Aš vėl nėščia, – džiaugsmingai paskelbė Ženia tėvams per pusryčius.
– Gimdysiu, juk vaikai – tai laimė.
– Ką reiškia nėščia, – užspringo kiaušiniene Maksimas Nikolajevičius.
– Ženia, tavo pirmas vaikas auga be tėvo ir mūsų visiškoje globoje.
Kam dar antras?
– Ir ką tu siūlai? – pašoko nuo kėdės Ženia.
– Žinokite, šitas vaikas gims, kad ir ką jūs sakytumėte.
Aš noriu daug vaikų.
– Ženia, bet tu nesugebi jų išlaikyti, – sutrikusi tarė jos motina Margarita Sergejevna.
– Mums su tėčiu keturiasdešimt ketveri ir mes nesame pasiruošę vėl tapti seneliais.
Aš ir taip metus dėl tavęs sėdėjau motinystės atostogose su Vova.
– Mama, nebūk savanaudė, – pasipiktino Ženia.
– Tik apie save galvoji.
Ženia buvo vienintelis savo jaunų ir pažangių tėvų vaikas.
Prieš ketverius metus jie buvo gana laiminga šeima.
Studentė dukra sėkmingai studijavo universitete.
Jos tėvai džiaugėsi išmokėta paskola ir galimybe nebearti iš paskutiniųjų darbe.
Bet vieną dieną antrakursė Ženia prisipažino tėvams, kad laukiasi.
– Kaip tai atsitiko, dukrele, – nustebo Maksimas Nikolajevičius.
– O kas tėvas, ar jis apskritai žino apie vaiką?
– Mano bendrakursis Vitia, – atsiduso Ženia.
– Jis pasirengęs pripažinti tėvystę.
Bet vesti jam mama draudžia, sako – dar anksti.
– Kokia protinga pozicija, – susižavėjo Maksimas Nikolajevičius.
– Ir mes tau kažką turėjome uždrausti.
O dabar jau nėra kelio atgal, teks auginti.
– Nieko tokio, pagimdysiu, mama sėdės su kūdikiu motinystės atostogose, – nusišypsojo jiems Ženia.
– Taip darė mūsų merginos.
Gausiu diplomą, susirasiu darbą.
– Palauk, kodėl aš apskritai turėčiau sėdėti motinystės atostogose? – paklausė dukters Margarita Sergejevna.
– Mane pažadėjo paaukštinti, o su tavo idėjomis greičiau atleis arba atiduos vietą konkurentei.
– Na mama, juk nenori, kad likčiau be diplomo? – kaprizingai paklausė Ženia.
– Ir apskritai, kitų tėvai džiaugiasi šeimos pagausėjimu.
O jūs mane tik barate.
Ar taip galima elgtis su nėščiąja?
Margarita Sergejevna ir Maksimas Nikolajevičius aptarė situaciją ir su ja susitaikė.
Žinoma, jie visiškai neplanavo taip anksti tapti seneliais.
Bet nieko kito nebeliko, teko susitaikyti.
Ženios kambaryje padarė remontą, nupirko lovelę ir visą reikiamą kūdikio kraitelį.
Po septynių mėnesių šeimoje atsirado mažasis Vova.
Iš pradžių sūnus Ženią linksmino, ji žaidė su juo, vaikščiojo, maitino.
Porą kartų, nedrąsiai šypsodamasis, pas juos namo užsuko ir naujasis tėtis.
Vitia atnešė kažkiek smulkių pinigų, kartą atvilko sauskelnių pakuotę.
Šis nevykėlis atrodė apgailėtinai.
O paskui Ženiai atsibodo sėdėti namuose su kūdikiu.
Ji vis dažniau prašė tėvų leidimo išeiti pasivaikščioti ar pas drauges.
Tada netikėtai pradėjo ruoštis grįžti į studijas.
Ir persikraustė pas draugę į nuomojamą kambarį, palikusi Vovą pas senelius.
Tie iš pradžių net nesuprato, kad Ženia išsikraustė.
O kai suprato, jau buvo per vėlu.
– Ką reiškia, kad tu vėl studijuoji, o man reikia eiti motinystės atostogų? – paklausė dukters Margarita Sergejevna.
– Juk žinai, kad turiu darbą.
– Aš dabar irgi užimta, – numojo ranka Ženia.
– Jūs patys man sakėte, kad būtina gauti išsilavinimą ir profesiją.
Štai tuo ir užsiimu, bet jums vėl kažkas netinka.
– Apskritai, mes tikėjomės, kad tu pirma įdėsi vaiką į darželį, o tada tęsi studijas, – suirzusi atsakė dukrai Margarita Sergejevna.
– Bet, matyt, tai buvo bergždžios viltys.
– Aš pavargau su juo sėdėti, Vova tavęs klauso, o manęs – ne, – verkšleno Ženia.
– Na viskas, gana ginčytis.
– Grįžk namo nedelsdama, – pareikalavo Margarita Sergejevna.
– Bent vakarais pasirūpink sūnumi, būk gera.
– Na mama, jis trukdo man mokytis, – pasipiktino Ženia.
– Leisk man kartais pasėdėti su juo savaitgaliais.
Margarita pažvelgė į dukrą, o paskui tiesiog numojo ranka.
Kalbėtis buvo beprasmiška.
Jie vos ištempė iki darželio, Margarita Sergejevna net išėjo iš darbo, kad galėtų prižiūrėti anūką.
O po metų Ženia vėl metė universitetą, pareiškusi, kad persigalvojo ir nenori būti rinkodaros specialiste.
