Štai pataisytas tekstas, išlaikant prasmę, vardus ir žodžių kiekį:
Jis išgirdo riksmą – aštrų, nutrūkstamą, nepanašų į jokį žvėries garsą, kurį jis pažinojo.
Jis sustojo, įsiklausė.
Ir vėl – kažkur priekyje, už krūmų, pelkėtoje žemumoje.
Riksmas, ne staugimas, ne grasinimas – prašymas, tarsi kažkas skęsta.
Garsas buvo toks, nuo kurio viduje susitraukė kažkas senovinio – tarsi ne šiaip pagalbos šauksmas, o paskutinis gyvybės blyksnis prieš mirtį.
Igoris numetė kuprinę ir puolė garso kryptimi.
Šakos daužėsi į veidą, žemė čiulpė po kojomis.
Oras buvo tankus, lyg šlapias apklotas.
Pelkė priešinosi – purvas lipo, kabinosi, laikė.
Kiekvienas žingsnis virto pastanga.
Smulkūs augalai draskė rankas, prie batų lindo žolės ir gleivės.
Jis jautė, kaip permirko kiaurai jau po antro žingsnio, bet nesustojo.
Užkliuvo už šaknies, pargriuvo, atsistojo ir išėjo į niūrią žemumą.
Ir ten jį pamatė.
Mažas rusvas kūnelis muistėsi drumzliname purve tarp supuvusių šakų ir nuolaužų.
Tigriukas, visai mažas, snukutis visas dumble, akys – pašėlusios iš siaubo.
Kiekvienas judesys tik labiau traukė jį į purvą.
Priekinės letenos slydo nuo mažytės salelės, užpakalinės jau nebejudėjo.
Jis skendo.
Lėtai.
Tyliai…
Be vilties.
Igoris sustingo.
Jo širdis trinktelėjo kelis kartus.
Greitai.
Stipriai.
Garsiai.
Instinktas šaukė: pasitrauk.
Tai laukinis gyvūnas.
Tai gali būti spąstai.
Kažkur netoliese gali būti motina.
Tigrė.
Jis žinojo: jei ji išeis iš krūmų – viskas baigsis per sekundę.
Vienas šuolis – ir jis jau nebe pelkėje, o jos nasruose.
Bet žengti atgal buvo neįmanoma – kažkas viduje stūmė tik į priekį.
Jis apsidairė.
Tyla.
Ne garso.
Net kvėpavimo.
Ir tada jis žengė į vandenį.
Šaltas dumblas iškart apglėbė kojas, traukė žemyn.
Pelkė šliurpė, traukė gilyn.
Kiekvienas žingsnis – lyg kova.
Jis griuvo, kėlėsi, rankomis semė dumblą.
Prišliaužė.
Arti.
Kūnas priešinosi.
Pelkė traukė su kiekvienu judesiu.
Jis jautė, kaip marškiniai sunkėja, vanduo veržiasi po apykakle, tempia už pečių, tarsi pati gamta nenori paleisti nei jo, nei gyvūno.
— Ramiai, ramiai, — sušnabždėjo jis, lyg ne sau, o jam.
— Aš ne priešas.
Tigriukas dar labiau įsisiautėjo, isterijoje.
Jo akys blaškėsi, letenos mosavo aklai.
Bet jis jau nebeklykė, tik užspringo.
Jau nebesiprašė – pasidavė.
Igoris pagriebė jį po pilvu, panėrė iki krūtinės ir stipriai patraukė į viršų…
Tigriuko kūnas buvo ledinis, sunkus ir drebantis.
Jis priglaudė jį prie krūtinės, per šlapius marškinius jausdamas, kaip mažytė širdis daužosi dažnai, beveik trūkčiodama.
— Viskas, viskas.
Aš laikau tave.
Žingsnis po žingsnio jis brovėsi atgal.
Pelkė nepaleido, vanduo šaldė odą iki kaulų.
Bet jis ėjo, tylėdamas, sukandęs dantis.
Lyg laikytų savo gyvybę.
Keliskart suklupo, kartą panėrė iki juosmens ir vos nepaleido tigriuko.
Bet sugriebė dar stipriau – tarsi paleidus nuskęstų abu.
Jis išlindo, atsigulė tiesiai į žolę, padėjo žvėrelį šalia.
