Ne retų traukinių dundesys, važiuojančių geležinkeliu, ne atsitiktinis valkataujančių šunų lojimas, ne ir ypač ryškiai švietusi milžiniška pilnatis šiąnakt.
Niekas negirdėjo, kaip Ukrainos miestelio pakraštyje, kapinėse, sklido šiurpus braižymosi garsas ir duslus dunksėjimas.
O jei kas būtų pamatęs, būtų galima ir sveiko proto netekti.
Prie vieno iš šviežių kapų kuopėsi du vyrai.
Metodiškai ir užtikrintai jie atkasinėjo žemę nuo kapo.
Niekas jų nematė – tik milžiniškas mėnulis su tam tikru smalsumu stebėjo jų darbą.
Nors ne, dar kažkas buvo.
Šalia kapo, ant mažo suoliuko, sėdėjo moteris ir įdėmiai stebėjo, kaip dirba tie du.
„Ei, panele, dar neapsigalvojote? Gal neverta drumsti mirusiojo ramybės?“ – nušluostęs kaktą, paklausė vienas iš kapėjų.
„Neapsigalvojau“, – staigiai atsakė moteris.
„Kask, aš jums sumokėjau.“
„Aš nesuprantu“, – atsiliepė antrasis.
„Na, iškasim mes tą karstą, ir kas iš to? Juk nesinešite jo namo?“ – „Man to ir nereikia“, – jau ramiau pasakė moteris.
„Man tik pažiūrėti į jį, ir viskas. Paskui vėl užkasite.“
„Keista jūs, panele“, – šyptelėjo antrasis.
„Ką jūs ten norite pamatyti? Pagal lentelę mirusysis jau mėnesį kaip kapuose.“
„Na, ne metai juk, vis tiek jį atpažinsiu.“
„Ką?“ – „Sūnelį savo.“
Kapėjai, tai išgirdę, susižvalgė – nusprendė, kad motina iš sielvarto išprotėjo.
Bet koks jiems skirtumas? Iškas, užkas. Moteris jiems gerai sumokėjo.
Toliau jie tylėdami kasė, nieko neklausdami.
O moteris sėdėjo laukdama ir prisiminė, prisiminė…
Oksana pagimdė sūnų jau perkopusi keturiasdešimt.
Tiek metų su vyru stengėsi – viskas perniek.
Vėliau vyras išėjo pas jaunesnę ir sveikesnę.
Toji jam greitai pagimdė dvi mergaites, o Oksana taip ir liko viena.
Kartą į jų miestelį atvyko jaunas agronomas, visai dar vaikinas, ką tik po instituto.
Oksana dirbo buhalterijoje ir dažnai matydavosi su tuo naujuoju specialistu, kuris vis užeidavo pas viršininką reikalais.
Ir pastebėjo Oksana, kad tas vaikinas vis dažniau į ją žiūri.
Kartą pavėžėjo ją tarnybiniu UAZ’u iki namų, pasiprašė arbatos.
Oksana pakvietė.
Ir praleido jie naktį kartu.
Oksana pati nesuprato, kaip jai galvą susuko.
Ryte atėjo suvokimas, ką padarė.
Tarasui tik 24-eri, o jai jau 40.
Tinka jam į motinas.
Ne, Oksana atrodė dar labai neblogai.
Bet vis tiek – tai neteisinga.
O dar žmonės sužinos, pasijuoks.
Taip ir pasakė Tarasui.
O jis tik pečiais trūktelėjo.
Ne nori – nereikia.
Jo susidomėjimas išgaravo, vos tik gavo savo.
Oksana savaitę sielvartavo dėl savo kvailystės.
Užgniaužė širdyje vos užgimusią meilę.
Ir toliau elgėsi taip, tarsi tas Tarasas jai visiškai nerūpėtų.
Tarasas irgi elgėsi taip, tarsi nieko tarp jų nebuvo.
Ir liežuvio nelaidė.
Lyg ir padorus.
Buvo ir praėjo.
O paskui Oksana suprato – laukiasi.
Vos nesutriko.
Ir džiaugėsi, ir bijojo, ir gėdijosi.
Kvailė.
Nuo vaikino pastojo.
Su vyru gyveno 15 metų.
Visi gydytojai sakė – nevaisinga.
