Vyras sėdėjo ant galinių laiptų prie didelio prekybos centro, lėtai traukdamas dūmą iš cigaretės.
Neseniai jis padėjo iškrauti vilkiką – uždarbis buvo neblogas, be to, pasitaikė reta galimybė truputį pailsėti.
Jam buvo toli gražu ne septyniasdešimt, bet ir ne trisdešimt – amžių buvo galima spėti maždaug: penkiasdešimt – penkiasdešimt penkeri metai.
Savo vardo jis seniai nebepamena, kaip ir gimimo datos.
Tarp benamių jis buvo pramintas Profesoriu – dėl meilės knygoms ir gebėjimo gražiai kalbėti.
Jis iš tikrųjų dievino skaitymą, rinko pamestus laikraščius, žurnalus, kartais net rasdavo ištisas knygas.
Iš visos savo praeities jis prisiminė tik paskutinius septynerius metus.
Tada jis atsipeikėjo geležinkelio stotyje nepažįstamame mieste, visiškai pasimetęs – nežinojo, kas jis, iš kur, kaip čia atsidūrė.
Galvoje ūžė, pakaušyje jis užčiuopė gilų randą.
„Hematoma“, – kažkodėl iškart pagalvojo jis.
Keistas žodis… Iš kur jis jį žino? Kodėl jis žino tokius terminus, bet neprisimena savo vardo?
Jo drabužiai buvo pakankamai tvarkingi – švarūs kelnės, šiltas megztinis.
Kišenėse buvo pinigų.
Bet jokių dokumentų – nei vairuotojo pažymėjimo, nei paso.
Galvos ūžimas pamažu aprimo, mintys tapo aiškesnės, bet prisiminimai taip ir negrįžo.
Jis be tikslo klaidžiojo po miestą, nieko neatpažindamas.
Netikėtai jo žvilgsnis užkliuvo už iškabos virš aukštos tvoros – POLICIJA.
„Reikia ten nueiti!“ – šmėstelėjo mintis.
Policija padės išsiaiškinti.
Jis nuėjo į nuovadą.
Budėtojas nurodė reikiamą kabinetą.
Jaunas policininkas įdėmiai išklausė vyro, kuris prarado atmintį, pasakojimą.
– Dabar nufotografuosim, išsiųsiu ieškomų sąrašą, – nusprendė pareigūnas.
– Tu tik užsuk reguliariai – pranešim, jei kas nors paaiškės.
Jei kas tavęs ieško, būtinai surasim.
– Dėkoju jums, – padėkojo vyras.
– O kur man pernakvoti? Ką dabar daryti?
Pareigūnas užrašė adresą ant lapelio:
– Yra benamių prieglauda.
Pabūsi ten, kol viską išsiaiškinsim.
Su rašteliu rankoje ir silpna viltimi širdyje jis išėjo iš nuovados.
Rasti tą vietą nepažįstamame mieste, dar ir skaudančia galva – nepaprasta užduotis.
Galvos skausmas vėl paaštrėjo.
Jis prisėdo tiesiog ant žemės skvere šalia nuovados, bandydamas susikaupti.
Po minutės jis turėjo paklausti kelio.
Paniręs į savo mintis, jis nepastebėjo, kaip prie jo priėjo valkata – su susivėlusia barzda, nudėvėtais drabužiais, skvarbiomis mėlynomis akimis.
– Neduotum ką užkąsti? Jau dvi dienos be maisto.
– Kaip?
– Taip, žinoma, – vyras padavė jam du šimtinius banknotus.
Mintis, kad šie pinigai gali prireikti jam pačiam, net nešovė į galvą.
Benamis apsidžiaugė:
– Oho! Ačiū labai!
Ir nesidrovėdamas atsisėdo šalia.
– Ko ant žemės sėdi? Purvas, dulkės… Ir atrodai taip, lyg ką tik atsigavai po stipraus smūgio?
Vyras neištvėręs papasakojo viską: kaip atsibudo nepažįstamame mieste, prarado atmintį, ieško savo gyvenimo.
– Štai taip, – baigė jis.
