Kai mano dukra atnešė šuniuką, prisiekiu, kad nebuvo nė menkiausio mano šypsnio jau kelis mėnesius.
Ji sakė, kad šuo galėtų „pakelti nuotaiką.“
Aš nesipriešinau – buvau per daug pavargęs tam – bet mintyse nusprendžiau, kad tai dar viena užduotis, kurios aš negaliu įveikti.
Ką aš išmanau apie rūpinimąsi tuo, kam tikrai reikia manęs?
Iš pradžių viskas atrodė gana miela.
Mažylis, kurį galiausiai pavadinau Banditu, sekė mane visur, jo didžiulės letenos slydo per virtuvės grindis, o uodega plakė kaip būgnas.
Keletą kartų net susigėriau juoko, ir tai buvo keista – beveik kaip kaltė, tarsi po visko aš nebeturėčiau teisės būti laimingas.
Bet Banditas buvo atkaklus.
Jis užlipo man ant kelių, kai žiūrėjau televizorių, šlapino ant kavos staliuko ir net lojosi į dulkių siurblį kaip į mirtiną priešą.
Palaipsniui namai nustojo atrodyti tokie… tušti.
Ir štai šiandien įvyko tai.
Aš, kaip įprasta, atsirėmęs į stalą, gilinausi į savo mintis, kai Banditas su visa jėga puolė mane.
Jis pataikė man į krūtinę savo letena, prispaudė mane prie žemės ir pradėjo laižyti mano veidą, tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė.
Aš juokiausi ir rėkiau, kad jis nusileistų, kai staiga pajutau.
Kažką aštraus.
Kažką šlapio.
Iš pradžių galvojau, kad vėl Banditas buvo nerangus… bet kai patraukiau ranką, pirštuose buvo kažkas, kas tikrai nebuvo seilės.
Tai buvo kraujas.
Man skaudėjo širdį, kai švelniai atstūmiau Banditą ir pažvelgiau į savo marškinėlius.
Šalia raktikaulio buvo plyšys, ir, žinoma, pro jį prasiskverbė kraujas.
Bet tada pastebėjau dar kažką – iš po audinio kyšojo popieriaus lapelis.
Truko akimirka, kol suvokiau, kas nutiko: Banditas, žaisdamas, turėjo įkasti voką, kurį paslėpiau kišenėje.
Drebėdama ranka ištraukiau voką.
Ant priekinės pusės, ranka rašytu, kurios nebuvau matęs daugelį metų, buvo užrašytas mano vardas – mano žmonos vardas.
Ji mirė prieš dvejus metus, palikdama tuštumą, kurios aš vis dar negaliu užpildyti, kad ir kaip stengčiausi.
Tas laiškas… jis neturėjo prasmės.
Kodėl ji jį paliko man? Ir kodėl aš jo nesuradau anksčiau?
Banditas sėdėjo prie mano kojų, nekaltai vizgindamas uodegą, tarsi sakydamas: „Prašom.“
Aš atsargiai, beveik pagarbiu jausmu, atvėriau voką.
Viduje buvo vienas, tvarkingai sulankstytas popieriaus lapas.
Jos rašysena užpildė puslapį, ratuodama ir pažįstama, kiekvienas žodis grąžino mane į mūsų kartu praleistus momentus.
„Mielas Rei,“ laiškas prasidėjo, ir mano gerklė jau suspaudė.
„Jei skaitai šį laišką, reiškia kažkas ar kažkas pagaliau suteikė tau postūmį, kurio tau reikia, kad nustotum slėptis.
Pirma, leisk man pasakyti, kaip didžiuojuosi tavimi.
Tu visada buvai stiprus, net kai nenorėjai būti.
Prarasti mane nebuvo lengva – aš tai žinau geriau už visus – bet nuolatinis apie tai galvojimas taip pat nėra gyvenimas.
Ašaros apmėtė žodžius, bet aš privertiau save toliau skaityti.
Tu nusipelnei būti laimingas, Rei.
Ne rytoj, ne kažkada, o dabar.
Nustok laukti leidimo judėti pirmyn.
Nustok bausti save dėl dalykų, kurių negali pakeisti.
Gyvenimas yra netvarkingas, nenuspėjamas ir gražus – ir tu vis dar esi jo dalis.
Pažadėk man, kad pradėsi žiūrėti aukštyn, ne žemyn.
Pastaba baigėsi jos parašu – jos pravarde man: „Su meile, tavo saulutė.“
Ilgai sėdėjau ten, žiūrėdamas į laišką.
Banditas bakstelėjo mane į kelį, pajutęs nuotaikos pokytį.
Aš be sąmonės paglostžiau jį už ausų, bandydamas suvokti viską.