O dabar štai kaip.
Gydytojas patarė nesaugoti nėštumo.
Tiesiai šviesiai – jūsų amžius kritinis.
Nežinia, kaip tai atsilieps vaikui.
„O aš saugosiu“, – šiek tiek iššaukiančiai atsakė Oksana.
Jūs man tiek metų sakėt, kad neturiu šansų pastoti… O aš pastojau.
Netikiu aš jumis.
Viskas bus gerai.
„Na ką gi, tada saugom“, – be emocijų atsakė gydytojas.
Ir išrašė krūvą siuntimų bei receptų.
Netrukus Tarasas iš miestelio išvyko.
Oksana net apsidžiaugė.
Jam nieko žinoti nereikia.
Tai tik jos vaikas.
Miestelyje, aišku, visi spėliojo – nuo ko čia Oksana, būdama jau vyresnio amžiaus, laukiasi?
Bet taip ir nesuprato.
Ji gyveno viena po vyro išėjimo.
Bet tai juk ne jų reikalas.
Pasėdėjo moterys ant suolelių, pakalbėjo ir nurimo.
Juk ne joms auginti.
Bogdanas gimė laiku ir visiškai sveikas.
Kai Oksana pirmąkart priglaudė sūnų prie krūtinės, iškart suprato – dabar ji pati laimingiausia pasaulyje.
Ji nebėra viena šiame pasaulyje.
Bogdanas augo puikus vaikinas.
Gerai mokėsi, dalyvavo olimpiadose, sporte labiausiai mėgo lengvąją atletiką.
Oksana manė, kad po mokyklos sūnus eis į universitetą.
Kad ir fiziku, kad ir humanitaru, kad ir sportininku – visur jam sekėsi.
Oksanai tiktų bet koks jo pasirinkimas.
Bet jis staiga nustebino motiną.
„Eisiu į armiją“, – pasakė vienuoliktoje klasėje. – „O tada jau stosiu į technikos universitetą.“
„Sūneli, kam metus švaistyti?“ – nuoširdžiai nesuprato Oksana.
„Stok dabar – gausi atidėjimą.“
„Aha.“
Ir kasmet tampys į komisijas.
Ne, mama, atitarnausiu iškart, o paskui mokysiuosi.
Juolab, po armijos turėsiu lengvatų stojimui.
Nebuvo ką daryti – sutiko Oksana.
Žinojo – su sūnumi ginčytis beprasmiška.
Užsispyręs jis.
Išleistuvės pavyko puikiai.
Buvo visi klasiokai.
Ir Ailina buvo.
Jos ir Bogdano – pirmoji meilė.
Gera mergaitė.
Oksanai patiko.
Ji net įsivaizdavo ją kaip savo martelę.
Nieko, visai tinka.
Ilgai dar, kai Bogdaną išlydėjo, stovėjo stotyje apsikabinę ir verkė, žiūrėdami į tolstantį traukinį.
„Na, Ailinyte, einam“, – atsiduso Oksana.
„Lauksim dabar savo Bogdano.“
Mergina tik linktelėjo.
Gera ji, tiesa.
Net kai išvyko mokytis į miestą, neužmiršo Oksanos.
Skambindavo jai…
Kartą Oksana išgirdo neramų Ailinos balsą ragelyje.
„Teta Oksana, o jūs šiandien žinių nežiūrėjot?“ – neramiai paklausė mergina.
„Oi, ne, Ailinyte.
Aš čia sugalvojau virtuvėje tapetus persiklijuoti.
Nuo ryto vis tuo užsiėmusi.“
Jau dešimt kartų pasigailėjo, kad pradėjo.
Per visą dieną tik vieną stiklinę arbatos išgėrė.
Net neįėjo į kambarį įjungti televizoriaus.
„Teta Oksana, ten prasidėjo karas“, – drebančiu balsu pasakė mergina.
„Koks karas?“ – Oksanai akyse aptemo.
Sunkiai įkvėpė oro.
Apsisuko galva.
„Kur karas?“ – „Prie sienos, ten, kur Bogdanas tarnauja.“
„Na, ne visai karas, bet šaudo ten.“
Moteriai pasidarė visai bloga.
Ji išjungė telefoną ir be jėgų nukrito į prieškambario krėslą.