– Oho, – papurtė galvą benamis.
– Tik į tą prieglaudą nė kojos.
Žinau aš ją.
Tai ne pagalba, o pragaras.
Žmonės iš ten bėga, paskui dingsta.
Niekas jų neieško – kam rūpi valkatos?
– Vadinasi, lieka gatvė?
– Ateik pas mus! – pasiūlė elgeta.
– Mes turim savo ratą.
Laikysies taisyklių – niekas tavęs neįskaudins.
Taip šis vyras tapo benamių bendruomenės dalimi, gyvenančia senoje nebaigtoje statyti pastato pakraštyje.
Ten jis ir buvo pramintas Profesoriumi.
Čia buvo sava sistema: visi gyveno pagal taisykles, pažeidėjus išvydavo.
Išgyventi vienam buvo beveik neįmanoma – todėl dauguma stengėsi nepažeidinėti tvarkos.
Jie daugiausia gyveno didelėje salėje po stogu.
Kiekvienas turėjo čiužinį, pagalvę, antklodę.
Vienas prašė išmaldos, kitas dirbo krautuvu, dar kitas rūšiavo šiukšles sąvartyne.
Vakare uždirbtus pinigus sudėdavo į bendrą kasą, kuria rūpinosi Vyresnysis – patyręs vyras, kadaise netekęs namų dėl buvusios žmonos.
Visi dalinosi istorijomis, kalbėjo apie praeitį.
Profesorius taip pat norėjo dalyvauti pokalbiuose, bet atmintis tylėjo.
Tik vienas klausimas sukosi galvoje: kas jis?
Jis ir toliau lankėsi policijoje.
Iš pradžių kasdien, paskui rečiau.
Po kelerių metų – porą kartų per metus.
Jį jau pažinojo, kartais pavaišindavo arbata, duodavo pinigų.
Mandagus, išsilavinęs benamis kėlė pasitikėjimą.
Jo ieškojo.
Bet jokių pėdsakų nebuvo.
Per septynerius metus Profesorius daug ką patyrė: konfliktus su kitais benamiais, ligas, badą, šaltį.
Ypač baisu buvo žiemą – teko glaustis rūsiuose, pilnuose žiurkių ir vorų.
Kartais juos iš ten išvarydavo, bet bent jau nešaldavo.
Ne kartą jis atsisveikino su draugais.
Tačiau bendruomenė pasipildydavo naujais žmonėmis – kiekvienas su savo istorija, kiekviena – sava tragedija.
Gatvė užgrūdino Profesorių.
Jis išmoko atskirti gėrį nuo blogio, galėjo perskaityti žmogų iš pirmo žvilgsnio.
Su laiku jis beveik susitaikė su mintimi, kad niekada nesužinos, kas iš tikrųjų yra.
„Jeigu kas nors manęs ieškojo, per septynerius metus būtų radę“, – galvojo jis, jausdamas, kaip blėsta paskutinė viltis.
Kartais jį kankino kita mintis: o jeigu jis padarė ką nors baisaus?
Bet Vyresnysis, tapęs jam artimu žmogumi, vis atmesdavo tokias kalbas:
– Tu gi pats geriausias ir sąžiningiausias žmogus, kokį tik pažįstu!
Ir išties – Profesorius niekam nepakenkė, padėjo, kai galėjo, ir mainais sulaukė pagarbos bei palaikymo.
Jis buvo savas.
Profesorius buvo puikios nuotaikos.
Jis turėjo pinigų už vilkiko iškrovimą, vadinasi, galėjo truputį atsipalaiduoti prieš sunkiausią metų laiką – žiemą.
Benamiams tai ne tik šaltis: tai išlikimo išbandymas.
Reikėjo pasirūpinti atsargomis iš anksto.
Kol dar buvo likę gyventi sename nebaigtame statyti pastate miesto pakraštyje.
Buvo lapkričio pabaiga – šaltis jau jautėsi, bet laužas improvizuotoje židinio vietoje vis dar gelbėjo nuo naktinio šalčio.
Tačiau visi suprato: labai greitai teks keltis į rūsius.
