Marina visada manė, kad pažįsta savo vyrą kaip nuluptą.
Septyni santuokos metai – rodos, pakanka, kad išmoktum žmogų išmanyti iš visų pusių.
Andrėjus buvo geras, rūpestingas, kiek drovus.
Būtent šios savybės kadaise ją ir pritrenkė – jis nebuvo iš tų vyrų, kurie garsiai juokiasi kompanijose ar bando visus mokyti.
Jis klausė, linktelėdavo, kartais tyliai juokaudavo.
Idealus vyras moteriai, visą gyvenimą svajojusiai apie ramų šeimos uostą.
Tačiau kažkas pradėjo keistis maždaug prieš tris mėnesius.
Iš pradžių Marina tai siejo su stresu darbe – Andrėjus gavo paaukštinimą, tapo skyrių vedėju, atsakomybė išaugo.
Natūralu, kad jis ėmė labiau įsitempęs, kartais dirglus.
Ji suprato ir atleido.
Pirmasis įspėjamasis signalas suskambo šeimos vakarienėje pas anytą.
Marina pasakojo, kaip prabėgo jos diena, dalijosi savaitgalio planais, kai Andrėjus staiga nutraukė:
– Marina, leisk jau ramiai pavalgyti.
Visą dieną smegenis dirbtume darbe, namuose norisi tylos.
Tada tai atrodė tiesiog grubumas, nuovargis.
Anytė – Tatjana Michailovna – netgi stojo ginti:
– Andrėjuk, ką tu sakai? Marina juk įdomiai pasakoja.
– Mama, nesikiškite, prašau.
Aš pats susitvarkysiu su žmona.
„Su žmona.“
Kaip ji būtų buvusi kažkokia problema, kurią reikia „tvarkyti“.
Marina tada tik nustebo tokią formulę, bet nutylėjo.
Nesinorėjo scenoje pasirodyti pas anytą.
Vėliau tokių momentų vis daugėjo.
Andrėjus pradėjo pastabų dėl jos išvaizdos („Kam tu taip ryškiai dažaisi? Mes juk ne į diskoteką einame“), jos bendravimo manieros su draugėmis („Nereikia visiems iš eilės pasakoti mūsų šeimos reikalų“), netgi dėl maisto gaminimo („Vėl tie tavo eksperimentai. Ar negali tiesiog normaliai sriubą išvirti?“).
Marina bandė save įtikinti, kad tai tik laikinai.
Vyrai stresą išgyvena skirtingai.
Galbūt jam reikia laiko priprasti prie naujos pareigos.
Ji netgi nupirko knygą apie tai, kaip palaikyti vyrą sunkų laikotarpį.
Tatjana Michailovna taip pat pastebėjo pokyčius sūnuje ir kelis kartus atsargiai paklausė Marinos:
– Jis pas mane visada buvo ramus vaikinukas.
Gal tiesiog darbe kas negerai? Nereikėtų taip priimti į širdį, brangioji.
Vyrai kartais… na, žinai.
Marina linktelėjo, dėkinga už supratimą.
Anytė buvo jos pusėje, o tai reiškė labai daug.
Bet pamažu Andrėjaus išdaigos tapo vis įžūlesnės.
Jis galėjo viešai jai pastabą padaryti, lyg ji būtų ne suaugusi moteris, o supykintas vaikas.
Išvis kartą pas juos užėjo kaimynai, ir kai Marina išsakė nuomonę apie naują filmą, Andrėjus sukrėtė galvą:
– Mūsų Marina kino nelabai išmano.
Geriau paklausykite, ką aš jums papasakosiu.
Svečių žvilgsniai susimetė, o Marina pajuto, kaip suglumsta nuo pažeminimo.
Po kaimynų išėjimo ji bandė kalbėtis su vyru:
– Andrėjau, man buvo nemalonu, kai tu taip pasakei pas Ivanovus.
Lyg aš kokia kvailė.
– O tu neperlenki? Aš tiesiog norėjau palaikyti pokalbį.
Tu gi žinai, kad Ivanovas geriau kino išmano nei mes abu.
– Reikalas ne tame, kas daugiau išmano.
Reikalas – kaip tu tai išsakė.
– Marina, tu pradedi kabinėtis dėl smulkmenų.
Gal tau PMS?