Mažas tigriukas drebėjo, susitraukęs, susidėjęs letenas.
Bet buvo gyvas.
Gyvas.
Jis gulėjo, žiūrėdamas į dangų.
Rankos drebėjo.
Pirštuose – švinas.
Širdis plakė kažkur pilve.
Jis jautė, kaip šaltis lenda po oda, bet ne nuo vandens.
Nuo to, kas ką tik buvo ant ribos.
Igoris atsisėdo, apkabino kelius rankomis.
Širdis plakė ausyse.
Jis nežinojo, kodėl ten ėjo.
Kodėl lipo? Kam rizikavo? Jis tiesiog negalėjo nelipti.
Ir būtent tą akimirką, kai pirmąkart atsiduso, pamatė ją.
Jis dar nebuvo atgavęs kvapo, kai pastebėjo, kaip netoliese sujudo žolė.
Suskambo dryžis – ne vanduo, ne vėjas.
Kažkas gyvo, didelio, pasislėpusio.
Igoris atsistojo.
Tigriukas liko gulėti žolėje, beveik nesijudindamas.
Tik kartais trūktelėdavo šonai nuo silpnų įkvėpimų.
Šlapias, sulipęs, panašus į išmesto šuniuko kūnelį.
Jis žengė žingsnį – ir vėl judesys.
Ten, iš kur greičiausiai atėjo mažylis.
Ten, tarp krūmų, kažkas sužibo.
Metalas.
Širdis pradėjo plakti greičiau.
Jis sustingo, įsiklausė ir nuėjo.
Atsargiai priėjo arčiau, atitraukė lapus – ir iškart atšoko.
Keletą žingsnių nuo jo, šešėlyje, stovėjo ji.
Tigrė.
Milžiniška, išsekusi, purvina.
Kairė užpakalinė letena – milžiniškuose spąstuose.
Plieniniai dantys įsmigę giliai į mėsą.
Po letena – juoda sudžiūvusio kraujo dėmė…
Aplink – į žemę įsmigusi grandinė, kuri nebeleido jai pasitraukti.
Ji stovėjo pasiremdama priekinėmis letenomis, sunkiai alsuodama.
Kūnas lengvai siūbavo.
Kailis vietomis išpešiotas, ant šono – randas.
Akys beprotiškos.
Ne iš įniršio – iš skausmo, iš to, kad negalėjo pasiekti savo mažylio, kai šis šaukė.
Ji jo nepaliko – ji negalėjo.
Igoris sustingo.
Nejudėjo nė trupučio.
Nekvėpavo.
Visas kūnas tarsi pats nusprendė.
Tyla.
Tik žiūrėti.
Jie žiūrėjo vienas į kitą.
Žvėris ir žmogus.
Tigrės akyse – nei grėsmės, nei pykčio, nei alkio.
Ten buvo bejėgiškumas ir baimė.
Baimė ne dėl savęs.
Dėl jo.
Jis žengė žingsnį į priekį.
Lėtai.
Rankas priglaudė prie krūtinės, delnais į viršų.
„Nebijok!“ – sušnabždėjo jis.
„Aš tau nieko blogo nepadarysiu!“ – tigrė suriaumojo.
Prislopintai, prikimus, be jėgų.
Tai buvo ne riaumojimas – beveik dejone.
Spąstų metalas įsitempė, surūdijusi grandinė suskambėjo.
Ir vėl.
Kraujas – lėtas, tirštas.
Ji suklupo, bet nenugriuvo.
Jis priėjo dar arčiau.
Beveik visai arti.
Kvėpavo negiliai, kad neišgąsdintų.
Kraujo kvapas smogė į nosį.
Sunkus.
Gyvuliškas.
Žvėris drebėjo.
Kailis ant šono trūkčiojo pagal kvėpavimą.
Kiekvienas įkvėpimas jai kainavo pastangą.
Spąstai buvo seni.
Ne medžiotojų.
Brakonierių.
Šiurkštus, surūdijęs geležies gabalas su išlenktais dantimis.
Tokiais nesustabdo.
Tokiais sužaloja.
Tokiais žudo lėtai.
Jis pasilenkė.
Apžiūrėjo spąstų užraktą.
Stiprus mechanizmas.