Ten sąlygos daug prastesnės, bet bent jau šilta.
Alternatyvos nebuvo – kitaip galima buvo mirtinai sušalti.
Rytiniame darbų paskirstyme Profesorių nusiuntė į sąvartyną.
Skirtingai nei kiti, jis dažnai sugebėdavo rasti ką nors išties vertingo.
Jis turėjo nuojautą – matydavo potencialą ten, kur kiti matė tik šiukšles.
Kartą jis net aptiko senovinę vazą su įtrūkimu, bet akivaizdžiai brangią.
Pasirodė – antikvaras, maždaug XVIII a.
Iš kur jis turėjo tokias žinias? Pats nesuprato.
Bet intuicija jo neapgavo: antikvariate ją įvertino aukštai, ir jis gavo nemažai pinigų.
Vyresnysis liko patenkintas, nors pažymėjo, kad kaina galėjo būti ir didesnė.
Visą dieną Profesorius praleido sąvartyne, ir jam tikrai pasisekė.
Kuprinė maloniai pasunkėjo: radijo detalės, kurias priims vienoje iš krautuvėlių, keletas naudingų metalo gabalų, ir… tikra lemties dovana – apsitrynęs, bet sveikas Dostojevskio tomas.
Diena artėjo prie pabaigos.
Lapkričio mėnesį temsta anksti, o oras darėsi vis aštresnis.
Norėjosi kuo greičiau grįžti „namolio“ – prie ugnies, prie karštos sriubos, prie bendraminčių šilumos.
Bet Profesorius negalėjo sustoti – sėkmė lyg ėjo šalia, metė vieną vertingą daiktą po kito.
Kai visai sutemo ir pradėjo pūsti aštrus vėjas, vyras nusprendė baigti.
Žibintuvėlio jis neturėjo, o akys jau sunkiai skyrė kontūrus tamsoje.
Ir tada…
Jis išgirdo verksmą.
Tylų, skausmingą, vaikišką.
– Padėkite! Prašau! – girdėjosi kažkur netoliese.
– Kas nors geri žmonės! Nuveskite mane namo! Aš daugiau nebūsiu blogas! Pažadu!
Profesorius įsitempė.
Tai buvo vaikas.
Mažas, apsiverkęs, pasimetęs.
Negalima buvo dels…
Nors ir suprato, kad jo išvaizda gali išgąsdinti berniuką.
Tačiau kito pasirinkimo nebuvo — kažkas turėjo padėti.
Po kelių minučių jis rado berniuką.
Maždaug penkerių metų, su ryškiais, madingais drabužiais.
Kepuraitė, šalikas su animacinių filmų herojais, šilta striukė.
Buvo aišku – vaikas iš pasiturinčios šeimos.
Tik dabar tie rūbai jo nebegelbėjo nuo šalčio.
Lūpos buvo pamėlynavusios, kūnas drebėjo.
Jei ne pagalba, jis nebūtų išgyvenęs iki ryto.
— Kaip tu čia atsidūrei? — švelniai paklausė Profesorius, prieidamas arčiau.
— Aš pasiklydau… Turguje… Pabėgau nuo mamos, — suniurzgė vaikas.
— Kodėl gi pabėgai?
— Ji mane subarė… Nenupirko savivartės mašinos.
Aš ją išvadinau.
Ji supyko, aš įsižeidžiau… Ir išėjau.
— Na ir išdykėlis tu, — papurtė galvą vyras.
Berniukas paaiškino, kad manė, jog ras kelią namo.
Bet pasiklydo, ilgai klajojo po miestą, ir galiausiai atsidūrė sąvartyne.
Nebesislėpė, troško tik vieno — kad jį surastų.
Profesorius nusivilko viršutinę striukę ir apgaubė vaiką.
Pakėlė jį ant rankų ir nunešė į savo laikinus namus.
Pakeliui berniukas prisistatė — Petia.
Šis vardas kažkodėl pažadino kažką tolimo, beveik pamiršto.
Bendrabutyje juos pasitiko Vyresnysis — iš pradžių su pykčiu:
— Kam atitempei čia vaiką?!