Šiek tiek atsigavusi, įjungė televizorių.
Žinios, kurias išgirdo, ją kiek nuramino.
Taip, šaudo, bet šauktiniai nedalyvauja – jau gerai.
O po valandėlės paskambino ir Bogdanas.
Kartais jiems leisdavo skambinti.
„Sūneli, kaip tu ten?“ – „Viskas gerai, mama“, – išgirdo ji linksmai skambantį Bogdano balsą.
Ir tai visai atstatė jos dvasinę pusiausvyrą.
„Tarnauju.“
„Per žinias tokias baisenybes rodo.“
„Nekreipk dėmesio, mama.
Ten truputį kaimynai suaktyvėjo, bet mūsų jau juos nuramino.“
„Ir tu ramindavai?“ – „Ką tu! Mūsų ten net neprileidžia, ten tarnauja pagal sutartį, o mes tik į pratybas išvykstame.“
„Pratybos? Sūneli, saugok save.“
„Žinoma, mamyte.“
Jie dar šiek tiek pasikalbėjo apie viską pasaulyje.
Po to Oksanai vėl neramu pasidarė.
Kokios čia pratybos, kai prie sienos šaudo?
Ar tik sūnus ramina ją, ar iš tiesų nieko baisaus? Praėjo savaitė.
Bogdanas taip ir nepaskambino per visą tą laiką.
O žinios iš tų vietų darėsi vis labiau nerimą keliančios.
„Oksana, kaip ten Bogdanas?“ – teiravosi moterys parduotuvėje, kai Oksana ateidavo duonos.
„Tarnauja“, – trumpai atsakydavo ji.
Oi, kokia nelaimė.
Ir reikėjo gi vaikinui eiti tarnauti būtent tada, kai viskas užvirė, – jaudinosi kitos motinos širdis.
„Laikykis, nes tu visai pasikeitei – sulieknėjai, išblykšai.“
„Viskas gerai“, – numodavo ranka Oksana.
O galvoje – tik mintys apie sūnų.
Praėjo mėnuo.
Bogdanas taip ir nepaskambino…
Oksana nuvyko į rajono karo prievolės skyrių.
„Viskas gerai“, – tikino jos darbuotoja.
„Jeigu būtų kas nutikę, mums praneštų. Nenervinkite savęs.“
„O kodėl jis tyli? Ir telefonas nepasiekiamas?“ – vos sulaikydama ašaras klausė Oksana.
„Dabar toks laikas – jiems neleidžiama skambinti.“
„Jūsų sūnui nieko nenutiks. Konflikte dalyvauja tik sutartininkai, o jūsų Bogdanas yra šauktinis.
Kiek jis jau tarnauja? Aštuonis mėnesius? Dieve, liko jau visai nedaug.
Netrukus jūsų sūnus grįš namo.“
Ir lyg ir nurimo Oksana.
„Grįš.
Toks jau dabar laikas.“
O dar po mėnesio jai netikėtai paskambino iš karo prievolės skyriaus.
Prašė skubiai atvykti.
Ji iš karto susirado pakeleivingą mašiną.
Laiko laukti autobuso nebuvo.
Pataikė kaip tik per pietų pertrauką.
Visi kabinetai buvo uždaryti, tik priimamajame sėdėjo apie dvidešimties metų mergina.
„Palaukite“, – sako, – „tuoj grįš vadovybė po pietų ir viską paaiškins.“
„O kas nutiko?“ – nerimaudama klausė Oksana.
„Nežinau“, – tik nuleido akis mergina.
Antrą valandą prie pastato privažiavo komisaras.
Jis pavargusiu žvilgsniu pažvelgė į nuo nerimo drebančią motiną.
Oksana kaip tik buvo išėjusi į lauką – įkvėpti gryno oro, ramiai pamąstyti.
„Eikime“, – tyliai tarė komisaras ir atidarė duris.
Ir jau kabinete Oksana išgirdo baisią naujieną.
„Oksana Ivanovna, jūsų sūnus mirė“, – pasakė komisaras.
„Šiandien paskambino iš dalinio ir pranešė, kad mirė nuo širdies smūgio.
Nieko negalėjo padaryti.“
„Koks širdies smūgis?“ – su siaubu sušnibždėjo Oksana.
