„Prašau, ar galėtum pasirūpinti vaikais? Mūsų auklė paskutinę minutę atšaukė, o mes su Dereku švenčiame metines…“
Kaip galėčiau atsisakyti? Visada mėgau leisti laiką su geriausios draugės Sofijos vaikais.
Atvykus viskas atrodė įprasta. Sofija ir Derekas atrodė laimingi, ruošėsi savo romantiškai vakarienei.
Jie išėjo, palikdami mane pažįstamoje tyloje. Buvo ramu, vaikai miegojo.
Bet tada mano telefonas vibruodamas suskambo.
— „Sveika. Tikiuosi, kad tau viskas gerai. Žinau, kad Sofija paprašė tavęs pažiūrėti vaikų, bet… Kaip tu? Kaip iš tiesų jautiesi?“
Žinutė buvo nuo Dereko. Susiraukiau. Keista. Kodėl jis man rašo, jei jie turi pasimatymą su Sofija?
Kai sužinojau tikruosius šios žinutės motyvus, buvau šokiruota 👇👇
Nusprendžiau neatsakyti. Gal tai tiesiog mandagumas. Bet po minutės atėjo dar viena.
— „Žinau, kad su Sofija gali būti sunku. Ji taip užimta darbu ir vaikais, kad atrodo, jog pastaruoju metu tavęs beveik nepastebi.
Bet tu to nenusipelnei. Tu nusipelnei daugiau.“
Pašiurpau. Ką jis nori tuo pasakyti? Flirtuoja? Ar kažkas daugiau?
Su Sofija draugavome daugelį metų. Derekas man visada atrodė rūpestingas, bet nekaltas.
Ir vis dėlto… šie žodžiai skambėjo kitaip. Kol mąsčiau, telefonas vėl vibruodamas suskambo.
— „Visada maniau, kad esi stipri, Amanda. Man sunku žiūrėti, kaip Sofija tave laiko savaime suprantama.“
Tai jau nebebuvo draugiškas elgesys. Tai buvo testas. Bandymas išsiaiškinti, kiek gali sau leisti.
Atėjo dar viena žinutė.
— „Visada buvau šalia tavęs, Amanda. Gal jau metas leisti man pasirūpinti tavimi? Galėtume būti artimi iš tikrųjų. Ką manai?“
Dabar jau nebuvo jokių abejonių. Tai buvo pasiūlymas. Kažkas paskambino į duris. Sustingau. Prie slenksčio stovėjo Sofija ir Derekas.
Atsistojau ir nusišypsojau, paslėpdama telefoną kišenėje.
— „Mes neplanavome grįžti taip anksti!“ — nusijuokė Sofija. — „Kaip viskas čia?“
— „Gerai. Vaikai jau miega.“
Ji mane apkabino.
Iš šono pažvelgiau į Dereką. Jis ramiai pažvelgė man į akis. Nusišypsojo. Nei menkiausio nerimo. Tarsi nieko nebūtų nutikę. Jaučiau vis stiprėjantį nerimą.
Turėjau pasakyti Sofijai. Turėjau tai sustabdyti. Bet tylėjau.
Tą naktį, gulėdama lovoje, žiūrėjau į lubas, žinodama, kad viskas pasikeitė. Ir dabar turėjau pasirinkimą: pasakyti tiesą… ar gyventi su šia paslaptimi.
