Visada maniau, kad tokios istorijos vyksta tik filmuose ar knygose, kad visi tie romantiški niekučiai ir rausvi vienaragiai – ne itin talentingų autorių fantazijos vaisius.
Bet būtent tokia istorija įvyko mano akyse, ir aš netyčia tapau jos liudininku.
Tą dieną, iškart po darbo, išvykau į stotį – niekas manęs nelydėjo, važiavau pas savo motiną, jau seniai ketinau ją aplankyti – kaip tik gavau ilgai lauktas atostogas.
Kelionė turėjo būti ilga, bet aš visada rinkdavausi traukinį – prisipažinsiu, visada bijojau skristi lėktuvu.
Traukinys jau buvo paruoštas įlipimui, įėjau į kupė, daiktus padėjau ant viršutinės lentynos ir atsisėdau prie lango.
Ant perono atsisveikino du vyresnio amžiaus vyrai.
Šalia jų sėdėjo nepaprasto grožio šuo – labradoras – su be galo liūdnomis akimis.
Trumpam nukreipiau žvilgsnį, o kai vėl pažvelgiau pro langą, peronas jau buvo tuščias.
Po kelių minučių į mano kupė įėjo tas pats vyras, kurį mačiau su draugu ir šunimi.
Pasirodo, mes buvome bendrakeleiviai.
Traukinys pajudėjo, ir niekas daugiau į mūsų kupė neįsėdo.
– Koks gražus šuo jūsų draugo! – negalėjau atsistebėti, – pasakiau bandydamas užmegzti pokalbį.
– Tai mano šuo, – tyliai atsakė vyras.
– O kur ji dabar?
– Važiuoja kaip priklauso – pagal geležinkelio taisykles specialiame vagone, skyriuje, – ir jo akys tapo tokios pat liūdnos kaip ir šuns.
Jutau, kad jis nenori kalbėtis, todėl jį palikau ramybėje.
Artimiausioje didesnėje stotyje, kur traukinys stovėjo ilgiau, jis ilgai vedžiojo šunį peronu.
Kai traukinys vėl pajudėjo, nusprendžiau dar kartą pabandyti su juo pasikalbėti.
– O gal galima padaryti taip, kad šuo važiuotų kartu su mumis į kupė? Išvaduokime ją iš to prakeikto vagono, juk matau, kaip jūs abu kenčiate.
Vyras pažvelgė į mane su neslepiamu susidomėjimu.
– Bet tai draudžia gyvūnų pervežimo taisyklės.
– O velniop tas taisykles! Mes važiuojame dviese – man tikrai netrukdytų, jei šuo būtų čia su mumis. Gal noriu pats pasikalbėti su palydovu?
– Aš jau bandžiau – nepavyko.
Beje, tai ne šuo, tai mano Barbora – tikra dama.
Kitoje stotyje man pavyko įkalbėti palydovą, ir mes pasiėmėme Barborą į savo kupė – pažadėjome, kad jei tik kas nors dar prisijungs, šuo grįš į jai skirtą vietą.
Po keleto stočių vis dar buvome dviese. Tiksliau – trise.
Barbora ramiai gulėjo ant grindų, ant minkšto kilimėlio.
Kiekvieną kartą, kai kas nors praeidavo pro kupė duris, ji krūptelėdavo ir parodydavo dantis.
Ji saugojo savo šeimininką.
– Tolimas jūsų kelias? – paklausiau bendrakeleivio.
Jis paminėjo stotį – turėjo išlipti trimis valandomis anksčiau nei aš.
Vardu prisistatė Vladislavas.
– Važiavau atsiimti Barboros. Beveik metus ji gyveno pas mano draugą. Dabar grįžtame namo.
Ir vyras ėmė pasakoti savo istoriją.
Buvau vedęs pačią gražiausią, švelniausią ir mylimiausią moterį pasaulyje.
Gyvenome daug metų sielomis susilieję.
Bet dangus panorėjo ją iš manęs atimti.
Matyt, ten, aukštybėse, prireikė dar vieno angelo.
Ji mirė nuo nepagydomos ligos, o aš netekau viso pasaulio, nes ji man buvo visas pasaulis.
Iš kišenės jis ištraukė nuotrauką.
Iš jos į mane žvelgė tikrai nežemiškas padaras su auksiniais plaukais.
Vaikų neturėjome, – tęsė Vladislavas. – Likau visiškai vienas.
Netekau gyvenimo skonio – man nebuvo prasmės gyventi.
Mane pradėjo lankyti mintys apie vienuolyną ir net apie savižudybę.
Norėjau atsiskirti nuo visko, išnykti savo skausme, kuris užgriuvo mane visa jėga.
Visi klausimai, užuojautos – viskas mane varė iš proto.
Padėjo draugas – tas, kurį matėte stotyje.
Jis rado man nuošalią vietą, ir aš įsidarbinau švyturio prižiūrėtoju.
