Mano vardas Matjas, ir didžiąją savo vaikystės dalį aš maniau, kad mano šeima yra tobula.
Ji buvo paprasta, bet šilta.
Mano tėvai, Klodė ir Ričardas, atrodė nesiskiriantys – bent jau taip atrodė mano nekaltame pasaulyje.
Mano tėvas turėjo mechaninę dirbtuvę ramioje Toskanos kaimelyje, o mano mama likdavo namuose rūpintis manimi.
Būdamas jų vienintelis vaikas, aš buvau jų pasaulis ir maniau, kad niekas negali išskirti mūsų mažos šeimos.
Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė kaip žaibas, plyšęs ramų dangų.
Mano tėtis netikėtai prarado darbą, ir nors tada nesupratau detalių, jaučiau įtampą ore.
Jo juokas nutilo, ir mūsų namuose atsirado sunkus tylėjimas.
Nors jis rado kitą darbą, buvo aišku, kad stresas jį slėgė.
Pinigų tapo mažai, o naktis užpildė riksmai ir lūžtančių lėkščių skambesys.
Aš slėpiausi po antklode, drebančiais kūnais ir trokšdamas taikos.
Tada įvyko galutinis smūgis.
Mano tėtis sužinojo, kad mano mama slapta susitikinėjo su kitu vyru.
Mūsų namai, anksčiau kupini šilumos, tapo mūšių lauku.
Ginčai buvo begaliniai, o galiausiai mano tėtis išėjo, palikdamas mus.
Aš prašiau mamos leisti pamatyti tėtį, bet ji visada šaukė: „Tai jo kaltė, Matjai! Jis mus paliko!“ Jos žodžiai skaudino, bet neištrynė mano ilgesio tėčio.
Vieną šaltą rytą mama priėjo prie manęs su šypsena, tokia šviesia, kokios seniai nemačiau.
„Susikrauk daiktus, mielasis, važiuojame prie jūros!“ – pasakė ji.
Mano širdis pašoko iš džiaugsmo.
Prie jūros! Tai buvo tarsi sapnas.
Ji greitai sukrovė drabužius į seną lagaminą, ir kai bandžiau pasiimti savo žaislinius garvežius, ji sustabdė mane.
„Ten nusipirksime naujų,“ pažadėjo.
Atvykome į pilną žmonių autobusų stotį.
Nusipirkusi bilietus, mama pasakė, kad turime trumpai sustoti.
Įlipome į seną, girgždantį autobusą, kuris dundesiu lėtai riedėjo keliu.
Aš svajojau apie paplūdimį, įsivaizdavau bangas ir pilis, kurias pastatysiu.
Galiausiai autobusas sustojo prieš apleistą pastatą su lupančiomis sienomis ir aptriušusiais langais.
„Palauk čia, Matjai,“ pasakė mama, nurodydama suolą lauke.
„Pasiliksiu tau ledų.
Nesijudink.“
Aš linktelėjau, atsisėdau ant šalto suolo ir laukiau jos sugrįžtant.
Laikas lėtai bėgo, saulė leidosi, vėjas šalo.
Pamažu atėjo baimė.
Aš ją šaukiau, bet mano balsas dingo augančioje tamsoje.
Aš užmigus vienas, drebančiu kūnu ant suolo.
Pabudęs nebe buvau lauke.
Gulėjau šiltoje lovoje.
Susipainiojęs pravėriau akis ir pamačiau nežinomą kambarį.
Mano širdis daužėsi beprotiškai.
„Mama?“ paklausiau, tikėdamasis, kad ji sugrįžo.
Durys atsivėrė, ir ten stovėjo mano tėtis su moterimi, kurios nepažinau.
„Tėti! Kur mama? Ji nuėjo pirkti ledų ir dabar jos nėra!“ neramiai klausiau.
Tėtis atsisėdo šalia manęs, veidas pilnas liūdesio.
Jis švelniai paėmė mano ranką ir ištarė žodžius, kurie pakeitė mane visam laikui: „Matjai, tavo mama tave paliko.
Ji išėjo.
Ir nebegrįš.
Jaučiausi, tarsi pasaulis būtų sugriuvęs po mano kojomis.
Mano mama mane paliko? Ne, mamos taip nedaro.
Aš verkiau, šaukdamas, kad tai netiesa, kad ji pažadėjo.
Bet tėtis mane glaudė prie savęs ir nuolat kartojo: „Ji nebegrįš, sūnau.
Metai bėgo, ir aš su tėčiu persikėlėme į Pozitaną, pakrantės miestelį prie jūros.
Galiausiai jis vedė gerą moterį, vardu Uzula, ir nors iš pradžių laikiausi nuo jos atokiau, pradėjau ją priimti.
Tada gimė mano jaunesnysis brolis Danis, ir aš pirmą kartą supratau, kas yra tikra šeima – šilta, rami, saugi.
Metams bėgant, tėtis papasakojo man dar daugiau.
Po to, kai mama mane paliko, ji kitą dieną paskambino tėčiui, šaltai informavo, kur aš esu, ir nuskambėjo.
Ji neteko tėvų teisių, ir aš jos daugiau niekada negirdėjau.
Laikas bėgo.
Baigiau universitetą, gavau puikų darbą ir galėjau nusipirkti savo butą Pozitane.
Tačiau vieną audringą vakarą vėl viskas pasikeitė.
Grįždamas namo iš darbo, pamačiau figūrą, sėdinčią ant suolo prie mano namų.
Perbėgo šiurpas per kūną.
Moteris pakėlė galvą ir tyliai ištarė: „Matjai…“
„Aš esu tavo mama,“ pasakė ji, balsas drebėjo.
Aš sustingau.
Ji atrodė pasenusi, išsekusi – svetima.
„Kodėl dabar? Po tiek metų?“ paklausiau, jausdamas pyktį ir netikėjimą.
Paskambinau tėčiui ir Uzulai, ir jie greitai atėjo.
Jų buvimas nuramino mano nervus.
„Tai tavo pasirinkimas, sūnau… jei manai, kad ji nusipelno vietos tavo gyvenime,“ tyliai tarė tėtis.
Aš pažvelgiau į ją, moterį, kuri mane paliko prieš daugelį metų, ir nejaučiau nieko, tik tuštumą.
Skambutis nuskambėjo, ir tėtis nuėjo atidaryti durų.
Ji bandė eiti paskui jį, bet aš atsistojau ir pasakiau: „Tu nesi mano mama.
Mano mama yra ta, kuri mane augino, kuri liko, kai tu pabėgai.
Man nereikia tavo pasiteisinimų.
Eik šalin.
Ir nebegrįžk.
Ji pradėjo verkti, bet aš nesitraukiau iš vietos.
Ji apsisuko ir išnyko nakties tamsybėse.
Aš pasisukau į tėtį ir Uzulą ir, sukaupęs visas jėgas, apkabinau juos.
„Aš myliu jus.
Ačiū… už viską.
Jie buvo mano šeima.
Mano namai.
Mano tiesa.
O ji? Tik šešėlis iš praeities, kurios jau peraugo.
Išmoktos pamokos:
Neužmirškite savo vaikų.
Jie neprašė būti gimę; jūs juos atvedėte į šį pasaulį.
Mažiausia, ką jie nusipelno – jūsų meilė.
Šeima nėra sukurta iš nieko, bet iš tų, kurie lieka, myli ir pasirenka būti šalia vieni kitiems per visus sunkumus.
Aš, Matjas, tai žinau geriau už visus kitus.