Ji nusprendė tapti antakių meistre, baigusi savaitinius kursus grožio salone netoliese.
Čia jau neištvėrė Maksimas Nikolajevičius.
– Kokie dar kursai, – suriko jis.
– Ir taip ant mūsų su motina sprando sėdi, dar ir vaiką užkrovė.
O pati tai po klubus, tai po vakarėlius laksto.
– Susirasiu darbą, – paskelbė tėvui Ženia.
– Ir jūs galėsite pagaliau nustoti man prikaišioti savo pinigus.
– Pradėk gyventi su savo vaiku, jis auga kaip našlaitis turėdamas gyvus tėvus, – pareikalavo dukters Maksimas Nikolajevičius.
– O tas jo tėvas visai neskuba mokėti alimentų.
– Mes jų ir nederinome, Vitios mama buvo prieš, – sumurmėjo Ženia.
– O aš jos šiek tiek bijau.
– Geriau būtum bijojusi gultis su vaikinais į lovą, – numojo ranka dukrai Maksimas Nikolajevičius.
– Trumpai tariant, vaiką privalai išlaikyti pati.
Motina visai nesamdėsi jo prižiūrėti visą parą.
Kelias mėnesius Ženia tikrai klusniai vaizdavo pavyzdingą dukrą.
Nakvodavo namie, vesdavo sūnų į darželį ir pati jį pasiimdavo.
Ji dirbo salone gretimame kvartale, pamažu rinko klientus.
Tėvai džiaugėsi, kad Ženia pagaliau susiprato.
Bet tada ji vėl išsiprašė išvažiuoti su draugais į užmiestį, vėliau vakarais mieliau rinkdavosi diskotekas nei nuobodų sūnaus migdymą.
Tėvai sunerimo, bet nusprendė neperlenkti lazdos.
Jie puikiai suprato, kad Ženia gali vėl supykti ir palikti namus.
O juk tik buvo pavykę šiek tiek atsikvėpti.
Bet štai Ženia paskelbė apie naują nėštumą.
Ir tada tėvai suprato, kad per ilgai pataikavo dukrai.
Jie aptarė situaciją tarpusavyje.
Vakare Ženią po darbo pasitiko tėvas, motina, sūnus ir supakuoti lagaminai.
– Kas čia per demonstracija? – paklausė Ženia Margaritos Sergejevnos ir Maksimo Nikolajevičiaus. – Mes kažkur važiuojame?
– Taip, tu su sūnumi važiuoji pas savo vaikų tėvą.
Nuo šiol tai bus jo problema, o ne mūsų.
– Jūs išprotėjote, – atsitraukė Ženia.
– Ten jo mamelė mane gyvą sudraskys ir nepasprings.
– Ne, tai tu išprotėjai, jei manei, kad gali be galo šlaistytis ir gimdyti kaip katė.
Jums su Vitia jau po dvidešimt trejus.
Laikas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, – griežtai pasakė dukrai Maksimas Nikolajevičius.
Jie susodino besipriešinančią Ženią į automobilį, sukrovė lagaminus ir išvažiavo Vities adresu.
Tas gyveno nuosavame name, ne per toliausiai.
Vartelius atidarė ne iš karto.
O už jų pasirodė labai nepatenkinta moteris, bendraamžė Margaritos ir Maksimo.
– Ko norite, kodėl šitą čia atvilkote, – paklausė ji.
– Vities namie nėra.
– Ir puiku, grįš – bus siurprizas, – energingai pradėjo krauti lagaminus Maksimas Nikolajevičius.
– Suprantate, mūsų duktė vėl nėščia.
Nuo jūsų sūnelio, kaip pati prisipažino.
Bet mes nesame pasiruošę nešti atsakomybę už du anūkus.
Todėl patikime ją jų tėvui, jūsų Vitenkai.
– Mums čia nieko nereikia, – pasipiktino moteris, prisistačiusi Alla.
– Maža ką jūsų duktė prisidarė.
– Atsisakote – puiku, vadinasi, darome DNR testą, dabar jau galima net vaisiui, o paskui laukite ieškinio į teismą ir alimentų.
O jei Vitenka nemokės – bus draudimas išvykti iš šalies, gal net kalėjimas.
Puiki eilutė gyvenimo aprašyme, manau.
Vaikus daryti jūsų sūnus jau moka, – nusišypsojo Margarita Sergejevna būsimosioms giminių motinoms.
– O atsakyti už veiksmus – dar ne.
– Mes gi neatsisakome, – atsitraukė Alla.
– Tegul pagyvena, pabando, gal kas išeis.
– Ne, tai jau buvo, – papurtė galvą Maksimas Nikolajevičius.
– Tris metus auginome anūką.
Dabar tik vestuvės ir oficialus tėvystės pripažinimas.
Tegul jau mąsto galva.
Ženios tėvai daugiau nepriėmė jokių prieštaravimų.
Jie paliko dukrą gyventi pas Vitia, nors jo motina ir nebuvo patenkinta šia aplinkybe.
Netrukus Ženia jau vyks gimdyti.
Su vaiko tėvu jie buvo sutuokti greitai ir be pompastikos.
Vitia dirba kurjeriu ir bando išlaikyti jauną šeimą.
O Ženia dabar nebeturi laiko vakarėliams – vyro motinos namuose ji priversta paklusti naujai tvarkai.
Dabar ji su ilgesiu prisimena gyvenimą su tėvais.
Bet jie daugiau nepasiruošę prisiimti svetimos atsakomybės.