„Mano berniukas visiškai sveikas buvo, kitaip jo nė nebūtų paėmę į kariuomenę.“
„Taip, tai tiesa, bet žmogaus organizmas – sudėtingas dalykas.
Matyt, kažkur įvyko sutrikimas.“
„Sutrikimas? Koks sutrikimas?“ – suriko Oksana.
„Aš jums atidaviau sveiką, gyvą berniuką, o jūs man apie kažkokį sutrikimą pasakojat.“
„Oksana Ivanovna, neklykite, aš žinau ne daugiau už jus“, – atsiduso komisaras.
„Ir priimkite mano užuojautą.“
Oksana verkė.
Karo prievolės skyriaus darbuotojos atnešė raminamųjų, vandens, bet ar tai galėjo padėti? Bogdanas, jos mylimas sūnus, mirė? Ne, tai kažkokia klaida.
„Kada galėsiu atgauti kūną?“ – kiek nurimusi paklausė Oksana.
„Reikalas tas, kad Bogdanas jau palaidotas, ten, miesto kapinėse, kur jis tarnavo.“
Slėpdamas akis, atsakė komisaras.
Jei atvirai, jis ir pats nesuprato, kodėl viskas taip, bet jam teko prisiimti atsakomybę – viršininkai juk irgi yra.
„Argi taip teisinga?“ – nepatikėjo Oksana.
„Jie gi turėjo grąžinti man sūnų.“
„Ypatingomis aplinkybėmis taip nutinka.
Juk žinote, ten dabar neramu.
Matyt, kilo daug sunkumų dėl kūno gabenimo.
Todėl ir palaidojo ten“, – aiškino komisaras.
„Dokumentus artimiausiomis dienomis pristatys, jums juos atveš.“
Oksana, svirduliuodama, išėjo iš kabineto.
Daugiau nieko naujo ji čia neišgirs.
Ir sūnaus jos daugiau nebėra.
Net su kūnu neleido atsisveikinti.
Dokumentai? Kam jie jai? Visa miestelio bendruomenė, sužinojusi apie nelaimę, tarsi sustingo.
Bogdanas, jų garbanotas berniukas, geras ir linksmas vaikinas, mirė.
Kaip tai baisu.
Baisu tai išgyventi motinai.
Visi užjautė Oksaną…
Kokia nelaimė ištiko šią moterį.
Visą gyvenimą gyveno dėl sūnaus.
O dabar ką jai veikti? Dėl ko gyventi? Kaimo gyventojai stengėsi kaip galėdami ją paguosti.
Bet tai tik dar labiau skaudino jos nelaimingą širdį.
Atvažiavo ir Alina, sužinojusi apie nelaimę.
„Alina, kam gi tu? Tau juk reikia mokytis.
Egzaminai turbūt greitai“, – kalbėjo Oksana.
„Kaip galėjau jus palikti tokiu metu?“ – atsakė Alina.
„Aš su jumis.“
Ir su Alina Oksanai tikrai buvo lengviau.
Dvi jos prisiminė Bogdaną, žiūrėjo nuotraukas.
Ir skaudu, ir tuo pačiu lyg ramiau darėsi.
Vieną dieną, kai Alina buvo pas Oksaną, į duris pasibeldė.
Tai buvo kurjeris, atvežęs dokumentus apie Bogdaną.
Oksana tik pažvelgė į popierius ir padėjo juos ant stalo svetainėje.
Neturėjo jėgų jų skaityti.
Nuėjo į miegamąjį prigulti.
Bloga pasidarė.
O Alina paėmė dokumentus.
„Teta Oksana!“ – staiga sušuko mergina su nerimu.
„Nuo ko jums sakė, kad Bogdanas mirė?“ – „Nuo širdies smūgio“, – tyliai atsakė Oksana.
„Geriau jau mano širdis būtų sustojusi…
Teta Oksana! O dokumentuose parašyta, kad nuo plaučių uždegimo!“
Alina priėjo prie lovos ir nustebusi pažvelgė į moterį.
Motina staigiai pakilo, paėmė dokumentus ir įdėmiai perskaitė.
„Kažką supainiojo karo prievolės skyriuje“, – sumurmėjo ji.
