Semionas vis sakydavo, kad Liuba turi sulieknėti.
Parduotuvėje jis išimdavo šoninę iš krepšelio, o drabužių parduotuvėje demonstratyviai rodydavo dydį, kuris tiko Liubai.
– Prieš dvejus metus dar į M dydį tilpai, – primindavo jis.
Tai girdėti Liubai buvo skaudu.
Ji nelaikė savęs stora ir nematė tame didelės problemos.
– O kai pagimdysiu vaiką, kas bus? – klausdavo ji.
– Kai kurios ir trisdešimt kilogramų priauga.
Jei anksčiau Semionas vis kalbėdavo apie vaikus, dabar tokie pokalbiai greitai nutrūkdavo.
Liuba norėjo paklausti: ar tu jau apsigalvojai dėl vedybų ir vaikų? Bet baisu buvo tai ištarti.
Per gimtadienį jis padovanojo Liubai metinį abonementą į sporto salę.
Ji verkė visą naktį, nes buvo tikra, kad Semionas padovanos jai veidrodinį fotoaparatą – jie net buvo tai aptarę: Liuba seniai svajojo išbandyti fotografiją, net lankė kursus – draugė buvo paskolinusi savo fotoaparatą.
Bet draugei jis pačiai reikalingas, o iš mokytojos algos daug neišleisi.
– Kai sulieknėsi, nupirksim tau fotoaparatą, – pažadėjo Semionas.
Liuba iš pykčio ėmė valgyti viską iš eilės: po darbo eidavo į prekybos centrą, maitinimosi zonoje pirkdavo bulvytes ir picą, užgerdavo saldžiu limonadu.
Tada skambindavo mamai ir verkdavo:
– Nejaugi aš stora? – klausdavo ji.
Žinoma, mamai ji niekada nebuvo stora.
– Tu man pati gražiausia, dukrele! Neklausyk to savo Semiono! Geriau atvažiuok pas mane į svečius, iškepsiu tau pyragėlių su bulvėmis.
Kelionę pas mamą Liuba vis atidėliojo: Semionas nemėgo kaimo ir laisvadienius mėgo leisti mieste.
Liuba atsiprašinėdavo, žadėdavo, kad tikrai atvažiuos per kitą šventę, bet vis atsirasdavo kliūčių ir ji neatvažiuodavo.
Taip per gegužines šventes Semiono draugas pakvietė juos į vestuves.
Liuba visą mėnesį lankė sporto salę ir stengėsi laikytis dietos, bet labai numesti svorio nepavyko – laikysena pagerėjo, apskritai ji tapo sportiškesnė, bet iki M dydžio, apie kurį taip svajojo Semionas, dar buvo toli.
– Norėčiau naujos suknelės vestuvėms, – nedrąsiai užsiminė ji.
– Kai sulieknėsi, tada ir nupirksim, – atkirto Semionas.
– Tai ir tuoksimės tik kai sulieknėsiu?
Jie susitiko žvilgsniais.
Ir Liuba suprato: ji pasakė tai, ko pats Semionas nedrįso ištarti.
Skruostai užkaito, nuo nuoskaudos sudrebėjo lūpos.
Jis jai pasipiršo dar prieš metus, tuomet sutarė, kad neskubės su vestuvėmis – sutaupys pinigų ir vestuvėms, ir medaus mėnesiui.
Tiesa, taupyti niekaip nesisekė – Semionas vis rasdavo, kur išleisti.
– Noriu, kad būtum pati gražiausia per vestuves, – sakė jis.
– Ir per mūsų vestuves taip pat.
– Gerai, – ištarė Liuba.
– Tuokimės rugsėjį.
Apsieisim be kelionės, per Naujuosius kažkur išskrisim.
– Tai pažadi sulieknėti iki rugsėjo? – pasitikslino Semionas.
– Pažadu, – atsiduso Liuba.
Draugo vestuvėse ji nieko nevalgė.
Žiūrėdama į lieknas merginas, kurios su malonumu šlamštė salotas su majonezu, Liuba vos nesusigraudino: kodėl jai taip nepasisekė! Bet nuotaka buvo tokia graži ir laiminga, o Liuba apie tai seniai svajojo, tad reikėjo pabandyti.