Kaip ji sužinojo? Kaip ji galėjo numanyti, kad vieną dieną, po metų, hiperaktyvi vilnos kamuoliukas ištrauks tą laišką iš mano kišenės ir privers mane pripažinti viską, ko vengiau?
Ir tada supratau – tai nebuvo atsitiktinumas.
Banditas nebuvo atsitiktinis.
Mano dukra jo nepasirinko be priežasties, o todėl, kad manė, jog jis primins man Maksą, auksaspalvį retriverį, kurį mano žmona ir aš įsigijome būdami ką tik susituokę.
Maksas buvo mūsų palydovas visada, kol senatvė jo nepasiėmė.
Po Maksui mirus, pažadėjau sau, kad niekada neimsime kito šuns – praradimas buvo per skausmingas.
Bet kažkaip mano dukra žinojo geriau už mane.
Ji tikėjo, kad Banditas gali padaryti tai, ko aš negalėjau: padėti man pasveikti.
Tą naktį jai paskambinau.
Manau, niekada jai tinkamai nepadaržiau už tai, kad atvedė Banditą į mano gyvenimą, bet dabar norėjau, kad ji žinotų, kaip daug tai reiškia.
„Atsiprašau, kad abejojau tavimi,“ pasakiau jai, kai ji atsiliepė.
„Jis… na, jis yra daugiau nei tiesiog šuo.“
Ji švelniai nusijuokė.
„Taip, tėti.
Aš žinau.“
Mes dar šiek tiek pakalbėjome, atsilikome nuo įvykių, nes abu pastaruoju metu buvome per daug užsiėmę arba per daug užsispyrę dalintis vienas su kitu.
Kai padėjome ragelį, jaučiausi lengvesnis, lyg kažkoks nepažįstamas svoris pagaliau būtų nukritęs.
Per kelias artimiausias savaites pradėjau keistis – ne dideliais pokyčiais, bet mažais žingsniais atgaunant savo gyvenimą.
Tvarkiau savo spintą, kur buvau sukrovęs visas žmonos daiktus po jos mirties, rūšiuodamas prisiminimus, o ne juos slėpdamas.
Prisijungiau prie vietinės vaikščiojimo grupės, dalinai tam, kad Banditas gautų daugiau fizinio krūvio, dalinai tam, kad susipažinčiau su žmonėmis.
Vieną rytą viena grupės dalyvė, moteris vardu Nora, pradėjo pokalbį su manimi.
Mes abu mylėjome šunis ir sodininkystę, ir netrukus pradėjome susitikti kavos po mūsų pasivaikščiojimų.
Nora klausė be jokio teismo, kai pasakojau apie savo žmoną, ir nesistengė manęs įkąsti į nieką priversti.
Ji tiesiog tyliai priminė, kad judėti pirmyn nereiškia pamiršti.
Kai atėjo pavasaris, dažniau šypsodavausi – ne tik dėl Bandito išdaigų, bet ir dėl mažų džiaugsmų, kuriuos buvau per ilgai ignoravęs.
Vieną vakarą, grožėdamasis saulėlydžiu nuo verandos, kai Banditas susirietė kamuoliuku prie mano kojų, vėl pagalvojau apie žmonos laišką.
Ji buvo teisi dėl visko.
Gyvenimas buvo chaotiškas ir nenuspėjamas, bet taip pat kupinas antrų šansų – jei tik turime drąsos juos priimti.
Tačiau pokytis įvyko netikėtai.
Po kelių mėnesių, savanoriaudamas gyvūnų prieglaudoje, iš kurios buvo paimtas Banditas, susitikau jauną vyrą, kurio istorija atrodė labai pažįstama.
Jis gedėjo savo sužadėtinės ir sunkiai ieškojo prasmės po tragedijos.
Kai įteikiau jam pavadėlį ir patariau praleisti laiką su vienu iš prieglaudos šunų, jo akyse užsidegė viltis – ta pati viltis, kurią man davė Banditas.
Tuo momentu supratau, kad mano kelionė nėra tik apie mano pačio gijimą.
Ji yra apie pagalbą kitiems rasti kelią iš tamsos.
Karma, regis, veikia paslaptingai, apdovanodama tuos, kurie pasirenka vėl atverti savo širdį.
Taigi štai pamoka tau: gijimas nevyksta per naktį ir retai atrodo taip, kaip tikiesi.
Kartais jis ateina chaose – klumpančio šuniuko ar nepažįstamojo gerumo pavidalu.
Bet jei leisiesi jam įeiti, jei vėl pasitikėsi, suprasi, kad džiaugsmas tavęs nepaliko.
Jis kantriai laukė, pasiruošęs parvesti tave namo.
Jei šis pasakojimas tau rezonavo, prašau, pasidalink juo su tais, kam reikia priminimo, kad jie nėra vieni.