Aplink – nė gyvos dvasios daug kilometrų, tik jūra, uolos ir žuvėdros.
Vienintelė jungtis su pasauliu – mažas keliukas, einantis už poros kilometrų nuo švyturio.
Tuo keliu važiuodavau į artimiausią pakrantės kaimelį maisto ir būtiniausių daiktų.
Pasinėriau į filosofijos, psichologijos ir net ezoterikos skaitymą – tai nors šiek tiek atitraukė mane nuo baisių minčių.
Vieną dieną turėjau išvykti į miestą.
Lijo kaip iš kibiro, ir buvo jau beveik tamsu.
Mano „Toyota“ grojo tyli muzika.
Staiga pastebėjau, kad priekyje važiuojantis automobilis kiek sulėtėjo, o iš jo ant kelkraščio kažkas išmesta – tarsi paketas ar ryšulėlis.
Automobilis nudūmė tolyn.
Pagalvojau apie žmonių prigimtį – nejaugi sunku šiukšles nuvežti iki konteinerio?
Jau ruošiausi pravažiuoti pro šalį, bet kažkas mane sustabdė.
Sustojau šalia paketo.
Viduje sėdėjo mažas baltas šuniukas, kuris net nesuprato, kas jam ką tik nutiko.
Lietus pylė sienomis – mažylis jau buvo permirkęs.
Pakėliau šuniuką, pasodinau jį šalia ant sėdynės ir tęsiau kelionę – pakeliui užsukau į gyvūnų prekių parduotuvę.
Kitą dieną nuvežiau šuniuką pas veterinarą – įsitikinti, kad viskas su juo gerai.
Praėjo keli metai – Barbora išaugo į tikrą gražuolę.
Tapome neišskiriami – mano gyvenimas vėl įgavo prasmę.
Bėgiojome pajūriu kaip vaikai, voliojomės smėlyje, maudėmės bangose.
Kartais man atrodė, kad Barborą man atsiuntė dangus – mainais į tą, kurią taip žiauriai atėmė.
Bet kartą nutiko nelaimė.
Neatsargiai lipdamas į švyturio viršų, apsvaigo galva, paslydau ir nuriedėjau žemyn.
Toliau nieko neatsimenu.
Vėliau man papasakojo: Barbora nubėgo iki kelio ir ėmė šokti po pravažiuojančiais automobiliais.
Ji garsiai lojo, bėgiojo pirmyn atgal.
Jos letenos buvo kruvinos.
Galiausiai ji vis dėlto atvedė žmones į švyturį – mane rado ir išvežė į ligoninę.
Buvo daug lūžių.
Beveik metai gydymo ir reabilitacijos.
Gerai, kad mano draugas pasiėmė Barborą.
Ir štai – dėka savo angelo sargo maldų – vėl esu sveikas, ir mes su mano gelbėtoja vėl kartu.
– Tu esi nuostabi, Barbora! – paglostau ją per galvą, o ji įremia į mano delną savo šlapią nosį.
Kitoje stotyje kupė durys prasivėrė – pasirodė jauna moteris.
Į mus su bendrakeleiviu žvelgė veidas iš jo žmonos nuotraukos.
Niekada gyvenime nemačiau tokio stulbinančio panašumo.
Bet mačiau Vladislavo akis tuo momentu.
– Ar neprieštarausite, jei kartu važiuos šis nuostabus šuo? – paklausiau nepažįstamosios.
– Ne, žinoma. Labai myliu šunis, džiaugiuosi tokia miela pažintimi.
Ji ištiesė ranką ir paglostė Barborą.
– O iki kurios stoties važiuojate? – paklausiau, nes Vladislavas negalėjo ištarti nė žodžio.
Nepažįstamoji paminėjo tą pačią stotį, kur turėjo išlipti Vladislavas su šunimi.
– Reiškia, mums pakeliui, – pagaliau tarė Vladislavas, nenuleisdamas nuo jos akių.
– Aš – Varvara, arba tiesiog Varja. Bet draugai mane vadina Barbora, – nusijuokė ji.
– Sako, esu labai panaši į lenkų aktorę Barbarą Brylską.
Ir tai buvo tiesa – tokios pat gražios akys ir auksiniai plaukai.
– Mano šuo irgi vadinasi Barbora, – tarė Vladislavas, – aš netikiu tokiais sutapimais.
O jūs?
Traukinys ritmingai dundėjo.
Praėjus valandai nuo to, kai Varja įžengė į kupė, ji buvo pakerėjusi visus – net šunį.
Barbora padėjo galvą jai ant kelių – taip jos važiavo beveik visą likusį kelią.
Ore tvyrojo meilė – aš tai jaučiau kiekvienu kūno ląsteliu.
Vladislavas ir Varvara žvelgė vienas į kitą įsimylėjusiomis akimis.
Kai atvykome į jų stotį, jie visi kartu išlipo, o aš važiavau toliau.
