– Viskas, Galka, daugiau nebegaliu! – Anfisa plojosi ant sofos ir užsidengė veidą rankomis.
– Aštuoneri metai! Aštuoneri metai tas pats per tą patį! Aš einu iš proto!
Galina padėjo kavos puodelius ant staliuko ir atsisėdo šalia.
Ji dažnai lankydavosi draugės bute, bet Anfisą tokios įsitempusios nematė jau seniai.
– Gerai, sakyk viską nuo pradžių.
Kas atsitiko?
– Nieko neatsitiko! Štai kur esmė! Visiškai nieko! Kiekviena diena kaip “povandeninis sekmadienis”.
Ryte – labas, vakare – kaip sekėsi, naktį – labanakt.
Ir taip ratu!
– Anfisa, bet tai juk normalu.
Jūs aštuonerius metus susituokę.
– Normalu? – Anfisa pašoko ir pradėjo vaikščioti po kambarį.
– Galka, tu nesupranti! Jis net lovoje… Dieve, kaip tai pasakyti… Viskas mechaniška! Lyg robotas! Jokios aistros, jokių emocijų!
Galina gurkštelėjo kavos ir įdėmiai stebėjo draugę.
Anfisai trisdešimt dveji, atrodo puikiai – rūpinasi savimi, lanko sporto salę.
Ir Igoris neblogas – negeria, nerūko, dirba, pinigus namo neša.
– O anksčiau buvo kitaip?
– Žinoma! Pirmieji metai – ugnis! Nešiojo mane ant rankų, kasdien gėlės, siurprizai.
O dabar… Dabar jis pareina, pavakarieniauja, žiūri televizorių ir eina miegoti.
Viskas!
– Gal pavargsta darbe?
– O koks skirtumas! Aš irgi dirbu! Bet aš juk moteris, Galka! Man reikia emocijų, romantikos, aistros! O ką turiu? Buitį!
Anfisa vėl griuvo ant sofos, apkabino pagalvę ir priglaudė prie krūtinės.
– Žinai, kartais galvoju… Gal turėčiau meilužį susirasti?
– Ką?! – Galina vos nekosėjo nuo kavos.
– Tu išprotėjai?
– O ką? Daugelis taip daro.
Štai Lenka iš kaimyninio laiptinės – vyras namuose, meilužis sielai.
Ir patenkinta!
– Anfisa, bet tai ne išeitis.
Tu ką, rimtai nori viską sugriauti?
– O ką čia griauti? Kokie mes šeima? Gyvename kaip buto kaimynai!
Galina padėjo puodelį, atsisuko į draugę.
– Klausyk, o ką pati darai dėl santykių?
– Ką turi omeny?
– Na, tu sakai – jis nedovanoja gėlių, nesiūlo siurprizų.
O tu? Kada paskutinį kartą tu jam kažką malonaus padarei?
Anfisa susimąstė.
– Na… gaminu.
Namuose švaru.
Marškinius lyginu.
– Tai juk buitis, kaip pati sakai.
O kur romantika? Kada paskutinį kartą buvot kur nors dviese?
– Nepamenu… Tikriausiai per mano gimtadienį.
Ėjom į restoraną.
– Tai buvo prieš pusmetį! Anfisa, tu pati supranti, ką kalbi? Tu nori aistros, bet pati nė piršto nepajudini!
– Jis juk vyras! Jis turi!
– Kas taip pasakė? Kur parašyta, kad tik vyras turi palaikyti ugnį santykiuose?
Anfisa tylėjo, tampė pagalvės kampą.
Galina teisi, bet tai pripažinti nesinorėjo.
– Žinai, ką tau pasakysiu, – tęsė Galina.
– Santuoka – tai darbas.
Abiejų.
Ir jeigu aštuonerius metus lauki, kad jis viską darys vienas, stebėtina, kad jūs išvis dar kartu.
– Jis mane myli.
– O tu jį?
Klausimas pakibo ore.
Anfisa sutriko.
– Žinoma, myliu.
Tikriausiai.
Nežinau.
Anksčiau tikrai mylėjau.
O dabar… Dabar tiesiog pavargau.
– Nuo ko pavargai? Nuo to, kad turi vyrą, kuris negeria, neišduoda, pinigus namo neša? Kuris aštuonerius metus šalia?
– Nuo nuobodulio pavargau! Nuo rutinos! Man trisdešimt dveji, o jaučiuosi kaip senė!
– Žinai, Anfisa, pasakysiu tau štai ką.
