Per mano gimtadienį vyras net manęs nepasveikino, juo labiau – nepadovanojo nieko.
Kolegės darbe man surengė tikrą šventę, bet giliai viduje jaučiau kažką nemalonaus – vyras taip ir nepaskambino.
Iki vakaro nerimas vis augo.
– Mačiau tavo vyrą vienoje kavinėje, – tyliai pasakė kolegė.
– Sėdi su puokšte, kažko laukia…
Nesusimąsčiusi griebiau paltą ir nuskubėjau į kavinę.
Bėgau automatiškai, širdis daužėsi beprotiškai.
Jei jis mane išduoda… Jei mano gimtadienį leidžia su kita moterimi…
Įbėgau vidun ir apsidairiau.
Mano vyras sėdėjo, o šalia jo…
Šio gimtadienio nepamiršiu ilgai.
Štai kas nutiko 👇👇
Su Jura esame susituokę jau 25 metus, ir per tą laiką pripratau prie jo keisto požiūrio į dovanas.
Jos visada buvo… praktiškos.
Arbatinukas, lėkščių rinkinys, skrudintuvas – Jura, regis, tikėjo, kad geriausia dovana žmonai – kažkas naudingo namams.
Pykdavau, liūdėdavau, vėliau susitaikiau.
Nebuvo prasmės prašyti ko nors konkretaus – jis visada elgėsi savaip.
Su laiku išmokau nieko ypatingo nesitikėti.
Ir šiemet nebuvo išimtis.
Man sukako 48-eri.
Įprastas rytas: valymas, pusryčiai, darbas.
Jura dar miegojo, kai išėjau, todėl tyliai uždariau duris.
Diena greitai prabėgo.
Kolegės pasveikino, padovanojo gėlių, surengėme mažą vakarėlį su tortu.
Tačiau giliai viduje kirbėjo nerimas – Jura taip ir nepaskambino.
Nei žinutės, nei įprasto „Su gimtadieniu, Leska“.
Link vakaro nerimas dar labiau sustiprėjo.
Kažkas buvo ne taip.
– Mačiau Jurą kavinėje, – paslaptingai pakuždėjo kolegė.
– Sėdi su gėlėmis, kažko laukia…
Kavinė? Gėlės? Jis niekada neperka gėlių šiaip sau.
O ir pastaruoju metu jo dažni „vėlavimai darbe“ ėmė kelti įtarimų.
Kartą net negrįžo visą naktį, sakydamas, kad buvo pas draugą…
Mintys šovė tik viena kryptimi.
Apsisuko galva, delnai suprakaitavo.
Nesusimąsčiusi pagriebiau paltą ir nubėgau į kavinę.
Bėgau negalvodama, širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Jei jis man tikrai neištikimas… Jei mano gimtadienį leidžia su kita…
Įbėgau vidun, apsidairiau.
Jura.
Sėdi prie lango, rankose laiko gėlių puokštę.
Vienas.
Pamatęs mane, jis tuoj pat atsistojo ir nusišypsojo.
— Eik čia.
Pyktis vis dar tvyrojo manyje.
— Vadinasi, tu čia sėdi sau ramiai, kol aš darbe, ir net nepasveikinai manęs?!
— Palauk, palauk… — ramiai paėmė mano ranką.
— Norėjau tave nustebinti.
Laukiau, kol baigsi darbą.
Sumirksėjau.
Netikėjau.
— Ką?
Pakišo man dėžutę.
Maža, graži, su kaspinu.
Atidariau ją.
Auksiniai auskarai.
Būtent tie, apie kuriuos svajojau, bet niekada rimtai jam nesakiau.
Ašaros pačios pradėjo tekėti.
Tikėjausi blogiausio, o jis… jis tiesiog manęs laukė, kad paverstų šią dieną ypatinga.
Tą vakarą ilgai likome kavinėje.
Kalbėjomės, juokėmės.
Pirmą kartą per ilgą laiką kalbėjomės ne apie pareigas ir buitį, o tiesiog vienas su kitu.
Šio gimtadienio niekada nepamiršiu.