„Kaip taip gali būti?“ – „Nesuprantu“, – pritarė Alina.
Patylėjo ir pridūrė:
„Teta Oksana! O jūs negalvojote važiuoti ten, kur palaidojo Bogdaną? Viską vietoje išsiaiškinti.“
„Galvojau“, – prisipažino Oksana.
„Bet man sakė, kad dabar nepatartina, kai viskas nurims, tada.
Noriu sūnelį parvežti namo.
Tu nežinai, ekshumacija – labai sudėtinga procedūra?“ – „Manau, taip“, – linktelėjo Alina ir tuoj pat sušuko:
„Koks skirtumas, sudėtinga ar ne? Reikia važiuoti ir išsiaiškinti, kodėl mirė Bogdanas.
Ir daryti tai reikia kuo greičiau.
Tegu atlieka ekshumaciją ir paaiškina, kodėl sako viena, o dokumentuose kita parašyta.“
Netrukus Oksana su Alina išvyko ten, kur palaidojo Bogdaną.
„Jokia ekshumacija nebus vykdoma“, – atsakė joms dalinyje.
„Jūsų sūnus mirė nuo infekcijos.
Šiuo metu kapo atidarymas pavojingas ir netgi nusikalstamas.“
„Bet karo prievolės skyriuje man pasakė, kad sūnus mirė nuo širdies smūgio“, – paprieštaravo Oksana.
„Nežinau, ką jums ten pasakė“, – atsakė dalinio vadas.
„Bet dokumentuose juodu ant balto parašyta – širdies smūgis.“
„Na taip, dėl plaučių uždegimo širdis neišlaikė.“
„Moterie, nusiraminkite ir priimkite viską kaip yra – nieko jau nepakeisit.“
„Parodykite bent sūnaus kapą“, – pro ašaras paprašė motina.
„Taip, jis miesto kapinėse, jus palydės.“
Netrukus Oksana ir Alina atsidūrė kapinėse…
Tai buvo pats atokiausias kampelis.
Čia laidojo benamius ir tuos, kurių artimieji negalėjo palaidoti.
Ir čia Bogdanas rado paskutinę savo poilsio vietą.
Alina ir Oksana stovėjo prie kapo ir tyliai žiūrėjo į metalinę lentelę ant medinio kryžiaus.
Ševčenka Bogdanas.
Tik 19 metų nugyveno šiame pasaulyje.
Staiga Alina pajuto nerimą.
Ji paprašė Oksanos mirties dokumentų ir dar kartą viską palygino.
„Nieko nesuprantu“, – pratarė ji sutrikusi.
„Bogdanas gimė 25-ą, o ant lentelės iškaltas 26, ir dokumentuose taip pat.“
„Vėl kažką supainiojo“, – pavargusiu balsu atsakė Oksana.
Atsiklaupė prie kapo ir pravirko.
„Mano sūneli, kaip gi taip? Net atsisveikinti neleido…“
Bet Alina įkalbėjo, kad reikia veikti, reikia reikalauti ekshumacijos bet kokiu atveju.
Ir po kapinių jos vėl nuvyko į dalinį.
„Ko jūs kabinėjatės?“ – jau rėkė dalinio vadas.
„Ten jums kažką pasakė, čia kitaip parašyta – paprasčiausiai suklydo truputį.
Laikai dabar tokie, patys matote.“
Viskas vyko paskubomis.
Jūsų ten kareivis palaidotas ir taškas.
Ką jūs ten norite pamatyti? Iširdusį kūną?
„Ar tikrai ištversite tokį vaizdą?“ – „Ištversiu“, – tyliai atsakė Oksana.
Tačiau jos daugiau neklausė.
Iš dalinio jus palydėjo.
Paskutinį kartą liepė nusiraminti ir susitaikyti su situacija.
Niekas Bogdano kapo neatkas. Tai neleidžiama.
Viešbutyje Alina ir Oksana tylėdamos krovė daiktus.
Traukinys netrukus.
Ir štai Oksana numetė lagaminą ir pravirko.
„Aš niekur nevažiuosiu“, – staiga ryžtingai pasakė ji.
„Pati tą kapą atkasiu, ir tik tada, kai suprasiu, kad ten mano vaikas, tada ir važiuosiu.“
„Kaip tai pati?“ – nustebo Alina.