— O ką man reikėjo daryti? Jis drebėjo iš šalčio, verkė.
Negi paliksiu jį gatvėje! — atsakė Profesorius.
Vyresnysis suraukė antakius:
— Tai pavojinga.
Jo ieško visa policija.
Jei ras pas mus — iškart viskuo apkaltins.
Niekas nesiaiškins.
Išvesk jį.
Dabar pat.
Profesorius atsiduso.
Petia jau buvo prisnūdęs prie laužo, sušilęs po ilgo šalčio.
Jo nebuvo gaila žadinti.
Bet pasirinkimo nebuvo.
— Nuvesk mane pas mamą, — paprašė berniukas, pabudęs.
— Gerai.
O kaip vadinasi gatvė, kurioje gyveni?
Petia nedvejodamas pasakė adresą.
Po kelių minučių jie jau ėjo pažįstamomis gatvėmis.
Profesorius glaudė vaiką prie savęs, stengdamasis apsaugoti nuo vėjo.
Reikiamą namą pasiekė greitai.
Laiptinės durys buvo sulaužytos — jie lengvai įėjo vidun.
Septintame aukšte Petia džiugiai pradėjo belsti į duris.
Jos atsivėrė beveik akimirksniu.
Prie slenksčio stovėjo moteris raudonomis akimis.
Pamačiusi sūnų, ji su ašaromis puolė jį apkabinti:
— Petia! Dieve, kur tu buvai?!
Profesorius jau ruošėsi išeiti, bet moteris stipriai jį apkabino — dėkingai ir iš visos širdies.
Berniukas švytėjo šypsena, laimingas, kad vėl namie.
Jo mama pakvietė vyrą į butą, pavaišino arbata, visko išklausinėjo.
Paskui nubėgo skambinti vyrui ir policijai — pranešti, kad sūnus rastas.
Iš jos veido buvo matyti, kiek baimės ir skausmo ji išgyveno per šį laiką.
Profesorius sėdėjo ir apžvelgė jaukų butą.
Švarios sienos, minkšti baldai, kavos kvapas… Ir knygos.
Visa lentyna.
Jis negalėjo atitraukti žvilgsnio.
Tuo momentu galvoje netikėtai sužibo kažkas — tarsi pabudo užmirštas jausmas.
Kažkas artimo, giliai paslėpto viduje.
Jis nesuprato, kas tai buvo.
Bet pirmą kartą po daugelio metų jam pasirodė, kad jis stovi ant kažko svarbaus slenksčio.
Vardas.
Žodis, kurį jis kažkada nešiojo.
Bet kitą akimirką mintis išnyko.
Liko tik šilta puodelis rankose, laiminga vaiko šypsena ir jausmas, kad šiandien jis padarė kažką tikro.
Kažką gero.
Ir staiga… Profesoriaus žvilgsnis užkliuvo už storos knygos mėlynu viršeliu, gulinčios ant žurnalinio staliuko.
Ji netikėtai patraukė jo dėmesį.
Vyras paėmė knygą, perskaitė sudėtingą pavadinimą: „Matematiniai metodai kardiologijoje“.
Apačioje buvo autoriaus vardas — „Zolotariov P. F., fizikos ir matematikos mokslų profesorius“.
— Petras Fiodorovičius Zolotariovas! — išsprūdo jam, balsas išdavikiškai sudrebėjo.
— Juk tai mano vardas!
Ši akimirka tapo kažko didesnio pradžia.
Tarsi po metų užmaršties atmintis pagaliau sukruto.
Jis tikrai buvo profesorius! Visą gyvenimą atidavė medicinos akademijai, parašė dešimtis mokslinių darbų ir knygų.
Kaip jis galėjo visa tai pamiršti?
Petras Fiodorovičius atvertė knygą.
Pirmame puslapyje — jo autografas ir nuotrauka.
Taip, tai buvo jis.
Atsiminimai pradėjo grįžti staigiai: žmonos veidas, vaikų veidai, universiteto katedra, paskaitos, konferencijos… Jis buvo dviejų suaugusių vaikų — sūnaus ir dukros — tėvas.
