— Nekenčiu tavęs! — Nekenčiu šio buto! Ir tavęs nekenčiu!
Aleksejus stovėjo virtuvės duryse.
Rankose laikė šlapią skudurą — ką tik išplovė koridoriaus grindis.
Jau trečią kartą šią savaitę.
Darina specialiai mindžiojo bute purvinais batais.
Tyčia.
— Darina, baik isterikuoti.
Kaimynai išgirs.
— Tegul girdi! Tegul visi sužino, koks tu esi!
Mergaitė išbėgo iš virtuvės, pastūmė tėvą petimi.
Trenkė kambario durimis.
Muzika ėmė griaudėti visu garsu.
Aleksejus pavargęs susmuko ant taburetės.
Praėjo mėnuo nuo Marinos laidotuvių.
Mėnuo, kai jis pasiėmė dukrą pas save.
Ir kiekviena diena — tarsi karas.
Jis atsistojo, priėjo prie Darinos kambario durų.
Pasibeldė.
— Išeik!
— Išjunk muziką.
Pakalbėkim.
— Nėra apie ką mums kalbėtis!
Kanterybė trūko.
Aleksejus truktelėjo rankeną — užrakinta.
Tada apsisuko, pagriebė jos batus iš koridoriaus ir išnešė už buto durų.
— Jei nenori laikytis mano namų taisyklių, gali gyventi gatvėje!
Darinos kambario durys atsidarė.
Ji stovėjo slenksyje — liesa, pikta, su išsiliejusiu tušu ant skruostų.
— Ką padarei?
— Išnešiau tavo batus.
Pavargau nuo to, kad vaikštai namuose purvinais batais.
— Grąžink dabar pat!
— Ne.
Kol neatsiprašysi ir nepažadėsi elgtis normaliai.
Darina žiūrėjo į jį su neapykanta.
Tada apsisuko, vėl trenkė durimis.
Muzika pasidarė dar garsesnė.
Aleksejus išėjo į laiptinę.
Batų nebuvo.
Kažkas jau paėmė.
Arba kiemsargis išmetė.
Nesvarbu.
Jis grįžo į butą, nugriuvo ant sofos.
Smilkiniai tvinksėjo.
Ką jis daro? Kaip apskritai auklėti trylikametę dukrą, kuri jo nekenčia?
Telefonas suvibravo.
Sesuo.
— Leška, kaip jūs laikotės?
— Blogai, Katia.
Visai blogai.
— Vėl susipykom?
— Ji manęs nekenčia.
Ir aš… nežinau, ką daryti.
Nepajėgiu.
Pirmą kartą per daugelį metų jis prisipažino esąs bejėgis.
Katia tylėjo akimirką, paskui švelniai pasakė:
— Leš, o tu su ja kalbėjai? Na, žmogiškai?
— Bandau kiekvieną dieną!
— Ne apie įsakymus ir pamokslus.
O apie save.
Apie tai, ką jauti.
Kad tau irgi skauda.
— Katia, aš vyras.
Negaliu prie vaiko…
— Gali.
Ir turi.
Ji neteko mamos, Leš.
O tu jai — žmogus, kuris juos paliko.
Parodyk, kad tau irgi skauda.
Aleksejus tylėjo.
Gerklėje įstrigo gumulas.
— Pabandyk, — švelniai pasakė Katia.
— Ką tau prarasti?
Vakare muzika nutilo.
Aleksejus pasibeldė į duris.
— Darina, galima užeiti?
Tyla.
Jis pastūmė duris — neužrakinta.
Dukra sėdėjo ant lovos, apkabinusi kelius rankomis.
— Tavo batai dingo.
Atsiprašau.
Nemaniau, kad juos paims.
Ji gūžtelėjo pečiais.
Net nepažiūrėjo.
Aleksejus atsisėdo ant lovos krašto.
Toli, kad negąsdintų.
— Žinai, man irgi bloga be mamos.
Darina krūptelėjo, bet tylėjo.
— Žinau, tu manai, kad palikau jus.
Kad aš kaltas.
Ir tu teisi.
Aš kaltas.
Dabar ji žiūrėjo į jį.
Akys pilnos nepasitikėjimo.
— Mes su mama… abu buvome kalti.
