Galina kruopščiai nusausino delnus apie prijuostę ir dar kartą apžvelgė šventinį stalą.
Viskas turi būti nepriekaištinga — juk jai šiandien sukanka šešiasdešimt.
Tai ne tik data, o slenkstis, kurį norisi sutikti oriai.
Jos galvoje jau mirgėjo svečių veidai, ypač Viktoro — vyro, kurio nuomonė jai buvo svarbiausia.
– Mama, vėl perdedi! – įskrido Marija į virtuvę su gėlių puokšte.
– Čia tokio maisto, kad užtektų visai armijai! – O kaip kitaip? – nusišypsojo Galina, taisydama servetėles.
– Kaip galima gailėti per jubiliejų? Noriu, kad visiems užtektų, kad niekas neišeitų alkanas.
– O apie save nepagalvoji? – lengvas pamokomas šypsnys pasirodė dukros veide.
– Juk ir moteris esi, ne tik motina ir žmona.
Galina susimąstė.
Jos širdis gilumoje plakė stipriau nei iš pirmo žvilgsnio atrodė.
Pirmieji šešėliai šventėje Kai prie durų pasibeldė pirmieji svečiai, namus užliejo šiluma ir juokas.
Galina lakstė tarp stalų, stengdamasi patikti kiekvienam.
Tačiau žvilgsnis vis dažniau ieškojo Viktoro — vyro, kuris šįkart vėlavo.
– Kur tavo vyras? – sušnibždėjo kaimynė Nina, pastebėjusi šeimininkės įtampą.
– Matyt, kamščiuose, – Galina bandė nusišypsoti, nors širdis buvo sunki.
Kai Viktoras pagaliau įėjo, jo niūri veido išraiška iškart paveikė atmosferą.
Be ypatingo pasisveikinimo jis atsisėdo tolimame kampe, tarsi norėdamas tapti nematomu.
Tyliosios pertraukos nutrūkimas Šventė tęsėsi savo eiga, svečiai kalbėjo tostus, prisiminė istorijas, tačiau Viktoras vis labiau užsidarydavo savyje.
Galiausiai Marija prabilo: – O dabar žodis mūsų jubiliejinės žmonos vyrui! Viktoras atsistojo, apžvelgė susirinkusiuosius ir staiga pasakė tai, ko niekas nesitikėjo: – Keturiasdešimt metų kartu… ir aš pavargau vaidinti laimingą vyrą.
Aš nesijaučiu esąs šios šeimos dalis.
Kambarys tarsi sustingo.
Galina stovėjo sukrėsta ir sugriauta.
Šakutė išslydo iš rankų ir su trenksmu nukrito ant grindų.
– Tėti! – sušuko Marija.
– Tu neturi teisės taip kalbėti! – Aš sakau tiesą, – atsakė Viktoras, pakėlė taurę ir išgėrė ją vienu gurkšniu.
– Aš pavargau vaidinti.
Pabaiga.
Jis patraukė link durų, palikdamas po savęs šaltį ir nejaukumą.
Naujas požiūris į gyvenimą Galina stovėjo kambario centre, girdėdama, kaip svečiai tyliai šnabždasi.
Bet vietoj ašarų jos veide atsirado ryžtas.
– Tai mano jubiliejus, ir aš noriu jį švęsti, – balsas buvo tylus, bet tvirtas.
– Kiekvienos moters gyvenimas – ne vien šeima.
Tai taip pat jos svajonės ir norai.
Ji pakėlė taurę: – Šiandien skelbiu naują etapą.
Aš nustoju gyventi pagal svetimas taisykles.
Priekyje – laisvė ir naujos galimybės.
Ji papasakojo apie savo planus: kelionei į Sočį pas seną draugę, kursams kompiuterio įsisavinimui ir naujiems pomėgiams.
Žingsnis sau Svečiai nusiraminę, prasidėjo patarimai ir nuoširdūs linkėjimai.
Nina pasiūlė užsirašyti į šokių būrelį, kiti prisiminė pasivaikščiojimus gryname ore.
Vakaras įgavo naują kvėpavimą, o Galina pirmą kartą per daugelį metų pajuto, kad yra tikra.
– Ar nepiktiniesi? – atsargiai paklausė Marija, padėdama tvarkyti.
– Žinoma, buvau nusiminusi, – pripažino Galina.
– Bet gal jis buvo teisus.
Mes tiesiog gyvenome iš įpročio.
– O mes? – nedrąsiai paklausė duktė.
– Jūs – mano tikroji šeima, – atsakė Galina ir pirmą kartą nuoširdžiai nusišypsojo.
Nauja aušra Naktis praėjo ramiai, be įprasto triukšmo.
Rytą Galina gulėjo lovoje ir žiūrėjo į saulės spindules, žaidžiančias lubų paviršiuje.
Mintys apie pokyčius žavėjo ir gąsdino vienu metu.
Telefonas pertraukė mintis – Viktoro skambutis.
– Galya, atsiprašau… vakar buvau neteisus, – vyro balsas skardus ir susigėdęs.
– Noriu viską ištaisyti.
Galina giliai įkvėpė ir atsakė: – Kalbėkimės.
Bet prisimink – dabar ir aš noriu būti išgirsta.
Kas toliau? Nuo šio momento prasideda nauja Galinos gyvenimo dalis.
Jos kelias į laisvę ir saviverte tik prasideda, ir priešaky laukia iššūkiai, atviros durys ir galbūt nauja laimė.
Juk šešiasdešimt – tai ne pabaiga, o tik pradžia.