Nei mygtuko, nei svirties – viskas užrakinta.
Reikėjo atidaryti.
Bet vos tik timptelėjus, tigrei galėjo… galėjo krūptelėti ir viską sugriauti.
Ir jį kartu.
Susilaužyti leteną.
Arba perkąsti jam gerklę.
Vien iš skausmo.
Ne iš įniršio…
Jis pažvelgė į ją.
Į tas auksines, blizgančias tamsoje akis.
Jos jau nebežiūrėjo kiaurai jį.
Jos žiūrėjo į jį.
Ir tose akyse buvo laukimas.
Lyg ji suprastų, kas prieš ją.
Ir tikėtų.
Trumpam.
Bet tikėtų.
Igoris sukando lūpą.
Išsitiesė.
Aplink – nei gyvos dvasios, nei ryšio, nei ginklo, nei pagalbos.
Tik jis, tigrė ir bjaurus geležis po jos letena.
O tada… jis išgirdo.
Sausą šakelės traškesį, sunkų žingsnį.
Ir… balsą.
Vyrą, žemą, svetimą.
Kiekviename žodyje – pikto akcento šešėlis.
Jis iškart nesuprato, ką žmogus sako.
Tai skambėjo tarsi iš kitos scenos.
Gyvuliškas blogis.
Jų buvo du.
Brakonieriai.
Jų žingsniai artėjo vis labiau.
Lėti.
Užtikrinti.
Lyg žinotų, kad niekas jiems čia nesutrukdys.
Jis atsitraukė.
Dar kartą pažvelgė į tigrę.
Ji žiūrėjo atgal.
Nekrūptelėjo.
Nesuriko.
Tiesiog žiūrėjo.
Igoris pasislėpė krūmuose ir sustingo.
Miškas aplink nutilo.
Net paukščiai nutilo.
Net vėjas nurimo.
Viskas žinojo.
Į šią tylą tuoj įžengs.
Purvas.
Tas, kuris ateina ne medžioti, o laužyti.
Jie atėjo pagal traškesį, tarsi pats miškas juos pakvietė.
Sukietėję.
Pikti.
Nenatūralūs.
Du.
Pirmas – žemas, su maišu per petį, iš kurio skambėjo metalo garsai.
Veidas – kaip apdegusi žievė, be antakių, be švelnumo.
Antras – kuprotas, su šautuvu rankose, visas purvinas, lyg miškas jį jau būtų išspjovęs.
Jie ėjo sunkiai, užtikrintai, lyg žinotų.
Kad jiems viskas čia galima.
Jų žingsniuose nebuvo baimės – tik įprotis.
Igoris sulaikė kvėpavimą.
Susiliejo su krūmais.
Širdis plakė ausyse kaip būgnas.
Prieš jį – tigrė, spąstai.
Kraujas.
Ir žvėris – gyvas.
Kol kas dar gyvas.
Jis bijojo ne dėl savęs – dėl jos, dėl to, kas tuoj nutiks, kad nespės.
— Na, labas, gražuole, – pasakė pirmasis, priėjęs prie tigro.
Ji krūptelėjo, suriko, bet silpnai.
Jo balsas buvo žemas, lipnus, su pasitenkinimo krizenimu, lyg kalbėtų su daiktu.
— O ji dar kvėpuoja, – nusišypsojo antrasis.
Pažiūrėk, kaip grandinė į žemę įsirėžus.
Vadinasi, iškart nepasidavė.
Pirmasis numetė maišą šalia, pritūpė.
Iš maišo iškrito surūdiję spąstai, žnyplės, kažkas panašaus į virvę – viskas purvina, lyg jau naudota.
— Ką, manai, gaila jos? – kreipėsi jis į draugą, net nepažvelgdamas.
— Už tokią tris štukas išpešim, net su skyle letenoj, tik kailio nesugadink.
Jis kalbėjo taip, lyg priešais būtų ne gyvūnas, o striukė, kurią galima perkirpti palei siūlę.
Antrasis nusispjovė į žolę, pažvelgė miško link…
— Eisiu pažiūrėsiu spąstus prie upelio, gal dar kas įkliuvo.
— Eik, aš čia prižiūrėsiu, nepabėgs.