Aš irgi turėjau laikotarpį, kai atrodė – viskas, pabaiga, jokių jausmų.
Su Serioža vos neišsiskyrėm.
– Rimtai? Jūs juk ideali pora!
– Dabar – taip.
O prieš trejus metus krausčiausi lagaminus.
Galvojau – viskas, daugiau nebegaliu.
Tie patys priekaištai – nuobodu, blanku, drugeliai numirė.
– Ir kas buvo toliau?
– Sėdėjau ir galvojau.
Ko aš išvis noriu? Naujo vyro? O jis bus geresnis? Ar po kelių metų ta pati istorija? Ir supratau – esmė ne vyre.
Esmė manyje.
– Tavyje?
– Taip.
Aš laukiau stebuklų iš jo, bet pati nieko nedariau.
Reikalavau romantikos, bet vaikščiojau nudrėbtu chalatu.
Pykau, kad nedovanoja gėlių, bet pati neatsiminiau, kada jam paskutinį kartą kažką malonaus padariau.
Anfisa klausė, kandžiojo lūpas.
Draugės žodžiuose buvo nemaloni tiesa.
– Ir ką tu padarei?
– Pradėjau nuo savęs.
Nusipirkau gražių apatinių – ne jam, sau.
Užsirašiau į šokius.
Pasiūliau savaitgalį išvažiuoti – šiaip sau, dviese.
Žinai, ką jis pasakė?
– Ką?
– „Pagaliau! O aš bijojau pasiūlyti – galvojau, tau neįdomu su manimi.“
– Rimtai?
– Visiškai.
Pasirodo, jis irgi kentėjo.
Galvojo, kad aš jo nebemyliu.
Kad jam su manimi nuobodu.
Ir irgi tylėjo.
Anfisa sėdėjo, virškino tai, ką išgirdo.
O juk Igoris pastaruoju metu vaikšto kažkoks liūdnas.
Ji manė – darbas.
O gal…
– Galka, o jeigu jau per vėlu? Gal ir jis pavargo?
– Nesužinosi, kol nepabandysi.
Pradėk nuo mažo.
Pasiūlyk kur nors išvykti.
Tik dviese.
Be draugų, be artimųjų, be planų.
Tiesiog pabūti kartu.
– O jeigu atsisakys?
– Vadinasi, tikrai viskas blogai.
Bet kažkodėl esu tikra, kad neatsisakys.
Anfisa grįžo namo keistoje nuotaikoje.
Butas pasitiko tyla – Igoris dar darbe.
Ji nuėjo į miegamąjį, pažiūrėjo į jų vestuvinę nuotrauką.
Kokie jauni buvo, kokie laimingi.
Atidarė spintą.
Gražių apatinių yra – guli su etiketėmis, ypatingai progai.
O kokia proga ypatingesnė nei šeimos išgelbėjimas?
Nusimaudė, pasidažė – ne ryškiai, bet pastebimai.
Užsidėjo tą suknelę, kurią Igoris mėgo.
Seniai nevilkėjo – nebuvo progos.
Vakarienę ruošė ypatingai stropiai.
Ne šiaip makaronai su kotletais – salotos, karštas patiekalas, net desertas.
Atidarė vyno butelį – jau seniai kartu negėrė.
Igoris grįžo aštuntą.
Kaip visada – pavargęs, susimąstęs.
Bet pamatęs serviruotą stalą sustojo.
– Oho.
Šventė pas mus?
– Tiesiog vakarienė.
Sėsk.
Jis atsisėdo, dairėsi aplink.
Pastebėjo suknelę, makiažą.
Akys nušvito nuostaba.
– Tu šiandien graži.
– Ačiū.
Valgė tylėdami.
Anfisa nervinosi – lyg per pirmą pasimatymą.
Igoris žvilgčiojo į ją, bet irgi tylėjo.
Po vakarienės ji sukaupė drąsos.
– Igori, gal savaitgalį kur nors išvažiuojam? Dviese?
Jis sustingo su taure rankoje.
– Išvažiuojam? O kur?
– Nežinau.
Gal pas mano tėvus į sodybą – jie išvykę.
Arba į kokį viešbutį už miesto.
Tiesiog… pabūti kartu.
Igoris padėjo taurę.
Žiūrėjo į ją taip keistai, kad Anfisa išsigando – dabar atsisakys.
– Rimtai kalbi?
– Žinoma, rimtai.
Kodėl taip stebiesi?