Vos tiek – PMS.
Bet kokie jos bandymai pasikalbėti apie santykių problemas buvo priskiriami hormonams, nuovargiui, moteriškai emocionalumui.
Marina ėmė abejoti savo galvos realumu.
Ypač skaudi buvo situacija prekybos centre.
Rinko maisto produktus, ir Marina įdėjo į krepšelį jogurtą, kurį neseniai paragavo ir kuris jai patiko.
– Kam tu imi tą šiukšlę? – Andrėjus demonstratyviai ištraukė jogurtą iš krepšelio. – Pažiūrėk į sudėtį. Vien cheminės medžiagos.
– Man patinka tas skonis. Ir be to, juk ne kasdien valgome.
– Aš sakiau – nereikia. Ar tu negirdi, ką sako vyras?
Paskutinė frazė buvo taip garsiai, kad keli pirkėjai atsisuko.
Marina pasijuto taip, lyg ją barė ne mylimas vyras, o griežtas tėvas.
Ji tyliai padėjo jogurtą atgal į lentyną.
Namuose, bandydama suprasti, kas vyksta, Marina kreipėsi į vienintelį, kuris galėtų ją suprasti – į Tatjaną Michailovną.
Anytė atėjo kitą dieną, ir jie sėdo virtuvėje prie arbatos.
– Tatjana Michailovna, sakykite atvirai – ar jūs pastebėjote, kad Andrėjus pastaruoju metu… štai, tapo kažkoks kitoks?
Senė galvojo, maišydama cukrų puodelyje:
– Pastebiu, aišku.
Jis tapo… toks kandus.
Anksčiau taip nebūdavo.
Visada buvo mandagus, išauklėtas.
Manau, kad tai iš tiesų darbas kaltas.
Žinai, vyrai skirtingai reaguoja į atsakomybę.
Kai kurie užsidaro savyje, o kiti pradeda… na, kompensuoti namuose tai, ko negali kontroliuoti biure.
– Ar tai reiškia, kad jis ant manęs išlieja savo profesines problemas?
– Gal.
Nors tai, aišku, ne pateisinimas.
Aš su juo pakalbėsiu.
– Ne, nereikia! – išsigando Marina.
– Jis ir taip pastaruoju metu dirglus, jei mano, kad mes su jumis ką nors užnugary kalbame.
Tatjana Michailovna purtė galvą:
– Viskas čia keista.
Jo viduje lyg bedievys būtų įžengęs.
Marina liūdnai nusišypsojo.
Galbūt anytė teisus.
Galbūt tai tik laikinai praeis, kai Andrėjus įsivažiuos naujoje pareigoje.
Bet laikui bėgant situacija tik blogėjo.
Andrėjus vis dažniau sau leido viešai pataisyti žmoną, aiškinti, kad ji „neteisingai supranta“, „ne taip kalba“, „ne į temą šneka.“
Marina pradėjo bijoti išsakyti nuomonę vyro akivaizdoje, nes nežinojo, kokia reakcija laukia.
Virimo taškas artėjo, ir Marina jautė tai viskuo esybe.
Bet ji negalėjo numatyti, kad sprogimas įvyks pačią svarbiausią jai dieną – jos gimtadienį.
Marinai sukako trisdešimt dveji, ir ji norėjo atšvęsti šią dieną gražiai.
Ne triukšmingai, ne pompastiškai, o būtent gražiai – su artimais žmonėmis, skaniu maistu, šiltais pokalbiais.
Ji nusprendė surengti vakarėlį namuose, pakviesti kelias drauges, anytę, pagaminti ką nors ypatingo.
Savaitę planavo meniu, rinkosi aprangą, galvojo apie detales.
Andrėjus vangiai domėjosi pasiruošimu, kartais linktelėdavo, bet ypatingai nedalyvavo.
„Užsiėmęs darbe,“ – galvojo Marina, nesupyzdama.
Gimtadienio dieną ryte Tatjana Michailovna atėjo padėti.
Kartu gamino salotas, dengė stalą, dėliojo gėles.
Anytė buvo puikioje nuotaikoje, juokavo, pasakojo jaunystės istorijas.
Marina jautėsi laiminga – štai ji, ta šeimos šiluma, kurios jai taip trūko pastarais mėnesiais.
…