Liuba dabar sporto salę lankė beveik kasdien.
Pirkdavo tik dietinius produktus, kurie jau pykino: grikiai, vištienos krūtinėlė, agurkai.
Semionas skundėsi, kad jis dietos nesilaiko ir eidavo vakarieniauti į kavinę arba užsisakydavo picą.
Liuba užsidarydavo vonioje ir verkdavo, nes nuo picos kvapo burna prisipildydavo seilių, ir norėjosi pamiršti kvailą dietą bei suvalgyti kelis gabalėlius.
Liuba palūždavo.
Kolegė atsinešė torto gimtadieniui, ir ji pasidavė įtikinėjimams, kad viskas su jos svoriu gerai, ir kad nereikia mesti svorio.
Po sporto salės Liuba užsukdavo į prekybos centrą, nusipirkdavo čipsų pakelį ir suvalgydavo jį pakeliui namo, apsipylusi ašaromis dėl savo bejėgiškumo.
Skambindavo mamai ir skųsdavosi, kad niekas nesigauna.
Mama sakydavo:
– Atvažiuok pas mane, dukrele.
Jei nenori pyragėlių, virsiu tau liesą sriubytę.
Tik atvažiuok.
Birželį Semionas su džiaugsmu įteikė Liubai didžiulę kreminės spalvos dėžę.
– Kas tai? – paklausė Liuba.
– Dovana.
Liuba atidarė.
Viduje gulėjo vestuvinė suknelė.
Žinoma, M dydžio.
Liubai ji netiko.
Bet iki to sulieknėti buvo įmanoma, reikalas ne tame: Liuba taip svajojo, kaip pati rinksis suknelę, matuosis salone pūstus kaip zefyras ar elegantiškus šilkinius apdarus, o čia… Ji neištvėrė ir pravirko.
– Vis tau viskas negerai, – įsižeidė Semionas.
– Aš norėjau kaip geriau.
Liuba atsiprašė ir pasakė, kad suknelė nuostabi.
Ir pažadėjo, kad tikrai iki jos sulieknės.
Bet tam išvyks pas mamą atostogų.
– Juk planavome vykti į Kareliją, – priminė Semionas.
– Ir į festivalį.
– Kelyje negalėsiu badauti, – paaiškino Liuba.
– Kaimuose mažiau pagundų.
– Na gerai, – sutiko Semionas.
– Tada pasiimsiu su savim Kolką.
Mama džiaugėsi Liubos atvykimu ir jos tikslą priėmė rimtai ir su supratimu, nors ir su tam tikru pasipriešinimu:
– Koks dar antsvoris, mano lėlyte? Na gerai, kaip sakai.
Kaimuose iš tiesų buvo mažai pagundų: nei greito maisto, nei prekybos centrų, nei maisto pristatymo.
Mama negamino pyragėlių ir blynų, kuriuos Liuba taip mėgo, o stengėsi su daržovėmis ir vištiena.
– Triušiena laikoma visai dietine, – pranešė mama.
– Susitarsiu su Ivanovičiumi, iš jo pirksime mėsą.
Fiodoras Ivanovičius – jų kaimynas, Liuba jį gerai prisiminė.
Mėsos nuėjo pas jį pati – mama buvo pasitempusi koją, jai nereikėjo nešioti sunkių dalykų.
– Tris triušius jums papjoviau, – linksmai pranešė Fiodoras Ivanovičius.
– Na ir gražuole tu užaugai! Tikra nuotaka! O jaunikis tai yra?
– Yra, – su malonumu prisipažino Liuba.
– Rugsėjį vestuvės.
– Nenuostabu, tokia madmuazelė!
– Oi, o kas čia?
Liuba pamatė ant stalo pas Fiodorą Ivanovičių veidrodinį fotoaparatą.
– Tai? Mano sūnėną, Bogdaną, prisimeni jį?
Liuba Bogdaną prisiminė neryškiai.
Jis vasarą kelis kartus buvo pas Fiodorą Ivanovičių, bet Liuba tada buvo per maža.
– Ne, – pasakė ji.
– O jis fotografas?