„Kas jums leis?“ – „Aš jau viską sugalvojau.“
„O jei ten iš tiesų infekcija?“ – atsargiai paklausė Alina.
„Mus po teismus tampys.“
„Tegul tampo.
Alina, tu gali nedalyvauti. Suprantu – prieš tave dar visas gyvenimas.
Aš viena.“
„Kur gi aš be jūsų?“ – atsiduso Alina.
„Sakykit, ką sugalvojote.“
O planas buvo toks.
Rasti du benamius ir už didelį atlygį naktį atidaryti kapą.
Atidaryti karstą ir pažiūrėti, ar ten Bogdanas.
Praėjo ne tiek jau daug laiko.
Dar galima atpažinti.
„Kiek jiems reikės sumokėti, kad sutiktų?“ – sutriko Alina.
„Turiu kortelėje apie du šimtus tūkstančių grivinų.
Sutaupiau iš pensijos.“
„Pavyko.
Aš gi dar ir dirbu, nors jau pensininkė.“
Galvojau sūnui studijoms atsidėti.
„O štai kaip išėjo.
Aš jiems viską atiduosiu“, – tvirtai pasakė Oksana…
„Ir kokia ten infekcija? Alina, ši bjaurastis jau seniai tarp mūsų.
Karste jos nė kiek ne daugiau.“
„Gal ir teisybė.
Bet juk kapinėse yra sargas.
Jis pamatys, kai pradės kapą kasti.“
„O čia tu man ir padėsi.“
„Nupirksim jam degtinės.
Tu jį ir pavaišinsi kaip reikiant.
Nukreipsi dėmesį.“
„Jūs viską iki smulkmenų apgalvojote“, – liūdnai nusišypsojo Alina.
„Liko tik kapų kasėjus surasti.“
Keista, bet juos greitai rado.
Stotyje pastebėjo du tvirtus vyrus, aiškiai benamius, ir paaiškino, ko iš jų reikia.
Benamiai ilgai negalvojo.
Sutiko.
Jų nebaugino tai, kad aiškiai pažeis įstatymą.
Juk jiems pažadėjo tiek pinigų.
Jie nusprendė:
jeigu ką – pabėgs.
Ir niekas jų nepagaus.
Ir štai, po nakties priedanga jie atvyko į kapines.
Alina sargo namelyje dosniai vaišino seną sargą.
Tas buvo toks laimingas, kad pas jį užsuko jauna mergina.
Juk vis kryžiai ir kryžiai, nuobodu.
Oksana sėdėjo netoliese prie kapo, įtemptai laukė.
Benamiai mojavo kastuvais.
„Yra!“ – sušuko vienas, užkliuvęs už karsto dangčio.
Abu ėmė krapštytis ir greitai ištraukė karstą iš kapo.
„Kažkoks lengvas“, – pastebėjo kasėjas.
„Tavo sūnus mažas, ar ką?“ – „Metras aštuoniasdešimt.
Devyniasdešimt kilogramų svėrė, kai išėjo tarnauti“, – vos ištarė Oksana, o pati negalėjo atitraukti akių nuo karsto.
„Atidarykit!“ Vyrai pakėlė dangtį, ir karstas su triukšmu atsivėrė.
Visi trys pažvelgė vidun ir neteko amo.
Mėnulis švietė stipriai, tad viskas buvo aiškiai matyti.
Karstas buvo tuščias.
„O kur velionis?“ – pagaliau ištarė vienas benamis.
„Pabėgo!“ – nusijuokė kitas ir pažvelgė į apstulbusią Oksaną.
„Na ką, motin, užkasinėjam?“ – „Jokiu būdu!“ – tarsi atsibudusi sušuko Oksana.
„Palikite viską kaip yra…
Eikit, eikit iš čia.
Toliau pati.
Ačiū jums!“ Atsiskaičiusi su kasėjais, moteris ėmė skambinti.
Pirmiausia – Alinai, paskui – kvietė policiją.
Kai į kapines atvyko pareigūnai, Oksana paaiškino, ką darė.
Žinoma, pareigūnai negalėjo patikėti, kad dvi trapios moterys pačios atkėlė kapą ir ištraukė karstą, bet užmerkė akis.
