– Kur tu? – šaukė vyras ragelyje.
– Aš nežinau, ką daryti – Šurka rėkia kaip nupjauta! Kada tu grįši?
„Niekada“, – labai norėjosi pasakyti Aliskai.
Bet ji to nepadarė: kam iš karto gąsdinti žmogų iki pusės mirties?
Todėl pasakė:
– Netrukus, brangusis! O rėkia, nes alkanas! Vaikiškos mišiniai ant lentynos, visa kita šaldytuve: pamaitink! Bučiuoju!
Ir išjungė ragelį, nes artimiausias dvi savaites neketino sugrįžti: ji praktiškai pabėgo iš namų, palikusi pusės metų dukrą vyrui…
Taip, normalios mamos taip nedaro.
Tai – pačių bjauriausių mamų dalia: būtent jas vadina gegutėmis arba ehidnomis.
Bet Aliska visai nebuvo bloga mama.
Nors bėgdama iš namų visiškai nesijaudino dėl to, kad vyras galbūt nesusitvarkys.
O kodėl, iš tiesų, suaugęs vyras su rankomis, kojomis ir galva, vedantis specialistas, nesusitvarkytų su vaiku?
Darbe jis kaip nors viską suspėja! O čia – kas?
Padevėlei dukrai buteliuką, vaikų maistą iš stiklainio, pakeitė sauskelnes, ištempė miegančią ant balkono ir laisvas!
Be to, brangusis, tau dar ir atostogos! Todėl į darbą eiti nereikia, jau lengviau: viena problema mažiau!
O vaikučio priežiūra – tai juk smulkmena! Būtent taip tu visada sakydavai žmonos skundams dienos pabaigoje: sako, kojos nusilpsta!
– O kodėl tau, įdomu, kojos nusilpsta, jei visą dieną namie? – nuoširdžiai nesuprato Igoriaša.
– Aš darbe pavargstu, o tu – ką?
– Kaip ką? – stebėjosi Aliska.
– Aš visą dieną šokinėju kaip įvesta kiškutė! Nei miego, nei poilsio pavargusiai sielai, kaip sakoma.
Eik, pagyvenk su ja bent vieną dieną: pamatysim, kaip tada dainuosi…
– Kaip tai – pagyventi? O kas uždirbs? Ne, geriau nesimaišykim su mūsų pareigomis!
Ir jauna mama liko viena: jos mama dar dirbo, anyta nelabai norėjo padėti našlaičiui, o pavargęs po darbo tėtis turėjo pailsėti prieš kitą dieną.
Taigi, darai pati, pati, pati… Taip, kažkur ji jau tai girdėjo…
Ir štai dabar Igoriašą pasiekė teisingas atpildas.
Taip, ne paprasta kerštas – tam Aliska tiesiog nebūtų nusileidusi.
O būtent atpildas, kuris jau yra teisės terminas.
O kas? Tu esi atostogose.
Maistą galima užsisakyti internetu – pinigų turi.
Dukrai maisto namuose pilna.
Sauskelnės irgi.
Tai buvo reikalinga ir pakankama, kaip sako matematikai.
Taigi – vėliava tau į rankas ir pirmyn su daina, tėti!
O tai tu tik ir tinki vaikų pjauti, tėtis Karlo nelieka be darbo.
O tai – nesudėtingas reikalas.
Pabandyk tik pagyventi su vaiku! O kiekvienas gali parodyti tik savo… šį tą!
Ir po to, prisėdęs ant sofos su alumi, žiūrėti televizorių: oi, man rytoj sunkioji diena!
Oi, Dieve mano! Jis turi sunkų darbą! Galėtum pagalvoti, kad Igoris sėdėjo ministrų taryboje, o ne dirbo paprastoje statybos ir remonto firmoje.
Ir jauna mama, pamąsčiusi ir apsvarsčiusi visus už ir prieš – tai lotyniškai už ir prieš, jei ką – nuvyko pas savo draugę netoliese esančiame mieste.
