Žana stovėjo prie lango savo trijų kambarių bute, stebėdama vakarinio miesto šviesas.
Būdama dvidešimt penkerių, ji turėjo erdvų būstą prestižiniame rajone.
Kiekvienas kvadratinis metras kainavo atsisakymų ir aukų.
Prieš septynerius metus, aštuoniolikos, ji pradėjo taupyti.
Dirbo dviejuose darbuose vienu metu.
Naktinės pamainos kavinėje, dieninės – biure.
Jokių pramogų, jokių pirkinių.
Tik svajonė apie nuosavus namus.
Kaimynai stebėjosi – iš kur jauna mergina turi tokių galimybių.
Giminaičiai pavydėjo, uždavinėjo nepatogius klausimus.
Žana didžiavosi savo nepriklausomybe.
Pati įsirengė butą pagal savo skonį.
Sukūrė jaukias skaitymo zonas.
Įrengė balkoną rankdarbiams.
Tyla po darbo tapo šventa.
Puodelis arbatos nuosavoje svetainėje.
Basos kojos ant parketo.
Niekas netrukdė, nekritikavo, nieko nereikalavo.
Tai buvo jos tvirtovė, jos stiprybės vieta.
Tačiau šį rytą paskambino pusseserė Lena.
Balsas skambėjo keistai – įsitempęs, su ašaromis.
Prašė susitikti.
Žana sunerimo.
Lena niekada neskambindavo tiesiog paplepėti.
Vakare sesuo atvyko raudonomis akimis.
Atsisėdo ant sofos, stipriai suspaudė rankas.
– Žana, man bėda, – pradėjo Lena, snargliuodamasi.
– Olegas paduoda skyryboms.
– Kaip taip? – Žana atsisėdo šalia.
– Jūs juk atrodėt laimingi.
– Aš irgi taip maniau, – kartėliai šyptelėjo Lena.
– O jis metus viskam ruošėsi.
Perrašė turtą, sumanė teisines schemas.
Butas liko jam.
O mes su vaikais – gatvėje.
Lena pasakojo nerišliai, nuo vienos temos prie kitos.
Vyras pasirodė esąs apskaičiuojantis.
Visa vertinga perrašė broliui.
Vaikus paliko jai – žinodamas, kad bus sunku juos išlaikyti.
– Kur dabar gyvenate? – paklausė Žana.
– Laikinai pas jo motiną, – susiraukė Lena.
– Įsivaizduoji, koks ten pragaras? Ji kaltina mane dėl visko.
Sako, kad aš sunaikinau jos sūnelį.
Vaikai kenčia, Maksimas visiškai užsidarė.
Katja praleidinėja mokyklą.
Žana nuoširdžiai užjautė.
Pasiūlė materialinę pagalbą, davė pažįstamo teisininko kontaktus.
Bet pastebėjo, kaip Lena atidžiai apžiūrinėja butą.
Vertina erdvius kambarius, patogų išplanavimą.
– Koks pas tave grožis, – atsiduso Lena, apžvelgdama svetainę.
– Kam tau vienai tiek vietos?
– Man patinka erdvė, – atsargiai atsakė Žana.
– Aišku, – linktelėjo sesuo.
– Kai neturi vaikų, gali sau leisti prabangą.
Balse nuskambėjo nuoskauda.
Žana tylėjo, bet širdyje liko nemalonus jausmas.
Kitą savaitę Lena skambino kasdien.
Skundėsi anyta, vaikais, buvusiu vyru.
Pasakojo skyrybų detales, dalijosi planais.
Žana kantriai klausėsi, davė patarimų.
Tačiau nerimas augo.
– Žana, nežinau, ką daryti, – dar kartą verkė Lena.
– Anyta grasina mus išmesti.
Maksimas vakar susimušė mokykloje.
Katja sako, kad nori pas tėtį.
– Lena, gal nuomotis butą? – pasiūlė Žana.
