Vietinis eigulys Jegoras Palyčius visą savo gyvenimą praleido mažame kaimelyje — atšiauriuose, bet savaip gražiuose ir traukiančiuose kraštuose.
Čia jis užaugo, subrendo ir paseno.
Žmona mirė prieš trylika metų. Tada jis manė, kad gyvenimas baigėsi, bet vis dėlto rado jėgų gyventi toliau — labai padėjo ir mylimas amatas.
Dukra, ištekėjusi, persikėlė į didelį miestą ir lankydavo tėvą ne taip dažnai, kaip abu norėtų.
Kelias juk ilgas, ir senelis matydavo anūką, kuriam tuo metu jau buvo dvylika, maždaug kas dvejus metus.
Šie metai buvo būtent tokie — dukra su anūku atvyko dviem savaitėms atostogų, aplankyti senelio, pasidžiaugti laukine gamta ir, žinoma, pasiklausyti jo garsiausių pasakojimų.
— Seneli, o tu žinai kokių nors istorijų apie tigrus? — paklausė Vania su neslepiamu susidomėjimu, įsitaisydamas šalia Jegoro Palyčiaus.
— Apie tigrą nežinau, bet apie tigricą galiu papasakoti. Nori?
— Tai klausyk, — nusišypsojo senelis ir pradėjo savo pasakojimą.
Tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų. Kaip dabar prisimenu.
Jau buvau patyręs eigulys, pažinojau vietinius miškus kaip savo penkis pirštus, su ginklais buvau kaip su draugais, o ir su vietine fauna gerai sutariau.
Tai buvo pats pavasario galas. Upės jau buvo išlaisvintos nuo ledo, sniego mažėjo, o ryški saulė vis dažniau glostė odą savo šiluma.
Medžiai ir žemė nusidažė žalia spalva, ir viskas aplinkui suspindo ryškiomis spalvomis.
Mano namas stovėjo arčiausiai miško — vos už keturiasdešimties žingsnių už kelio nuo tvoros.
Tą dieną užsiėmiau įprastais darbais: kasiau daržą, šėriau gyvulius, tvarkiau kiemą.
Įprasta kaimo žmogaus rutina.
Žmona taip pat plušo: gamino, tvarkėsi namuose.
Tai, kas nutiko tą dieną, įsirėžė man atmintin visam gyvenimui.
Anksčiau jau buvau pastebėjęs įvairių gyvūnų miško pakraštyje.
Jegoras pažvelgė į Vanią, kuris sekė kiekvieną jo žodį.
Na, tai buvo visai įprasta diena, niekuo neišsiskirianti.
Buvau kieme, kai staiga akies krašteliu pastebėjau šešėlį, šmėkštelėjusį tarp medžių.
Bet tai nebuvo įprastas gyvūnas — labai retas, tokio paprastas žmogus per visą gyvenimą gali nė karto nepamatyti.
Pamaniau, kad man pasivaideno, ir toliau dirbau savo darbus.
Po minutės tarp medžių vėl šmėkštelėjo šešėlis, ir iš miško išėjo ji.
Negalėjau patikėti savo akimis — tai buvo didelė tigricа.
Ji stovėjo nejudėdama ir žiūrėjo man tiesiai į akis…
Viduje sustingo viskas, širdis nukrito į kulnus.
Kaip patyręs medžiotojas supratau, kad net nespėsiu pabėgti — tokią distanciją ji įveiktų trimis šuoliais.
Mintyse perverčiau visus galimus variantus, bet tigricа neskubėjo pulti.
Ji žiūrėjo į mane tarsi bandydama suprasti, ar manimi galima pasitikėti.
Po kiek laiko miško viešnia apsisuko ir akimirksniu dingo tankmėje.
Tada pastebėjau, kad jos užpakalinė letena buvo kruvina.
Tigricа buvo sužeista. Tada dar nežinojau, ar ji susižalojo pati, ar dėl to kaltas žmogus — tai sužinojau tik vėliau.
Po minutės ji vėl pasirodė, o aš vis dar stovėjau kaip sustingęs.
Tigricа dantyse laikė mažą, aklą, vos mėnesio tigriuką.
Ji dar kartą pažvelgė man į akis ir padėjo mažylį ant žolės, o po akimirkos vėl dingo miške.
Tigriukas verkė ir šaukė mamą, bet ta jau buvo išėjusi, palikusi savo dryžuotą mažylį vieną.
Ilgai stovėjau, nedrįsdamas prieiti, bandžiau suprasti tigricos elgesį.
Tik po kiek laiko, kai šiek tiek atsitokėjau ir nusprendžiau prieiti, supratau — ji paliko jį man, tikėdamasi, kad jį išauginsiu, nes pati, būdama sužeista, nebūtų pajėgusi.
Atsargiai paėmiau paliktą mažylį ir nunešiau į namus.
Marija Vasiljevna, mano žmona, pamačiusi mane su tigriuku rankose, vos nenualpo.
Tuo momentu ji tikriausiai pamanė, kad išprotėjau.
Turėjau trumpai papasakoti, kas nutiko per paskutines dešimt minučių.
Sunku buvo patikėti tokia istorija, bet tikras gyvas tigriukas namuose neleido abejoti.
Pasitarę nusprendėme jį pasilikti, o kai sustiprės ir taps savarankiškas — paleisti į mišką.