Liubos įsivaizdavime fotografas – tai svajonių profesija.
– Fotokorespondentas! – pasididžiuodamas atsakė Fiodoras Ivanovičius.
– Ech, gaila, kad tu su jaunikiu, o ne su mumis susipažintum! Bogdanas vienišius.
Ir kas norėtų su tokiu gyventi – visą laiką komandiruotėse, ką tik grįžo – keturis mėnesius Afrikoje praleido.
Žinoma, Liuba negalėjo praleisti tokios progos: susipažinti su žmogumi, kuris keliauja po pasaulį ir uždirba iš fotografijų…
Ji nesidažė ir apsirengė paprastai, kad niekas nesugalvotų, jog ji turi kažkokių planų su Bogdanu.
O kai jį pamatė, susigėdo savo minčių: net jei ji ir norėtų jį suvilioti, šansų nėra – Bogdanas dar pasirodė esąs charizmatiškas, aukštas blondinas, šalia kurio Liuba jautėsi kaip nepritapėlė.
– Oi, kaip tu užaugai! – nustebo Bogdanas.
– Aš tave prisimenu visiškai maža mergaite.
– Na, aš jau dirbu mokykloje, – prisipažino Liuba.
– Oho! Kokį dalyką?
– Pradinukai.
– Mėgsti vaikus?
– Taip.
– Tai puiku.
Dėdė sakė, kad domiesi fotografija.
Fotografuoji?
Liuba papasakojo jam apie fotografijos mokyklą ir savo bandymus fotografuoti su skaitmenine kamera.
– Oi, o aš dar turiu „Zenitą“! Bandžei filmuoti juostine kamera?
– Ne, mes net vaikystėje neturėjome.
– Nieks nemoka, kol nepamėginsi.
Jis ištiesė jai fotoaparatą.
– Norėjau jį išbandyti.
Eini su manim?
Jie nuėjo prie upės, kur šviesa buvo švelni, ir Bogdanas rodė, kaip dirbti su „Zenitu“.
– Čia tik vienas šansas.
Spausk! O kas gavosi – sužinosime vėliau.
Liuba juokėsi, jos rankos drebėjo, o jis taisė jos pirštus užrakto mygtuke, ir nuo šių prisilietimų ji nejaukiai jautėsi.
– Štai taip, – kalbėjo jis už jos nugaros, ir Liuba jautė jo kvapą ant kaklo.
Kitą dieną jis įkalbėjo ją anksti keltis, dar prieš aušrą, ir eiti prie upės.
Kelyje juos įkando uodai, bet Liubai atrodė, kad jie padarė kelias labai sėkmingas nuotraukas.
Bent jau su veidrodiniu fotoaparatu pavyko puikiai – jį Bogdanas taip pat pasiėmė.
Liuba galvojo, kad jis nuolat girsis savo kelionėmis ir pasiekimais.
Bet Bogdanas beveik nekalbėjo apie save.
Užtat domėjosi Liuba: apie darbą, vaikus, kas patinka jos profesijoje, o kas ne.
Tai buvo malonu – Liuba jau seniai nejautė tokio dėmesio sau.
Bogdanas fotografavo ją, ir Liuba iš pradžių jautėsi nejaukiai, bet greitai atsipalaidavo.
Po to buvo Fiodoro Ivanovičiaus tamsioji pirtis, pertvarkyta į fotolaboratoriją.
Raudona lempa metė paslaptingas šešėlius, o ore kvepėjo ryškinimo cheminės medžiagos.
Jie lenkėsi virš vonelių, stebėdami, kaip ant popieriaus ryškėja jų nuotraukos: saulėlydis virš lauko, karvė su liūdnomis akimis, juokingi kaimo vaikai.
Ir staiga – jos portretas.
Tas, kurį jis slapta nufotografavo, kai ji traukė akis nuo saulės.
Žinoma, ne žurnalo viršelio modelis, bet taip pat neblogai, ir nė kiek ne stora.
– Gražu, – neryžtingai pasakė Liuba.
– Graži, – pakartojo jis, žvelgdamas ne į nuotrauką, o į Liubą.