– Aš padėsiu su pinigais.
– Ir iš ko po to nuomotis? – pasipiktino sesuo.
– Olegas mokės alimentus tik per teismą.
Kada tai bus! O vaikams dabar reikia stogo virš galvos.
Po dviejų savaičių kažkas paskambino į duris.
Žana atidarė ir sustingo.
Prie durų stovėjo Lena su lagaminais.
Šalia – paaugliai nuleistomis akimis.
Maksimas, keturiolikos, aukštas ir paniuręs.
Katja, dvylikos, su ašarotomis akimis.
– Sveika! – su dirbtine šypsena sušuko Lena.
– Nusprendėme persikelti pas tave kuriam laikui.
– Kaip tai? – sutriko Žana.
– Lena, mes gi nesitarėme…
– Kam tau vienai trijų kambarių butas? – pertraukė sesuo, stumdama lagaminus į koridorių.
– Pas tave tiek vietos, o mes kankinamės pas anytą.
Giminaičiai turi padėti vieni kitiems!
Vaikai tylėjo, vengė akių kontakto.
Maksimas laikėsi už kuprinės, Katja glaudė prie krūtinės pliušinį žaislą.
– Lena, bet juk tai mano butas, – pabandė prieštarauti Žana.
– Aš nepasiruošusi…
– Ai, baik! – numojo ranka sesuo.
– Daugiausiai mėnesiui.
Kol rasime kažką tinkamo.
Juk neišvarysi giminės?
Lena jau ėjo vidun, apžiūrinėjo kambarius.
Vaikai nenoriai nešė daiktus paskui.
– Maksimas bus mažajame kambaryje, – nurodinėjo Lena.
– Katja su manimi didžiajame.
Juk neprieštarauji atiduoti miegamąjį?
– Palauk, – atsipeikėjo Žana.
– Tai mano miegamasis.
Aš jame gyvenu.
– Na pasispausk truputį, – nerūpestingai atsakė Lena.
– Išsimiegosi ant sofos.
Žana stovėjo koridoriaus vidury, stebėdama, kaip jos būstą užima kiti.
Lena jau davė vaikams nurodymus, kur ką padėti.
Atsiseginėjo lagaminus, kabino drabužius.
– Mama, kur man sudėti knygas? – tyliai paklausė Maksimas.
– Ant lentynų, sūneli.
Žana juk neprieštarauja pasidalinti vieta.
– Bet ten mano knygos, – silpnai prieštaravo Žana.
– Perkelsi, – numojo ranka Lena.
– Viskas tilps.
Už durų dar liko lagaminų, dėžių, net kambariniai augalai.
Lena kalbėjo apie laikiną apsistojimą, bet vežė daiktus tarsi kraustytųsi visam laikui.
– Tavo interjeras nuobodus, – pastebėjo sesuo, perstumdama fotelį.
– Visiškai nejauku.
Nieko, mes atgaivinsime aplinką.
Žana tylėdama stebėjo, kaip nyksta jos prieglobstis.
Tyla virto chaotiškais svetimų balsų garsais.
Ramybę pakeitė svetimų įpročių šurmulys.
Butas nustojo būti jos tvirtove.
– Katja, atnešk čia fikusą, – komandavo Lena.
– Padėsime prie lango.
O tu, Maksimai, nunešk gitarą į kampą.
Vaikai klusniai vykdė nurodymus.
Žana stovėjo ir suvokė – jos gyvenimas baigėsi.
Prasidėjo visiškai kitas laikotarpis.
Neprašytas, netikėtas, bauginantis.
Pirmoji savaitė praėjo įtampoje.
Žana stengėsi priprasti prie nuolatinio triukšmo.
Maksimas leisdavo muziką visu garsu.
Katja nuolat kalbėdavo telefonu.
Lena visiems vadovaudavo, tarsi būtų šeimininkė.
– Žana, nupirk daugiau pieno, – per pusryčius pareiškė sesuo.
