— Tu… įleidai tuos… su daigais, — Marina vos tramdėsi iš įniršio.
— Kas ta moteris? Ir kieno tie vaikai, mielasis?
— Bendradarbė, nieko rimto, — Pavelas įsispraudė pečiais į sėdynės atlošą.
— Vadinasi, jei jos paklausiu, ji patvirtins, kad tik dėl darbo susitikdavote? — Marina prisimerkė, lyg ruošdamasi tardymui.
— Nebandyk manęs apgauti.
Ji trinktelėjo automobilio durelėmis ir pasitaisė rankinės dirželį.
Šviežias balandžio vėjas plėšė jos idealiai išlyginto paltuko apačią.
Na ką gi… Reikia juk kažkuo užsiimti šeštadienio rytą, ar ne?
— Lile, nesivalkiok! — šūktelėjo ji palydovei, slenkančiai iš paskos.
— Visada tave tenka vytis.
— Marina, atsipalaiduok.
Juk ne į posėdį važiuojame, — Lilija atsargiai peršoko balas su aukštakulniais.
— Na, užsuksim į butą, pažiūrėsim.
Ten vis tiek tuščia, tik dulkės ir tyla.
Lengviau būtų buvę pagulėti namuose, rimtai.
Marina sustojo ir garsiai iškvėpė:
— Supranti, man tas butas kaip rakštis galvoje.
Kaip spinta, kurią žadi išardyti jau metus.
Lilija supratingai linktelėjo — su trimis vaikais jau seniai viską paliko likimo valiai.
Jos perėjo tvarkingą naujo daugiabučio kiemą.
Marina, naršydama raktų ryšulyje, sulėtino žingsnį.
— Kartais užeina Kolia parodymų surinkti, — paaiškino ji.
— O aš ten nuo remonto nė kojos.
Baisu.
— Ko bijai?
— Netvarkos… Arba, sakykim, potvynio… Arba tarakonų.
— Dvidešimt penktame aukšte? — Lilija sukrizeno.
Liftas švelniai sustojo.
Pirma išlipo Marina.
— Girdėjai? — ji suraukė antakius.
— Ką?
— Vaikišką juoką.
— Pasivaideno. — Lilija numojo ranka.
Bet stovėdama prie savo durų, Marina aiškiai išgirdo: kažkas už jų gyveno — triukšmingai ir gyvybingai.
Raktas pasisuko per lengvai.
Pirmas ją apgaubė keptų svogūnų ir virtos sriubos kvapas.
Prieškambaryje tvarkingai stovėjo vaikiški batukai su mirksinčiomis lemputėmis.
— Iljuša! Atsargiai! — pasigirdo moters balsas iš virtuvės.
Ant idealiai baltų sienų — vaivorykštinės delniukų žymės.
Ant grindų išmėtyti žaisliniai automobiliai.
Iš koridoriaus išrūko apie septynerių berniukas plastikiniame bliūde.
Iš paskos išėjo jauna moteris chalate ir… su Marinos prijuoste, kurios ši net nebuvo išpakavusi nuo kolegų dovanos.
— Oi… — moteris sustingo laikydama plakimo šluotelę.
— Ko ieškote?
Marina peržvelgė suirutę ir lediniu tonu atsakė:
— Veikiau aš turėčiau jūsų paklausti — ko jūs čia ieškote?
Iš tolimesnio kambario išlindo apie ketverių mergaitė su žaisline arkliuke.
— Mama, svečių?
Marina neskubėdama išsitraukė telefoną.
Pavelas.
Surinko numerį.
Atsakymas atėjo po antro signalo.
— Mariša, nesinervink, — sumurmėjo jis.
— Tai tik trumpam, Juliai su vaikais nebuvo kur eiti…
Marina lėtai įsidėjo telefoną į kišenę.
Blondinė dirbtinai nusišypsojo:
— Gal arbatos? Iškepiau pyragų su kopūstais.
Jie užėmė jos namus.
Visiškai.
Balkone žaliavo bazilikas ir svogūnai.
Spintose vietoj dokumentų stūksojo žaislai.
Ant sienų margavo vaikų pirštų pėdsakai.
Iš tobulos Marinos gyvensenos liko tik apgailėtinos nuotrupos.
Kai Pavelas, suprakaitavęs ir kaltas, atskubėjo iš paskos, Marina tyliai linktelėjo link automobilio.
Ten, per slogią tylą, sprendėsi jų likimas.
— Arba juos iškeli šiandien pat, — šaltai mestelėjo Marina, — arba sudarom nuomos sutartį pagal visus reikalavimus: su žalos atlyginimu.
Pavelas bevaliai linktelėjo.
Bet kai jie sugrįžo, Julija, laikydama vaikų rankas, stovėjo prie durų su lagaminais.
— Mes išeiname, — tvirtai tarė ji, nežiūrėdama Marinai į akis.
Marina pajuto keistą apgailestavimo dūrį.
Bet sučiaupė lūpas.
Po savaitės Pavelas susikrovė daiktus.
Pasakė, kad „taip bus geriau“.
Jo mylima šypsena išnyko.
Vakare Marina viena atsisėdo prie tuščio virtuvės stalo ir perbraukė dar vieną savo gyvenimo puslapį.