Praktiškai palikusi dukrą jaunam tėvui, visiškai nepritaikytam ir gyvenančiam savo turtingame vidiniame pasaulyje.
Kuriame visiškai nebuvo vietos nemaloniai rutinai su purvinais sauskelnais, dygstančiais dantimis ir vaikišku verksmu.
Juk toks vyro elgesys merginą labai nervino.
Įdomu, kodėl jo dalyvavimas dukros likime apsiribojo tik jos apvaisinimu?
Vyras net neatvyko jos pasiimti iš gimdymo namų! Taip, jis išgėrė švęsdami svarbų įvykį – juk gimė dukra! – ir pramiegojo išrašymo laiką.
O beveik verkiančią Aliską atvažiavo paimti uošvis.
O tas kažkoks… žmogus, pradėjęs stovėti po gimdymo namų langais ir rėkti:
– Aliska, išeik!
O ji jau seniai buvo namuose…
Na, ir kas jis po to?
Ir dar – nė menkiausios pagalbos, tik kalbėjimas: pasveikinkite mane – aš tapau tėvu!
Taip, kasdieniai skambučiai sekė vienas po kito: nuo giminaičių iki paprastų pažįstamų.
O kol mama rūpinosi mergaite, tėtis tik „važinėjo liežuviu“.
O jei liežuviu „važinėti“, nugara neskauda.
O ji, beje, gimdė labai sunkiai.
Ir jai, kodėl tai nežinia, nepadarė tos pačios epiziotomijos: visos merginos žino.
O Šuročka pasirodė didelė – trys devyni šimtai! Todėl Aliska šiek tiek susitrenkė…
Taip, rezultatas buvo šeši siūlai.
Todėl ilgą laiką mergina negalėjo sėdėti: tik stovėjo, gulėjo ir vaikščiojo.
Net maitino gulėdama!
Bet tai, kodėl tai praejo pro mylimą vyrą.
Ir tą… upyrį, kaip pradėjo mintyse vadinti simpatišką Igoriašą žmona, kiekvieną vakarą vietoje pagalbos skambindavo visiems ir įprastai rėkė ragelyje:
– Pasveikinkit mane, aš – tėtis!
O juk anksčiau tokio Igorio nebuvo.
Įdomu, kodėl?
Nes anksčiau nebuvo mažosios Šuročkos, ir jie gyveno dviese.
O visas buitines pareigas žmona prisiimdavo sau.
O čia ji paprasčiausiai nespėjo.
O dar mergina banaliai nervų prarado.
Ir kaltas buvo sunkus gimdymas ir stresas.
Todėl, baigusi žindyti krūtimi, jauna mama nusprendė pabėgti iš namų kelioms savaitėms, palikdama mažąją Šuročką su visiškai įgrisusiu vyru.
– Nieko, susitvarkys! Jei kas, paskambins tėvams: jo mama nedirba – tegul padeda prižiūrėti anūkę!
Ar bent duos naudingą patarimą, ką labai mėgsta daryti.
Tai dabar tegul pasitarinėja!
Ir tegul įsivaizduoja, kad jos nėra: ji juk gali susirgti – užsikrėsti virusu, kažką susilaužyti arba net protą prarasti, Dievas nepagailėtų.
Ir mažai tikėtina, kad jie taip pat eis jos ieškoti į kitą pasaulį ir nustos egzistuoti: jie išgyvens ir dar kaip išgyvens!
Tegul tik pabando: tai bus generalinė repeticija arba repeticija prieš premjerą.
Ne, mirti ji neketina – tik pamokys truputį pasiklydusį Igoriuką – tik ugdymo tikslais.
– Na, jis ne visiškas idiotas, – sakė ta pati draugė, kviesdama Aliską į svečius.
– Sakėi, kad jį darbe vertina.
Ir kodėl jis būtinai turi numesti vaiką maudant?
Ir dar – dabar viskas yra internete: tai juk ne praeitas amžius, nereikės rinktis kaip aklas kačiukas.
Bet vis dėlto, Aliska paprašė savo mamą padėti su vyru: mama sutiko, nors ir nepritariamai žiūrėjo į dukters planą išvykti dviem savaitėms.
