į saugyklą.
Natšos su juo neįsileido, ir ji liko laukti salėje.
Banko darbuotojas nuvedė jį prie seifo, įstatė savo raktą ir pasiūlė Andžiui panaudoti tą, kuris buvo voke.
Durelės atsidarė su lengvu spragtelėjimu.
Viduje gulėjo stambus, iš storo popieriaus vokas.
Andžius jį išėmė, padėkojo darbuotojui ir išėjo iš saugyklos.
Natša jį sutiko klausiamu žvilgsniu.
„Atidarykime namie“, – tyliai tarė Andžius.
„Čia per daug smalsių akių.
Namie, uždegę Petrą miegoti, jie pagaliau atidarė voką.
Viduje buvo kelios taupymo knygelės nešiotojui su didelėmis sumomis doleriais ir eurais, taip pat dokumentai užmiestyje esančiam žemės sklypui.
„Tai gi.
“ – Natša sustojo, mintyse skaičiuodama, – „tai kelis kartus daugiau, nei senelės buto vertė.
Andžius linktelėjo, apžiūrinėdamas dokumentus.
„Ir sklypas užmiestyje, kur dabar aktyviai statomi name .