Jų, dryžuotųjų, juk tiek mažai belikę šiame pasaulyje…
Dienos ir mėnesiai slinko, o Mūras — taip pavadinome tigriuką — pamažu įsikūrė.
Pirmą mėnesį Marija jį maitino iš buteliuko su žinduku kaip kūdikį, o po to perėjome prie įprasto mėsinio plėšrūno raciono.
Laimei, buvau geras medžiotojas, ir mėsos namuose netrūko.
Laukinis žvėris, nuostabiai, puikiai sutarė ir su mūsų kate, ir su naminiais gyvuliais.
Jis žaidė kaip įprastas augintinis: lakstė, siautėjo, viską griovė, buvo beveik prijaukintas.
Mes su Marija jį labai pamilome, bet širdyje supratome — anksčiau ar vėliau teks atsisveikinti.
Mūras augo ne dienomis, o valandomis: po 9 mėnesių svėrė jau apie 50 kilogramų ir buvo kaip didelis šuo.
Vis sunkiau darėsi jį slėpti nuo smalsių akių, o jeigu kas nors su blogais ketinimais sužinotų — bėdos neišvengsi.
Juk tigras — labai vertingas grobis, o jo kailis brangus.
Ne visi aplinkiniai tokie geri ir jautrūs.
Reikėjo paleisti Murą atgal į jo namus — į begalinę miško erdvę.
Atsisveikinti buvo labai sunku.
Nusivedžiau jį toliau į mišką, atsisėdau ir pasakiau: „Bėk, gražuoli, tavo namai laukia.“
Jis ilgai žiūrėjo į mane. Labiausiai bijojau, kad jis neis — seks paskui.
Bet instinktai nugalėjo, ir Mūras, apsisukęs, keliais šuoliais dingo miško glūdumoje.
Dar kurį laiką žiūrėjau jam pavymui, giliai įkvėpiau gryno miško oro ir patraukiau atgal namo.
Štai taip mes su tavo močiute išgelbėjome tigriuką ir padovanojome jam bilietą į gyvenimą, — su pasitenkinimu baigė senelis Jegoras ir prasmingai pažvelgė į dangų.
— Seneli, palauk, o kas gi nutiko tigricai? Tu gi sakei, kad tiesą sužinojai vėliau, — nesiliovė Vania.
— Va, laukiau, kada paklausi — tikrinau, ar klausaisi.
Na tai klausyk.
Nors mūsų kraštas ir platus, bet visi vieni kitus pažįsta, o gandai sklinda greitai.
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai pasiėmėme Murą, pasklido kalbos, kad pareigūnai sulaikė brakonierių grupę, kuri miške buvo įsirengusi stovyklą.
Ir sulaikė juos labai keistomis aplinkybėmis.
Vieną rytą į vieną iš kaimų iš miško išėjo du vyrai…
Atrodė jie blogai — purvini, išsigandę, sutaršyti, vos kvėpuojantys.
Buvo matyti, kad jie bėgo labai ilgai.
Kai jų paklausė, kas nutiko, jie mikčiodami ilgai negalėjo paaiškinti.
Šiek tiek atsigavę, jie pasakė, kad miške jų draugus užpuolė tigras, ir reikia gydytojo.
Bet niekas nepatikėjo.
Tigrų čia niekas beveik niekad nemato, o kad dar ir žmones pultų — visiška nesąmonė.
Tačiau po kurio laiko, apsitarę, liepė parodyti vietą.
Pasiėmę ginklų, kartu su felčeriu ir pareigūnu išsiruošė pas nelaimėlius.
Vaizdas ten buvo nekoks.
Iš stovyklos liko tik pavadinimas.
Viskas buvo sugriauta — lentos, šakos, palapinių likučiai, drabužiai, įvairūs daiktai gulėjo išmėtyti.
Tai labiau priminė sąvartyną nei stovyklą.
Tarp viso to gulėjo du vyrai, dejuojantys iš skausmo.
Felčeris apžiūrėjo juos ir iškart suprato — čia pasidarbavo didelis plėšrūnas.
Jis užpuolė naktį, kai visi miegojo, todėl niekas net nespėjo nieko suprasti.
Dviem nepasisekė, kiti spėjo pabėgti ir, kaip žinome, pasiekė kaimą.
Felčeris liepė padaryti neštuvus ir kuo greičiau nugabenti sužeistuosius į ligoninę.
Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo gerai pasirengę brakonieriai, užsiimantys nelegalia medžiokle.
Juos sulaikė ir apklausė.
Vienas iš jų papasakojo, kad prieš kelis mėnesius jie susekė tigricą su dviem tigriukais.
Vieną jie nušovė, sužeidė tigricą, bet ji pabėgo su kitu mažyliu.
Ir kad būtent ji grįžo į stovyklą atkeršyti.
Tačiau pareigūnai tuo nepatikėjo — viską nurašė lokiui ir vyrų išgąsčiui.
Jų istorija pasirodė per daug neįtikėtina.
Vania žiūrėjo į senelį prasižiojęs.
— Seneli, o ar juos vis tiek nubaudė?
— Žinoma, pagal įstatymą jie gavo, ką nusipelnė.
Ir nors niekas netikėjo, kad tai buvo tigras, aš žinojau, kas iš tikrųjų atėjo į stovyklą atkeršyti už savo mažylį, — baigė Jegoras Palyčius.