Jis pakilo, paėmė šautuvą ir dingo krūmuose, ten, kur tyliai šniokštė vanduo.
Plonos šakelės virpėjo – kartą, paskui dar kartą.
Igoris vėl įsitempė, liko tik vienas.
Bet tai ne palengvėjimas – tai šansas.
Vienas.
Likęs su tigre.
Ji žiūrėjo į jį iš apačios su neapykanta ir skausmu.
Jis – ramiai, lyg į senus baldus.
— Seniai jau metas, kate, gana čia karaliauti.
Jis pasilenkė prie maišo, rankomis ėmė jame kažko ieškoti – turbūt įrankio.
Šalia jo bato ropojo lervos.
Viskas šiame momente buvo šlykštu, liguista.
Igoris jautė, kaip po oda kyla pyktis.
Jis pajuto, kaip kažkas jame spragtelėjo.
Tai buvo tas momentas.
Jis negalvojo, neplanavo.
Viskas įvyko savaime.
Jis išslydo iš krūmų kaip šešėlis.
Prisiartino.
Širdis plakė smilkiniuose.
Rankos buvo tuščios – tik peilis.
Senoviškas, atšipęs, turistinis.
Jis atsiklaupė prie spąstų, jautė kraujo, metalo ir įkaitusio gyvūno kūno kvapą.
Tigrė nesuriko, nesušoko – tik žiūrėjo.
Jis įspraudė peilį tarp metalo dantų.
Svirtis.
Jėga.
Truktelėjimas.
Nieko.
Kraujas vėl pasruvo, metalas nepasidavė.
Jis spaudė visu svoriu, gniauždamas rankeną.
Ašmenys išsilenkė.
Spragt.
Spąstai atsidarė.
Tigrė krūptelėjo ir staigiai ištraukė leteną.
Išslydo iš spąstų.
Nugriuvo.
Šnypštelėjo.
Pakilo.
Susiūbavo.
Bet stovėjo.
Igoris traukėsi atgal, vis dar su peiliu rankoje.
Tigrės akys gaudė jo žvilgsnį.
Ji sunkiai kvėpavo, šonai kilojosi bangomis.
„Viskas! Viskas!“ – sušnibždėjo jis.
„Bėk!“ Ir tuo momentu už nugaros pasigirdo balsas.
„Ką tu čia darai?“ – Balsas buvo kaip botagas.
Žemas.
Užkimęs.
Igoris atsisuko.
Iš krūmų iššoko antrasis.
Pamatė išlaisvintą tigrę.
Pamatė Igorį.
Pakėlė šautuvą.
„Stovėk!“ – sušuko jis.
„Nesijudink!“ – Igoris sustingo.
Šautuvas buvo nukreiptas į jį.
Pirmasis brakonierius irgi išbėgo į laukymę.
„Tu mus pražudysi, šunsnuki!“ „Tu žinai, kiek tai kainuoja!“ – jis rėkė.
Perėjo į keiksmus.
Bet jau buvo per vėlu…
Tigrė žengė žingsnį į priekį.
Suriko.
Riaumojimas buvo toks stiprus, kad medžiai sudrebėjo.
Krūtinėje viskas susitraukė.
Ji atsistojo tarp Igorio ir brakonierių.
Kraujas sruvo per leteną.
Kailis pasišiaušęs.
Dantys atidengti.
Visa gyva kančia ir įniršis.
„Atgal!“ – suriko vienas.
„Ji tuoj puls.
Šauk!“ Bet niekas nešovė.
Nes ji jau ėjo į priekį.
Jie nesuprato, kaip atsidūrė šešėlyje.
Viskas įvyko per sekundes.
Kaip blyksnis.
Tigrė žengė žingsnį.
Sužeista.
Visa kruvina.
Bet gyva.
Ir nebėgo.
Ji ėjo į juos.
Brakonierius su šautuvu atsitraukė pusžingsnį.
Vamzdis krustelėjo aukštyn.
Paskui žemyn.
„Šauk, kvaily!“ – suriko antrasis, jau traukdamasis.
„Ji tuoj…“ – Jis nespėjo pabaigti.
Tigrė suriaumojo.
Riaumojimas perėjo per kūną kaip elektros srovė.
Ne garsiai.
Giliai.
Tai nebuvo garsas.
Tai buvo riba.