– Vaikai auga, jiems reikia maisto.
– Aš perku pagal sąrašą, – atsakė Žana.
– Sudaryk savo sąrašą.
– Ai, baik, – numojo ranka Lena.
– Mes gi čia laikinai.
Nesibarkime dėl smulkmenų.
Tačiau jų buvimas vis ilgėjo.
Lena neieškojo darbo, visą dieną leido socialiniuose tinkluose.
Į klausimus apie planus atsakydavo miglotai.
– Reikia laiko atsigauti, – aiškino ji.
– Skyrybos – tai stresas.
Po to ieškosiu.
Komunalinių sąskaitų suma patrigubėjo.
Elektra nuolat degė.
Karštas vanduo tekėjo litrais.
Žana tylėdama dengdavo skirtumą.
– Mama, ar galiu atsivesti draugų? – paklausė Katja.
– Žinoma, saulute, – leido Lena.
– Žana juk neprieštaraus, tiesa?
Žana norėjo prieštarauti, bet mergaitė jau nubėgo skambinti.
Vakare butas prisipildė paauglių.
Muzika, juokas, trypimas.
Kaimynai barbeno į sieną.
– Lena, paprašyk jų elgtis tyliau, – paprašė Žana.
– Ai, ką tu! – pasipiktino sesuo.
– Vaikai linksminasi.
Jiems reikia atsipalaiduoti po visko, ką patyrė.
Kitą dieną Lena atsivedė drauges „arbatos išgerti“.
Moterys įsitaisė svetainėje, garsiai aptarinėdamos kitų skandalus.
Užsibuvo iki vidurnakčio.
– Atleisk, kad užtrukome, – neatsakingai mestelėjo Lena.
– Taip įsitraukėme į pokalbį.
Žana gulėjo lovoje ir klausėsi svetimų balsų.
Miegamąjį teko užleisti, dabar glaudėsi ant sofos.
Pagalvė atrodė per kieta.
Vaikai nepripažino jos autoriteto.
Kai Žana paprašė susitvarkyti, Maksimas burbtelėjo:
– Tu mums ne mama.
Nėra ko vadovauti.
– Maksai, nesielk grubiai, – vangiai sudraudė Lena.
– Bet jis teisus, Žana.
Vaikai išgyvena skyrybas, jiems reikia supratimo.
– Supratimas neatšaukia pagarbos, – griežtai atsakė Žana.
– Nebūk tokia griežta, – paprašė sesuo.
– Jie gi to nedaro tyčia.
Tačiau netvarka vis augo.
Neplauti indai kriauklėje.
Išmėtyti drabužiai.
Trupiniai ant kilimo.
Žana tylėdama tvarkėsi, sugniaužusi dantis.
Kaimynai ėmė skųstis.
Iš pradžių subtiliai užsiminė apie triukšmą.
Vėliau kalbėjo tiesiai.
– Žana, kas vyksta? – paklausė kaimynė teta Vera.
– Kiekvieną dieną toks triukšmas.
– Svečiuojasi sūnėnai, – sumelavo Žana.
– Netrukus išvažiuos.
Bet „netrukus“ vis nesisekė ateiti.
Mėnuo virto košmaru.
Vieną dieną Žana grįžo namo anksčiau ir nepažino savo svetainės.
Baldai stovėjo visiškai kitaip.
Sofa pasukta link lango.
Stalas pastumtas prie sienos.
O jos mėgstamas fotelis dingo.
– Lena! – sušuko ji.
– Kur mano fotelis?
– Ai, tas? – nerūpestingai atsakė sesuo, išeidama iš virtuvės.
– Išnešiau į balkoną.
Vaikams trukdė.
– Kaip trukdė? – nustėro Žana.
– Na, daug vietos užėmė.
O jiems reikia, kur pamokas daryti.
Visus baldus perstatiau, kad vaikams būtų patogiau.
Žana tylėdama nuėjo į balkoną.