Ir šiame šiltame pusiau tamsoje, tarp cheminių kvapų ir šlapio popieriaus, tarp jų kažkas nepastebimai pasikeitė.
Vasara kaime tekėjo lėtai ir saldžiai, kaip tirpus medus.
Liuba ir Bogdanas daug laiko praleisdavo kartu.
Jie sutikdavo aušras su fotoaparatu, juokdavosi iš nesėkmingų kadrų ir iki vėlyvos nakties sėdėdavo prie laužo, kai žvaigždės atrodė arčiau nei bet kada.
Liuba nusispjovė į dietą ir valgė keptas bulves bei dešreles, kurias jie su Bogdanu kepdavo ant iešmų.
Tarp jų išaugo tai, ko negalima buvo pavadinti tiesiog draugyste.
Žvilgsniai užsibūdavo ilgiau nei reikėjo, atsitiktiniai prisilietimai privertė širdį plakti greičiau, o tyloje buvo per daug neišsakytų dalykų.
Mama viską pastebėjo, kaip atrodė Liubai, bet nieko nesakė.
Tik vieną kartą paklausė apie Semioną.
– Jis išvažiavo su draugu į festivalį.
Su Semionu iš pradžių jie kasdien kalbėdavosi telefonu, paskui kas kelias dienas, o dabar tik rašinėjosi žinutes.
Keista, bet Liuba visai nesigailėjo.
„Ne, aš neįsimylėjau Bogdano, – įtikinėjo ji save.
– Tiesiog mums reikia truputį pailsėti vienas nuo kito prieš vestuves.“
Bogdanas mokė ją ne tik fotografijos, bet ir kaip matyti pasaulį – pastebėti dangų baloje, šviesos žaidimą ant lapų, trumpalaikes žmonių emocijas.
O Liuba mokė jį paprastos kaimiškos džiaugsmo: valgyti avietes tiesiai nuo krūmo, klausytis kaip šlama beržai, ir nebūti išsigandus susitepti rankas žeme.
– Greitai vėl turiu komandiruotę, – prisipažino Bogdanas.
Liubos širdis kažkodėl susitraukė.
– Kada?
– Penktadienį.
– Taip greitai?
Šie žodžiai išsprūdo iš jos.
Ir ji skubėjo pataisyti situaciją.
– O kada grįši?
– Po pusmečio.
Ji linktelėjo, bet viduje viskas suspaudė.
Pusmetis – tai visa amžinybė.
Staiga Bogdanas paėmė ją už rankos:
– Liuba, aš nenoriu važiuoti.
Ir tada ji pati pasilenkė prie jo.
Pirmas bučinys buvo nejaukus, tarsi abu bijojo, kad tai klaida.
Bet vėliau baimė ištirpo jo šiltose lūpose, jo tvirtose, patikimose rankose.
Beržų viršūnės šlamėjo virš jų, o kur nors toli rėkė kėkštai, tarsi skubėtų užbaigti savo vasaros dainą.
Jie nekalbėjo apie meilę – kam, jei kiekvienas prisilietimas ir taip buvo prisipažinimas?
Bogdano išvykimo dieną rytas buvo miglotas ir tylus, lyg pati gamta sulėtintų kvėpavimą, kad neišgąsdintų jų paskutinių minučių.
Bogdanas kraustė daiktus į automobilį, slapta žvilgčiodamas į Liubą.
Ji stovėjo prie laiptų, apsisiaudusi savo ištemptu kardiganu, ir laikė rankose naktį išryškintą nuotrauką – jų bendrą autoportretą, kuriame jie juokiasi, prispaudę galvas vienas prie kito.
– Bogdane… – pradėjo ji, bet balsas drebėjo.
Jis staiga uždengė bagažinę ir priėjo arčiau.
Jo akys buvo griežtos, tokias ji dar nebuvo matžiusi.
– Liuba, be ašarų, – pasakė šiurkščiai, bet pirštai, pataisantys jos plaukų sruogą, buvo švelnūs.
– Tu žinai, kas aš esu.
Bėglys be nuolatinės registracijos, šiandien čia, rytoj – pasaulio pakrašty.
– Aš galiu laukti, – sušnibždėjo ji.
– Nereikia.