Šeima liko Maskvoje, o jį nublokštė į miestą, esantį beveik penkis tūkstančius kilometrų nuo sostinės.
Nenuostabu, kad jo taip ilgai nerado.
Moteris, kurios sūnų jis grąžino namo, įėjo į kambarį ir iškart pajuto, kad su vyru kažkas vyksta.
Tas, kuris dar prieš minutę atrodė benamis, dabar žvelgė į pasaulį visiškai kitaip — akys degė, kalba tapo užtikrinta.
Profesorius, susijaudinęs, papasakojo jai savo istoriją.
Jauna moteris atsisėdo ant kėdės, nenuleisdama nuo jo akių.
Staiga ji sustingo:
— Jūs man nuo pat pradžių atrodėte pažįstamas… Juk aš mokiausi pagal jūsų vadovėlius! Dirbu matematikos katedroje medicinos universitete… Tai tikrai jūs! Kaip aš anksčiau nesupratau? Tikriausiai dėl viso šito streso… Dėl Petios…
Ji vėl griebė telefoną ir paskambino policijai.
Dabar istorija skambėjo jau visai kitaip.
Po kelių minučių operatyvinė paieška patvirtino: „Taip, Zolotariovas P. F. buvo ieškomas jau septynerius metus kaip dingęs be žinios.“
Pats vyras neprisiminė nei telefono numerio, nei šeimos adreso, bet pareigūnai greitai surado reikiamus kontaktus.
Moteris perdavė jam savo telefoną.
Ir štai — ilgai laukta: ragelyje pasigirdo žmonos balsas.
Ji verkė, negalėdama patikėti, kad vyras gyvas.
Visus tuos metus šeima laukė žinių, ruošdamasi išgirsti, kad jo nebėra.
O dabar… toks neįtikėtinas džiaugsmas!
Praėjo keleri metai.
Petras Fiodorovičius grįžo prie savo ankstesnio gyvenimo.
Katedra jį priėmė atgal, ir jis greitai pasivijo prarastą laiką — žinios, įgūdžiai, ryšiai — niekas nedingo be pėdsako.
Jis turėjo šeimą, mėgstamą darbą, namus, pakankamai lėšų.
Atrodė, kad viskas grįžo į savo vietas.
Jo dingimo ir sugrįžimo istorija sukėlė plačią visuomeninę reakciją.
Paaiškėjo, kad prieš septynerius metus, važiuodamas į eilinę konferenciją, jis tapo plėšikų auka.
Tie norėjo atimti portfelį su telefonu, kortelėmis ir pinigais, bet Petras jo neatidavė — ten buvo svarbūs dokumentai.
Per pasipriešinimą vienas užpuolikas trenkė jam buteliu per galvą.
Po to jie paliko jį kupė ir pabėgo kitoje stotyje.
Vėliau juos rado pagal paliktus daiktus.
Jie tvirtino, kad nenorėjo pakenkti, tiesiog šiek tiek persistengė.
Bet pasekmės buvo baisios — prarasti metai, gatvės, benamystė.
Kai palydovė rado Petrą Fiodorovičių pusiau sąmoningą, ji manė, kad jis tiesiog padaugino alkoholio.
Bilietų pas jį nebuvo, todėl jį be svarstymų išlaipino pirmoje stotelėje.
Taip jis atsidūrė stotyje — vienas, pasimetęs, be prisiminimų ir ateities.
Bet net ši tragedija atnešė šį tą gero.
Visuomenė pradėjo kalbėti apie benamystės problemą.
Petras Fiodorovičius neliko nuošalyje — dalį savo lėšų jis skyrė pagalbos centrui įsteigti žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje.
Centrą jis pastatė tame pačiame mieste, kur praleido septynerius metus tarp benamių.
Pirmiausia pakvietė tuos, kurie visus tuos metus buvo šalia — likimo draugus.
Daugeliui jų pavyko pradėti naują gyvenimą.
Taip žmogus, kuris kadaise prarado viską, sugrįžo pas save… ir padėjo kitiems padaryti tą patį.