Fotelis stovėjo tarp senų daiktų, vienišas ir apgailėtinas.
Tas pats fotelis, kurį ji pirko pirmiausia.
Jos nepriklausomybės simbolis.
– Tu nepaklausei! – pratrūko Žana, grįždama į kambarį.
– Ai baik! – nustebo Lena.
– Kas čia tokio – fotelis! Galima gi atgal įnešti.
– Čia ne apie fotelį! – rėkė Žana.
– Tai mano butas! Mano baldai! Mano namai!
– Kam tu šitaip rėki? – suraukė antakius Lena.
– Vaikai dar pietų miegoje.
– Man nusispjauti į vaikus! – išrėžė Žana.
– Nusispjauti! Išsikraustykite! Šiandien pat!
– Žana, nusiramink, – bandė raminti sesuo.
– Tu ką, iš proto išėjai?
– Išėjau! – patvirtino Žana.
– Nuo jūsų įžūlumo! Nuo tavo akiplėšiškumo! Lauk visi! Nedelsiant!
Lena išbalo.
Pasirodė apsimiegoję vaikai.
– Teta Žana, kas nutiko? – tyliai paklausė Katja.
– Nutiko tai, kad jūs užėmėt mano namus! – nesusilaikė Žana.
– O tavo mama mano namuose elgiasi kaip šeimininkė!
– Tu žiauri! – apsiverkė Lena.
– Išmeti gimines į gatvę!
– Į gatvę neišmetu.
Duodu tris dienas rasti būstą.
Tiek pakanka.
– Kur aš rasiu per tris dienas? – raudojo sesuo.
– Neturiu pinigų!
– Ne mano problema, – šaltai nukirto Žana.
– Prieš mėnesį sakei tą patį.
Ir kas pasikeitė?
Vaikai stovėjo tarpduryje, sutrikę ir išsigandę.
Maksimas apkabino jaunesnę seserį.
– Aš surasiu jums nuomojamą butą, – jau ramiau pasakė Žana.
– Sumokėsiu už pirmą mėnesį ir užstatą.
Tai paskutinė pagalba.
– Žana, prašau! – maldavo Lena.
– Duok dar laiko! Pasitaisysiu!
– Laikas baigėsi, – tvirtai atsakė Žana.
– Trys dienos.
Ir taškas.
Tolesnės dienos praėjo įtampoje.
Lena bandė sukelti gailestį.
Pasakojo vaikams, kokia teta žiauri.
Žana tylėjo ir ieškojo sprendimų.
Rado dviejų kambarių butą gretimame rajone.
Ne prabanga, bet padori gyvenamoji vieta.
Susisiekė su nuomotoju, sumokėjo avansą.
Išvykimo dieną Lena vis dar tikėjosi atleidimo.
– Gal persigalvosi? – paklausė ji, kraudama daiktus.
– Juk mes giminės.
– Būtent todėl padedu su butu, – atsakė Žana.
– Svetimiems to nedaryčiau.
– Tu pasikeitei, – liūdnai pakraipė galvą Lena.
– Tapai bejausmė.
– Ne.
Tapau protingesnė.
Durys už jų užsidarė dusliu spragtelėjimu.
Žana atsirėmė į staktą ir atsiduso.
Tyla sugrįžo į namus.
Visą vakarą ji tvarkėsi.
Skalbė, plovė, dėliojo baldus į vietas.
Fotelis iškilmingai užėmė savo vietą prie lango.
Iki nakties butas vėl tapo jos prieglobsčiu.
Žana atsisėdo į mylimą fotelį su puodeliu arbatos.
Pamoka buvo žiauri, bet svarbi.
Kartais reikia būti egoiste, kad išgelbėtum save.
Su Lena ji daugiau nebendravo.
Nuoskauda liko giliai.
Bet Žana nesikrimto.
Draugų ir kolegų jai pakako visaverčiam gyvenimui.