Bet saugoti reikėjo tik telefonu: tegul pats suka galvą!
Pirmas paskambino Igorio uošvis:
– Aš nežinau, kaip įjungti skalbyklę!
Kas gi abejojo…
– Nieko baisaus! – švelniai tarė Aliskos mama.
– Nesuvaržyk galvos – skalbk rankomis: vonioje yra vaikų muilas!
Trumpai tariant, viską sutvarkė iš karto!
Kitoje ekrano pusėje truputį pavargo, o po to pasakė:
– Gerai – pabandysiu išsiaiškinti mygtukus!
„Puiku! – pagalvojo gera moteris.
– Pagaliau mūsų specialistas pradėjo naudoti smegenis, o ne tik spausti sofą!“
Tai buvo pirmas ir paskutinis skambutis uošvei: matyt, žentas suprato, kad jo ketinimai beviltiški ir ėmė varginti tik savo gimines.
Bet vieną kartą moteris vis tiek neatsilaikė ir per laisvadienį nuvyko aplankyti anūkės.
Na, ir tai nebuvo be reikalo.
Jūs netikėsite – visi buvo gyvi ir net sveiki! Bet kokį bjaurų kvapą turėjo tas Doshirakas!
– Tikiuosi, Igori, tu nemaitini mažylės ta nesąmone? – paklausė močiutė.
– Kodėl nesąmone? – nustebo žentas.
– Pabandykit – labai skanu.
Ir gaminti lengva – aš jau įvaldžiau! O Šuročkai verdam košytę!
– Ką jis virė, košę? – netikėjo Aliska, kuriai mama telefonu atskaitė.
– Tu kažką sumaišei: jis net galvos šiuo klausimu niekada neturėjo.
O tu – košę!
Bet pagalvojo: gal jau kažkas eina? Reikėjo jai seniai dingti…
Dvi savaitės prabėgo greitai: atėjo laikas sugrįžti.
Igoris nuoširdžiai apsidžiaugė žmonai.
Ir net nesipiktino dėl to, kad ji paliko juos taip ilgam likimo valiai.
O ji žiūrėjo į sujudusį vyrą ir galvojo, kad džiaugiasi tik susitikimu su dukra: vyras jos nebejaudina.
Taip, visiškai.
Ir atsirado ta pati nemėgstamybė, kai net kartu valgyti negali: pykina…
O kur dingo ta meilė iki kapo? Kai akis į akį, ranka rankon ir per sunkumus, ir per džiaugsmus?
Išsisklaidė tarp rūpesčių? Pasislėpė tarp keptuvių? Paslėpėsi vienoje iš nešvarių sauskelnių?
Buvo sunku pasakyti, bet faktas buvo akivaizdus: na, aš tavęs nemyliu, nemyliu!
Ir jau dažnai, gavusi vyro kvietimą eiti miegoti, kuris reiškia sutuoktinių pareigų vykdymą, Aliskai norėjosi atsakyti žodžiais visiems žinomo žmogaus-šuns Šarikovo: Nusileisk, …ida…
Taip, ji buvo taip pavargusi nuo, iš esmės, simpatiško Igoriašo… Ar tikrai teks skirtis?
O gal tai po gimdymo depresija taip pasireiškia? O kas – labai tikėtina! Psichiatrija – subtilus mokslas, ne viskas vystosi pagal klasikinę simptomatiką…
Į kambarį, kur ji miegojo šalia miegančios dukros, įsikišo vyro galva ir šnibždėdama pasakė:
– Einam arbatos gerti – aš užviriau.
Įsivaizduok – jis užvirė! Išmoko, velniai rautų – nepraėjo net metai! Žiūrėk!
Anksčiau galėjo užvirti tik košę, kurią jai reikėjo išgerti.
„Gal dar ir bandeles išmoks kepti.
Galbūt palauksiu su skyrybomis?“ – pagalvojo Alisa ir atsistojo pasitikti savo laimės.
Ar nelaimės: kaip bus, taip bus…