Pirmojo rankos pradėjo drebėti.
Ji… Žiūri.
Į mane.
„Šauk!“ „Negaliu!“ Balse nebuvo pykčio – tik baimė.
Jis matė ne žvėrį.
Jis matė protą.
Tą, kuris pasirengęs žudyti.
Tą, kuris prisimena, kas pastatė spąstus.
Tigrė žengė antrą žingsnį.
Lėtai.
Tyliai.
Ir staiga… pašoko.
Ne į juos.
Šalin.
Į žolę.
Bet to užteko.
Brakonieriai pašoko.
Be komandos.
Be žodžių.
Apsisuko.
Ir pabėgo.
Iš pradžių nerangiai, kliūdami už šakų.
Paskui aklai, nesirinkdami kelio.
Vienas pametė šautuvą.
Antras kluptelėjo ir pargriuvo.
Atsikėlė.
Bėgo toliau.
Jų žingsniai daužė žemę.
Garsiai.
Netvarkingai.
Lyg bėgtų du žmonės, staiga suvokę, kad mirtis visai šalia.
Tigrė liko.
Stovėjo.
Giliai kvėpavo.
Žaizda ant letenos vėl atsivėrė, kapsėjo į žolę.
Ji nepersekiojo.
Tik stebėjo, kaip nyksta blogis.
Tada atsisuko.
Pažvelgė į Igorį.
Akys neturėjo grėsmės.
Jose buvo nuovargis.
Ir dar kažkas.
Jis nepajudėjo.
Tiesiog stovėjo, kaip ir ji.
Ji žengė žingsnį…
Paskui dar vieną.
Nusisuko.
Ėjo į tankmę, ten, kur liko mažylis.
Jis išlindo, atsargiai, drebėdamas.
Ji jį apuostė.
Palaižė viršugalvį.
Jie išnyko kartu.
Lėtai.
Tyliai.
Kai viskas nutilo, Igoris pajuto, kad jo kojose nebeliko jėgų.
Jis nusėdo ant žemės.
Ir tik tada suprato, kad pirštai vis dar suspausti į kumštį, o širdis nepaleidžia.
Miškas sustingo.
Tarsi viskas, kas galėjo nutikti, jau įvyko.
Ir dabar jis tik stebėjo.
Igoris sėdėjo ant žolės.
Šalia spąstai – atidaryti, nenaudingi.
Žolė prislėgta, kūnas drebėjo.
Bet daugiau – tyla.
Jis pakėlė žvilgsnį.
Miško pakraštyje stovėjo berniukas – liesas, purvinas, basas.
Jis vilkėjo seną striukę, rankovės atkištos iki alkūnių.
Plaukai susivėlę, veidas šiurkštus, išteptas purvu ir įdegęs.
Jis stovėjo, nejudėdamas.
Ir nesiartino.
– Seniai čia? – paklausė Igoris.
Berniukas vos linktelėjo.
– Nuo ryto.
– Tu viską matei? – Mačiau.
Jis žengė žingsnį į priekį.
Ištiesė ranką.
Delne – iš medžio išdrožtas tigrukas.
Netolygus, susikreipęs, bet gyvas.
– Sesuo išdrožė.
Balsas buvo tylus.
Duslus, kaip tų, kurie seniai nekalbėjo garsiai.
Igoris paėmė figūrėlę.
– O kur ji? – Berniukas nusuko žvilgsnį.
– Mirė.
Jis pritūpė.
Apėmė kelius rankomis.
Tylėjo.
– Tu vienas? – Taip.
– Nuo kada? – Po tėvo.
– Kas jam nutiko? – Buvo eigulys.
Jį nušovė.
Naktį.
Sesuo liko.
Paskui peršalo.
Sniegas krito.
Nuėjau vaistų, bet nespėjau.
Grįžtu – guli.
Šalta.
Kalbėjo be ašarų.
Paprasčiausiai.
Sausai.
Tarsi jau viską išgyveno.
Ir paliko viduje.
– Nuo tada vienas? – patikslino Igoris.
Linktelėjo.
– Kaip gyveni? – Miškas duoda.
Yra trobelė.
Žuvis.
Pelės.
Šaknys.
Kartais naktį į kaimą.
Duonos.
Tik tyliai.
