Kol mano vyras švaistė mūsų santaupas kurorte su savo mylimąja, aš priėmiau paslaptingą nepažįstamąjį.
Kai sužinojau, kad mano vyras neišvyko į komandiruotę, kaip sakė, o poilsiauti su jauna meiluže, man nebuvo nei pykčio, nei ašarų.
Buvo tuštuma.
Tuštuma, kaip mūsų namuose — per dideli vienai moteriai, per šalti be meilės, per svetimi.
Diena po dienos gėriau kavą virtuvėje, žiūrėdama pro langą, kol vieną vakarą kas nors nebelietė durų.
Prie slenksčio stovėjo vyras — aukštas, su žilais šonais ir susidėvėjusiu kuprine.
Jis neprašė pinigų, jis prašė pernakvoti.
— Aš nesu vagis ir ne klajūnas.
Tiesiog… neturiu kur eiti.
Jo balsas buvo ramus, šiek tiek šiurkštus, lyg švitrinis popierius.
Aš nežinojau, kodėl jį įleidau.
Tiesiog… pirmą kartą per ilgą laiką norėjosi, kad kažkas kvėpuotų šalia.
Jis pasirodė keistas.
Neklausinėjo, nelindo į sielą.
Sutvarkė virtuvės čiaupą, nuplovė langus, ryte virė man kavą, lyg gyventų čia visada.
Kartais pagaudavau jo žvilgsnį — jame buvo nuovargis, kaip mano.
Ir kažkokia… gerumas.
Be dirbtinumo.
— Jūs turite liūdnas akis, — vieną dieną jis pasakė.
— O jūs… tarsi visą gyvenimą už nugaros.
Jis nusišypsojo.
— Taip ir yra.
Ir ne visas geras.
Praėjo savaitė.
Tada antra.
Man tapo lengviau kvėpuoti.
Pradėjau juoktis.
Vakare kalbėdavome, žiūrėdavome seną kiną, kepdavome bulves.
Jis neklausė apie vyrą, bet žinojo, kad aš esu ištikima, pasimetusi ir vėl ištikima.
Vieną dieną prabudau nuo keistos tylos.
Jo nebuvo.
Ant stalo — užrašas:
„Tu sugrąžinai man tikėjimą, kurio nebuvo daugelį metų.
Bet aš negaliu likti.
Kartą — jei reikės — tiesiog pakviesk.
Aš išgirsčiau.
Ačiū už šilumą.“
Po dviejų mėnesių vyras sugrįžo.
Saulės išsausintas, įžūlus, su priekaištu akyse.
— Kaip galėjai palikti mane vieną tokiu sunku momentu?!
Aš tylėdama ištiesiau jam voką.
Ten buvo dokumentai — apie skyrybas.
— O namas?
— Jis mano.
Tu jau seniai jį praradai.
Dažnai sėdžiu toje pačioje virtuvėje, su puodeliu kavos.
Bet dabar joje — ne vienatvė.
O laukimas.
Kartais man atrodo, kad nakties tyloje girdžiu žingsnius.
Jis ateina.
Sugrįžta.
Nes aš žinau — šis žmogus kažkada mane išgelbėjo.
Be žodžių.
Tiesiog buvo šalia, kai tai buvo svarbiausia.
Praėjo žiema.
Pavasaris atėjo netikėtai — ne tik lauke, bet ir manyje.
Aš nebegyvenau praeitimi.
Skyrybos suteikė ne tik laisvę, bet ir tylą, kurioje pagaliau išgirdau save.
Aš nustojo bijoti vienatvės.
Ji pasirodė ne priešas, o veidrodis.
Aš grįžau į darbą — vėl pradėjau mokyti muzikos mokykloje.
Mano pirštai dar prisiminė klavišus, o balsas — geras intonacijas.
Vaikai traukėsi prie manęs, lyg jausdami: aš dabar kita.
Visiška.
Bet širdis… širdis vis tiek laukė.
Jo.
To, kuris neklausė, o tiesiog buvo.
Viskas nutiko tą dieną, kai ruošiausi eiti namo po pamokų.
Prie mokyklos durų stovėjo vyras — pilkame paltuke, su randu ant antakio ir pažįstamomis akimis.
— Ar jūs… vis dar verdat tą pačią kavą? — paklausė jis.
Man staiga suspaudė krūtinę.
Žodžių nebuvo.
Tik ašaros.
Aš linktelėjau.
Jis atvėrė glėbį, ir aš žengiau į jį.
Be abejonių.
Be klausimų.
— Kodėl tu išėjai? — aš ištariau jam ant peties.
— Bijojau, kad nesu vertas būti šalia.
Kol tu dar sirgai skausmu.
Bet dabar tu spindi.
O aš… aš tiesiog negalėjau negrįžti.
Mes nevadinome vienas kito „mylimaisiais“, nerengėme didingų prisipažinimų.
Jis tiesiog tapo mano ryto dalimi.
Sutvarkydavo tvorą, pasiimdavo mane iš darbo, atnešdavo aviečių iš turgaus.
O vakarais gėrėme arbatą ir skaitydavome vienas kitam garsiai.
Ir kai ant mano fortepijono nuskambėjo melodija, kurią rašiau jaunystėje — nebaigta, pamiršta — jis padėjo delną ant mano peties.
— Užbaik ją, — pasakė.
— Tai yra tavo istorija.
O aš būsiu šalia, kiek tau reikės laiko.
Dabar turime savo mažą namelį.
Su daržu, klematis ir šviežios duonos kvapu.
O apie vyrą, kuris kažkada iššvaistė mano jausmus ir pinigus, aš prisimenu be pykčio.
Jis išėjo iš mano gyvenimo, kad galėtų į jį įeiti tas, kuris tikrai mane išgelbėjo.
Nes kartais pakanka vieno ramaus, nuoširdaus žmogaus, kad surinktų tave iš šukių.
Ir tu vėl esi — visuma.
Epiloigas
Praėjo daug metų.
Jis tyliai išėjo — fotelyje prie lango, su pledo antklode, su knyga ant kelių ir mano ranka joje.
Jo širdis sustojo, lyg pasirinkusi pačią šilčiausią akimirką — kai aš garsiai skaičiau, o lauke lijo švelnus pavasario lietus.
Aš neklykau iš karto.
Tiesiog sėdėjau šalia ir šnabždėjau jam, tarsi jis vis dar girdėtų:
— Ačiū, kad išmokė mane vėl gyventi.
Dabar man jau daugiau nei septyniasdešimt.
Tas pats namas, bet dabar čia dažnai skamba juokas.
Aleksėjus užaugo, vedė, o jo sūnus mane vadina močiute.
Kartais jis klausia, kas yra nuotraukoje komodos rėmelyje.
Aš šypsausi.
— Tai žmogus, kuris kadaise beldėsi į mano duris.
Ir liko.
Vakare aš vis dar verdu dvi puodelius kavos.
Vieną dedu priešais save.
Tiesiog… kad prisimintų, kaip buvo.
Nes meilė — ji nemiršta.
Ji gyvena mumyse, dainose, kvapuose, atmintyje.
Ir kartais man atrodo: prisiglaudusi prie sienos išgirsčiau jo žingsnius.
Ir širdis vėl nurimtų.