Visus domino kita.
Tai kur kūnas? Ryte miesto prokuratūroje virė darbas.
Atvyko ir kariniai prokurorai.
Iš pradžių norėjo viskuo apkaltinti motiną – neva, ko lindo į kapą, bet atsakymo į pagrindinį klausimą taip ir nebuvo.
O kur kūnas? Buvo apklaustas dalinio, kuriame tarnavo Bogdanas, vadas.
Ir štai tada viskas išaiškėjo.
Pasirodo, Bogdanas kartu su kitais šauktiniais buvo pratybose.
Paskui prasidėjo apšaudymas.
Tikras apšaudymas.
Vaikinai išsilakstė kaip kiškiai.
Išsigando.
Pirmą kartą pateko į tikrą mūšį.
Visus vėliau surado, o štai Bogdano – ne.
Matyt, vaikinas žuvo.
O kūno nerado, nes toje vietoje, kur viskas vyko, nuo sprogimų laukas buvo išraustas.
Kažkur žemėje ir liko vaikinas.
Ką daryti? Kad mažiau reikėtų teisintis, nusprendė paskelbti Bogdaną mirusiu nuo ligos.
Juk vaikino vis tiek nebesugrąžinsi.
Kas gi žinojo, kad motina pasirodys tokia atkakli? Praėjo apie pusmetį.
Oksana su Alina grįžo į savo kraštą.
Toje karinėje dalyje vyko dideli pokyčiai.
Daugelis, įskaitant dalinio vadą, atsidūrė prieš karo teismą.
Tačiau Oksanai nuo to nepalengvėjo.
Tai ką – jos sūnus net kapo neturi?
Kur gi jos berniukas ilsisi? Oksana iš skausmo visiškai pražilo.
Alina visą laiką verkė.
Juk ji iki paskutinio tikėjo, kad Bogdanas gyvas…
Kad tiesiog supainiojo jį su kitu kareiviu.
O dabar – jo iš tikrųjų nebėra.
Tačiau vieną ankstų rytą kažkas pasibeldė į Oksanos langą.
Nelaiminga moteris atidarė duris ir sustingo.
Jai sapnas? Net akis nusitrynė.
Prie slenksčio stovėjo Bogdanas.
Gyvas, sulysęs, bet gyvas.
„Mama, aš grįžau!“ – sušuko sūnus.
„Bogdanai, tu man sapnuojiesi?“ – sušnibždėjo moteris.
„Mama, aš nesapnas! Aš gyvas!“ – nusijuokė Bogdanas ir puolė prie motinos, pamatęs, kad ši netenka sąmonės.
Kai Oksana atsigavo, ji jau gulėjo lovoje, apklota antklode.
Šalia sėdėjo jos sūnus – gyvas.
„Sūneli, kaip taip? Man sakė, kad tu miręs!“ – sušnibždėjo Oksana.
„Klydo, mama“, – atsidusęs atsakė Bogdanas.
Ir papasakojo.
Pasirodo, kai per pratybas prasidėjo apšaudymas, jį sužeidė.
Pateko į nelaisvę.
Visus tuos mėnesius Bogdanas buvo laikomas su kitais belaisviais kažkokiame rūsyje.
Kariai derėjosi dėl jų perdavimo, bet vis kas nors sužlugdavo.
O neseniai, pagaliau, perdavimas įvyko.
Visus iš nelaisvės iškart nugabeno į ligoninę.
Ir ten paaiškėjo, kad Bogdano niekas neieškojo.
Laikė mirusiu, o jis – gyvas.
Po reikalingo gydymo jį demobilizavo ir štai – jis namuose.
„Kodėl niekas man nepranešė?“ – verkė Oksana.
„Aš jau už tavo ramybę žvakes deginau!“ – „Mama, negalėjau!
Mums buvo uždrausta susisiekti su artimaisiais, kol vyko patikrinimai.
O kai tik galėjau – iškart pas tave!
Ir štai aš namuose!“
„Sūneli, daugiau tavęs niekur neišleisiu!“ Nors ne – išleido.
Po kiek laiko Bogdanas, kaip ir svajojo, įstojo į technikos universitetą ir dabar sėkmingai studijuoja.
Su Alina jų netrukus laukia vestuvės.