Nepajėgėme išsaugoti šeimos.
Galvojau, kad darau geriau — išėjau, kad nesipyktume prie tavęs kasdien.
Bet gavosi…
Balsas nutrūko.
Aleksejus užsidengė veidą rankomis.
— Gavosi taip, kad tave praradau.
Penkeriems metams.
Dabar mamos nebėra, o tu manęs nekenčianti, ir aš nežinau, kaip tai ištaisyti.
Darina tylėjo.
Tada tyliai paklausė:
— O kodėl tu neateidavai?
— Ateidavau.
Kiekvieną savaitgalį pirmus metus.
Tu slėpeisi kambaryje, nenorėjai išeiti.
Mama sakė — nepriversk, duok laiko.
O paskui…
— Paskui nustojai.
— Taip.
Išsigandau.
Nusprendžiau, kad taip geriau.
Kad tik trukdau.
— Man buvo aštuoneri.
— Žinau.
Atsiprašau, Darina.
Iš tiesų nežinojau, kaip būti tėvu iš toli.
Ji nusisuko į sieną.
Aleksejus atsistojo.
— Rytoj nupirksim tau naujus batus.
Ir… jei nori, galim nuvažiuoti į kapines.
Pas mamą.
Darina linktelėjo, neatsisukdama.
Naktį ji nemiegojo.
Gulėjo, žiūrėjo į lubas.
Galvoje sukosi tėvo žodžiai.
„Man irgi bloga“.
Ji niekada apie tai negalvojo.
Juk jis suaugęs.
Jis juk pats išėjo.
Atsikėlė, nuėjo į virtuvę.
Ant stalo gulėjo senas fotoalbumas — turbūt tėtis žiūrėjo.
Darina atvertė.
Pirmas puslapis — tėvų vestuvės.
Mama baltoje suknelėje juokiasi.
Tėtis ją laiko ant rankų.
Laimingi.
Toliau — ji pati.
Naujagimė, raudona, susiraukšlėjusi.
Tėtis laiko ją kaip krištolinę vazą.
Veide — susižavėjimas ir siaubas vienu metu.
Jai metukai.
Pirmieji žingsniai.
Tėtis tupėdamas tiesia rankas.
Ji eina pas jį, juokiasi.
Trys metai.
Tėtis ją nešioja ant pečių.
Ji įsikibusi į plaukus, klykia iš džiaugsmo.
Penkeri metai.
Pirmoji diena darželyje.
Stovi trise prie vartų.
Mama verkia, tėtis juokiasi, o ji išdidi — su didžiule puokšte.
Darina užvertė albumą.
Krūtinėje degė.
Ji prisiminė tą tėtį.
Kuris nešiojo ant pečių, skaitė pasakas, statė pagalvių pilis.
Kur jis dingo? Kodėl išėjo? Kodėl nustojo ateiti?
Ryte ją pažadino blynų kvapas.
Išėjo į virtuvę — tėtis prie viryklės.
— Labas rytas.
Blynų nori?
Ji linktelėjo, atsisėdo prie stalo.
Valgė tylėdami.
Tada tėtis pasakė:
— Po pusryčių važiuosim dėl batų.
Ir jei nori — pas mamą.
— Noriu.
Kažkas paspaudė skambutį.
Aleksejus nuėjo atidaryti.
Prie durų stovėjo kaimynė iš aukščiau.
— Atsiprašau, čia ne jūsų batai? Vakar laiptinėje radau, pamaniau — benamiai paliko.
Bet paskui žiūriu — vaikiško dydžio.
Rankose ji laikė Darinos sportbačius.
Purvini, bet sveiki.
— Labai ačiū, — Aleksejus paėmė batus.
— Tai dukros.
Kaimynė išėjo.
Tėtis ištiesė batus Darinai:
— Štai ir grįžo.
Ji paėmė juos, pavartė rankose.
Tada pažiūrėjo į tėtį:
— Tėti, bet gal vis tiek galim naujus nusipirkti? Šitie jau seni.
Jis nusišypsojo.
Ji jį pavadino tėčiu.
Pirmą kartą per mėnesį.
— Žinoma, galim.
Važiuojam?
Avalynės parduotuvėje Darina matavosi sportbačius.