– Nes… – jis nutilo.
– Nes jau pusę metų noriu tau tai pasiūlyti.
Bet bijojau.
– Bijojai? Ko?
– Kad atsisakysi.
Kad tau su manim nuobodu.
Kad tu manęs daugiau ne…
Jis nebaigė.
Anfisa atsistojo, apsuko stalą, atsisėdo jam ant kelių.
Kaip seniai to nebedarė – gal jau treji metai.
– Kvailys tu.
Aš irgi bijojau.
– Ko?
– To paties.
Kad tau su manim nuobodu.
Kad tu manęs nebemyli.
Jie žiūrėjo vienas į kitą, ir staiga pradėjo juoktis.
Iš pradžių tyliai, paskui garsiai.
Jie juokėsi iš savęs, iš savo baimių, iš to, kad vos neprarado vienas kito dėl kvailos tylos.
– Vadinasi, važiuojam? – paklausė Igoris, apkabindamas ją.
– Važiuojam.
Žinai, radau tą viešbutį, kuriame buvom medaus mėnesį.
Prisimeni?
– Su ežeru? Kur tu iškritai iš valties?
– Ir tu šokai paskui su drabužiais!
– O paskui džiovinomės nuogi krante, ir pribėgo tas vyrukas su šunimi!
Jie vėl nusijuokė.
Ir Anfisa staiga pajuto – štai jie, drugeliai.
Niekur nedingo.
Tiesiog miegojo.
Laukė, kol juos pažadins.
– Aš tave myliu, – pasakė ji.
Tiesiog šiaip, be priežasties.
– Ir aš tave, – atsakė jis.
– Atsiprašau, kad tylėjau.
Kad nesakiau.
Galvojau – tu ir taip žinai.
– O aš maniau – tu žinai.
Kvailiai mes.
– Kvailiai.
Bet pasitaisysim?
– Būtinai.
Penktadienio vakarą jie važiavo už miesto.
Mašinoje grojo jų muzika – ta, pagal kurią šoko per vestuves.
Anfisa slapta žvilgčiojo į vyrą.
Kai jis šypsodavosi, prie akių atsirasdavo raukšlelės.
Anksčiau jų nebuvo.
Bet tai darė jį dar gražesniu.
– Apie ką galvoji? – paklausė jis, pagavęs jos žvilgsnį.
– Apie tai, kokie mes idiotai.
Aštuonerius metus kartu, ir vos visko nepraradom.
– Bet nepraradom.
– Dėl Galkos.
Jei ne ji…
– Primink man nupirkti jai milžinišką puokštę.
– Geriau pakvieskim juos su Serioža į restoraną.
Ji mėgsta itališką virtuvę.
– Susitarta.
Viešbutis buvo tas pats, tik suremontuotas.
Tas pats vaizdas į ežerą, tos pačios pušys už lango.
Tik jie kiti – brandesni, išmintingesni.
Ir labiau įsimylėję – keista, bet taip.
– Žinai, – tarė Igoris, išpakuodamas daiktus.
– Pagalvojau.
Galėtume kiekvieną mėnesį taip išvažiuoti? Bent savaitgaliui?
– Bet juk brangu.
– Ir kas? Kam dar leisti pinigus? Mes juk neprašom Seišelių.
Anfisa priėjo, apkabino jį iš nugaros.
– O gal ir Seišeliai? Kada nors?
– Kodėl gi ne? Sutaupysim – nuvažiuosim.
Svarbiausia – kartu.
– Svarbiausia – kalbėtis.
Ne tylėti.
– Ir nelaukti, kol kitas atspės.
– Ir dirbti su santykiais.
– Kartu.
Jie stovėjo prie lango, žiūrėjo į ežerą.
Saulė leidosi, nudažydama vandenį rožine spalva.
Romantika? Taip.
Bet jų pačių sukurta, o ne nukritusi iš dangaus.
– Eime maudytis? – pasiūlė Anfisa.
– Dabar? Vanduo juk šaltas!
– Na ir kas? Mes juk ne seni!
Ir jie nubėgo prie ežero – kaip prieš aštuonerius metus.
Tik dabar žinojo – drugelius pilve reikia maitinti.
Kitaip jie užmiega.
O pažadinti juos paskui – labai sunku.
Bet įmanoma.
Svarbiausia – norėti.
Ir žengti pirmą žingsnį.
Kad ir mažą.
Kad ir tiesiog pasiūlyti išvažiuoti savaitgaliui.
Dviese.