Šunys mane žino.
Žmonės – ne.
Jis pažvelgė į žolę.
– Mane viskas gąsdina…
Nuo vaikystės.
Išskyrus žvėris.
Tada Igoris nebeištvėrė.
– Kodėl neišėjai? Pas žmones? – O kur? – gūžtelėjo pečiais.
– Aš čia.
Čia gyvenau su seserimi ir tėvu.
Čia juos palaidojau.
Čia… Viskas.
Jis nutilo.
Tada pakėlė žvilgsnį.
– Tu kitoks.
Mačiau.
Jiedu tylėjo.
Igoris padėjo figūrėlę šalia.
Žiūrėjo į ją.
Į šitą laukinį, tylų, savaip suaugusį berniuką, kurio akyse – daugiau gyvenimo nei daug kieno pase.
– Jei nori, eik su manimi, – pasakė jis.
Ne kaip įsakymą.
Ne kaip pasiūlymą.
Tiesiog.
Pasakė.
Berniukas neatsakė.
Bet liko šalia.
Nepasitraukė.
Ir tai jau buvo atsakymas.
Jie išėjo ne iš karto.
Sėdėjo tylėdami, kol miškas vėl nepradėjo kvėpuoti.
Kol vėjas nepajudino medžių viršūnių, kol kažkur tolumoje nekarktelėjo varna ir nesulūžo šaka, tarsi pati žemė būtų tarusi: – Viskas.
Dabar galima.
Jie ėjo tylėdami.
Berniukas – kiek šalia.
Jo kojos buvo nusėtos krauju.
Bet jis nesiskundė.
Tiesiog ėjo.
Jis žinojo, kur statyti koją.
Kur takas slepiasi po lapais.
Kur medis su dreve, kur slepiasi.
Kur slepiasi varniukas.
Kur uola, primenanti gulinčią šunį.
Igoris žiūrėjo į jį ir ėjo šalia.
Kartais jie sustodavo.
Jis gestu parodydavo: „Čia nereikia, ten pelkė, ten gyvatės.“
Jis nekalbėjo, tik parodė – ir viskas tapo aišku.
Po valandos pasirodė trobelė.
Senas eigulio namelis.
Pasviręs, bet sveikas.
Po stogeliu – sausi malkai…
Žūklės reikmenys tvarkingai pakabinti po stogu.
Virš įėjimo – virvė su trimis džiovintomis žolelėmis.
Tarsi kažkas vis dar čia gyventų.
Berniukas įėjo.
Parodė ranka: „Va ten – sėsk.“
Igoris atsisėdo.
Atsirėmė nugara į rąstą.
Užmerkė akis.
Praėjo trys savaitės.
Igoris remontavo stogą.
Berniukas taisė spąstus lapei.
Naktimis jie klausėsi miško.
Rytais virė košę iš kruopų, kurias Igoris atsinešė iš kaimo.
Jis neklausinėjo.
Berniukas neaiškino.
Tiesiog gyveno.
Vieną vakarą jie sėdėjo ant slenksčio.
Saulė leidosi tarp pušų, ir staiga iš miško išėjo ji.
Tyliai, be garso.
Tarsi viskas aplink būtų iš anksto sustingę.
Tigrė.
Ta pati.
Nebebuvo šlubavimo.
Tik randas.
Akys – tos pačios.
Už jos – tigriukas.
Paaugęs, užtikrintas.
Jie nepriėjo.
Tiesiog stovėjo tarp medžių.
Žiūrėjo.
Igoris atsistojo.
Nusiėmė kepurę.
Berniukas taip pat atsistojo šalia.
Nebijojo.
Jis net nekvėpavo.
Tigrė žiūrėjo tiesiai.
Lėtai linktelėjo.
Ne kaip žmogus.
Savaip.
Tada apsisuko ir nuėjo į mišką.
Daugiau jos nebematė.
Bet naktimis, kai vėjas barbendavo į langus, Igoris jautė – ji netoli.
Ne kaip grėsmė.
Kaip prisiminimas apie tai, kas buvo.
Ir apie tai, kuo jis tapo.
Dabar jos nebebuvo.
Dabar jie gyveno šiame miške.
Ne svetimi.
Ne herojai.
Tiesiog tie, kurie liko.