Aleksejus sėdėjo šalia, laikė dėžes.
— O šitie kaip?
— Normalūs.
Bet galim dar tuos pažiūrėti?
— Galim.
Pardavėja atnešė dar tris poras.
Darina rinkosi ilgai, išrankiai.
Aleksejus neskubino.
— Tėti, ar galim dvi poras paimti? Vienus laukei, kitus kūno kultūrai?
— Paimk.
Prie kasos, kai tėtis atsiskaitinėjo, Darina tyliai tarė:
— Ačiū.
— Nėra už ką.
Važiuojam pas mamą?
Ji linktelėjo.
Kapinėse buvo tylu.
Darina padėjo gėles ant kapo, stovėjo tylėdama.
Aleksejus pasitraukė — leido pabūti vienai.
Paskui ji priėjo:
— Tėti, papasakok apie mamą.
Kokia ji buvo, kai susipažinot?
Jie atsisėdo ant suoliuko.
Aleksejus pasakojo — apie universitetą, pirmą pasimatymą, kaip piršosi.
Darina klausėsi, kartais šypsojosi.
— O kodėl išsiskyrėt?
Aleksejus patylėjo.
— Buvom per jauni.
Nemokėjom kalbėtis, spręsti problemų.
Mokėjom tik pyktis.
O paskui… paskui jau buvo per vėlu.
— Gailiesi?
— Kiekvieną dieną.
Grįžo namo tylėdami.
Prie laiptinės Darina staiga paklausė:
— Tėti, gal galima katę priglausti?
— Katę? O tu prižiūrėsi?
— Prižiūrėsiu.
Tikrai.
— Tada galima.
Rytoj važiuosim į prieglaudą, pasižiūrėsim.
Vakare Darina išėjo iš kambario:
— Tėti, vakarienę padariau.
Makaronai su sūriu.
Eisi?
Aleksejus vos neišmetė knygos iš rankų.
Ji pagamino vakarienę.
Pati.
Prie stalo Darina staiga pasakė:
— Pagalvojau.
Jei dabar gyvenam kartu, reikia taisyklių.
— Kokios taisyklės?
— Na, aš nusiausiu koridoriuje.
Ir tvarkysiuosi savo kambaryje.
O tu nemėtai mano daiktų.
Ir dar…
— Ką?
— Penktadieniais vakarieniaujam kartu.
Ir pasakojam, kaip praėjo savaitė.
Mama taip darydavo.
Aleksejui susigraudino akys.
— Sutarta.
Ką dar?
— Ir jokių „eik į savo kambarį“.
Jei kas nors ne taip — kalbam iškart.
Normaliai, be riksmų.
— Sutarta.
Darina linktelėjo, patenkinta.
— Ir dar.
Galima Nastę pakviesti? Ji mano draugė.
— Žinoma, galima.
Kad ir rytoj.
— Rytoj važiuojam katės.
— Tiesa.
Tada poryt.
Valgė tylėdami.
Tada Darina atsistojo, surinko lėkštes.
— Aš išplausiu.
Tu blynus darei ryte.
— Darykim kartu.
Tu plauni, aš sausinu?
— Gerai.
Stovėjo prie kriauklės petys į petį.
Darina plovė, Aleksejus sausino.
Paprastas dalykas, bet kažkodėl svarbus.
— Tėti, o albumą galima į mano kambarį paimti?
— Pasiimk.
Tai juk šeimos.
— Ir dar… Galim naujų nuotraukų pasidaryti? Na, mūsų dviejų.
Ir su kate, kai ją paimsim.
— Būtinai padarysim.
Prieš miegą Darina jį apkabino.
Greitai, nejaukiai, bet apkabino.
— Labanakt, tėti.
— Labanakt, dukrele.
Aleksejus ilgai stovėjo koridoriuje.
Krūtinėje buvo ir šilta, ir skaudu.
Jie susitvarkys.
Būtinai susitvarkys.
Kartu.
O prarasti batai… Gal ir turėjo pasimesti.
Kad vėl atsirastų.
Kaip ir jie su Darina — pradingo penkeriems metams, bet vėl rado vienas kitą.
Svarbiausia dabar — nepasimesti vėl.