Jis staigiai atsitraukė, uždegė cigaretę.
Dūmai susimaišė su migla.
– Aš ne Semionas.
Negalėsiu tau duoti namų, vaikų, ramybės.
Net jei sugrįšiu – tik trumpam.
Liuba linktelėjo, žiūrėdama kažkur pro šalį, į rasotą lauką.
Staiga ji suprato, kad myli jį būtent dėl to – dėl vėjo jo plaukuose, dėl to, kad jis niekada nebus „kaip visi“.
– Gerai, – tvirtai pasakė ji.
– Nelaikyk, kad kentėsiu.
Nufotografuosiu šimtą kadrų, parašysiu dešimt laiškų, o vienuoliktą – pamiršiu.
Bogdanas nusijuokė, bet akyse pražydo skausmas:
– Taip ir reikia.
Jis įsėdo į mašiną, uždaro duris.
Per purviną stiklą jie paskutinį kartą susitiko žvilgsniais.
Variklis užrūko, ratai pakėlė purvą.
Liuba neplaikė jam ranka.
Ji stovėjo tol, kol variklio garsas neišsisklaidė migloje, tada paslėpė bendrą nuotrauką kišenėje ir sušnibždėjo:
– Kvailys.
Aš vis tiek lauksiu.
Stebėtina, bet iki miesto sugrįžimo dėl išgyvenimų ji tikrai sulieknėjo, ir vestuvinė suknelė tiko idealiai.
Tik tiek, kad nei ji, nei Semionas dėl to ypatingai nesidžiaugė.
Liuba ketino iškart jam papasakoti apie vasaros romaną, bet pasidavė bailumui.
Semionas kažkaip gyrė jos figūrą, bet atrodė niūrus ir apie vestuves kalbėjo nenoriai.
– Gal per skubėjome? – pagaliau prabilo Liuba.
Semiono veide praskriejo nustebimas.
– Apie ką?
– Apie vestuves.
Jis nuleido akis.
– Nenori už manęs tekėti?
Liuba pajuto, kaip per skruostus ritosi ašaros.
– Nenoriu, – prisipažino ji.
– Atsiprašau.
– Atsiprašyk tu manęs, – netikėtai pasakė Semionas.
– Klydau, kai reikalavau, kad numestum svorio.
– Tau nepatinka, kokia aš tapau?
– Patinki! Bet…
Semionas vėl nuleido akis.
– Sutikau kitą, – prisipažino jis.
– Ir… Man visiškai nerūpi, koks jos svoris.
Tai buvo skaudu.
Skaudu.
Bet ji pati įsivėlė į kitą istoriją.
Tokį, kur ji buvo pasirengusi laukti pusmetį, kad tik dar kartą jį pamatytų.
– Suprantu, – atsakė Liuba.
– Gerai, kad tai nutiko prieš vestuves.
Išsiskyrė taikiai.
Gera, kad restorano dar nebuvo užsakyta ir kvietimai neišsiųsti.
Tik gaila suknelės, bet Semionas nusprendė, kad ją galima bus parduoti.
Jis išsikraustė iš buto, ir Liubai dabar buvo sunku vienai mokėti nuomą.
Reikėjo ieškoti papildomo darbo: Liuba nusprendė ruošti ikimokyklinukus mokyklai, pasirodo, tokios paslaugos buvo paklausios.
Svoris greitai grįžo: Liuba negalėjo atsisakyti bulvyčių ir kitų skanumynų.
Žinoma, ji stengėsi susilaikyti labiau dėl sveikatos: neįprasta skrandyje pradėjo skaudėti nuo viso to greito maisto.
O kaip norėjosi troškinio iš triušio ar mamos sriubos!
O po mėnesio ji gavo siuntinį.
Siuntėjas – internetinė parduotuvė, bet ji nieko neužsakė.
Kokie stebuklai? Liuba atidarė dėžę ir sušuko: viduje buvo fotoaparatas.
Ji neturėjo Bogdano telefono numerio, jie specialiai nusprendė jo nesikeisti.
Bet ji buvo tikra, kad tai jis.
Na ką gi, ji lauks, kad padėkotų jam.
Nors pusmetį.
Nors amžinybę.
