„Visi vyrai – melagiai.“
Būtent šiais žodžiais Violeta baigė savo radijo laidą.
Jos gyvenimo patirtis ir nesuskaičiuojamos klausytojų istorijos tai įrodė.
Tačiau vienas susitikimas su kolega privertė ją suabejoti savo įsitikinimu.
Po skambučio nuo nepažįstamojo ji galutinai įsitikino, kad buvo teisi nuo pat pradžių.
Violeta patogiai įsitaisė kėdėje, šiek tiek pasilenkusi prie mikrofono jaukioje, pritemdytoje vietinės radijo stoties studijoje.
Lengvas įrangos ūžesys ir švelni valdymo pulto lempučių šviesa pripildė kambarį šiltu auksiniu švytėjimu.
Priešais ją sėdėjo Džeimsas, jos bendraautorius, atsipalaidavęs baksnojo pirštais į stalą, kol jie klausėsi balsų iš garsiakalbių.
– Jis tolsta nuo manęs… – Sjuzen balsas drebėjo, ir slopintas šniurkštelėjimas pabėgo nuo jos lūpų.
– Nežinau, ką daryti.
Mes beveik nekalbame.
Niekada nemaniau, kad prašysiu patarimo per radiją, bet neturiu nė vieno, kas galėtų manęs išklausyti.
Violeta pasitaisė ausines, jos veido išraiška suminkštėjo.
– Nesijaudink, Sjuzi, taip? Tai tavo vardas?
Jos balsas buvo ramus, tarsi tolygus širdies plakimas, teikiantis paguodą eterio trukdžių fone.
– Taip, mano vardas Sjuzen, – patvirtino skambinusi, sunkiai kvėpuodama.
– Na ką, Sjuzi, būtent dėl tokių kaip tu ir egzistuoja šis laidos segmentas – kad padėtų susidoroti su santykių sunkumais.
Ačiū, kad pasidalinai savo istorija.
Tai labai drąsu iš tavo pusės.
Sjuzen suabejojo, o tada paklausė:
– Tai… kaip manai, ką man daryti, Violeta?
Violeta atsitiesė kėdėje, jos tonas buvo aštrus, bet susilaikantis.
– Tą patį, ką visada patariu – pamiršk jį.
Jis arba tave apgaudinėja, arba vedžioja už nosies.
Bet kuriuo atveju tu nusipelnei geresnio.
Džeimsas staiga pakėlė galvą ir pakėlė antakį.
– Violeta, gal nereikia skubėti su išvadomis? Tai gali būti bet kas – stresas darbe, asmeninės problemos.
Galbūt jis tiesiog nemoka išreikšti savo jausmų.
Violeta metė į jį žvilgsnį.
– O gal jis turi meilužę, – sausai pasakė ji.
– Neapsimetinėkim.
Visi vyrai – melagiai.
Akimirkai ore tvyrojo įtampa, bet Violeta greitai grįžo prie mikrofono, jos profesionali šypsena neblėso.
– Ačiū, kad buvote su mumis, draugai.
Mėgaukitės kita daina.
Ji paspaudė mygtuką, išjungdama mikrofonus.
Muzika užliejo studiją, o Violeta atsilošė kėdėje su lengva šypsena lūpose.
Džeimsas tik palingavo galva, nežinodamas, ar verta ginčytis, ar tiesiog palikti viską kaip yra.
Kai laida baigėsi, studijoje įsivyravo tyla.
Violeta susidėjo savo daiktus: užrašų knygelę, ausines ir didelį šaliką, kurį užsimetė ant pečių.
Ji judėjo įprastai tiksliai, bet mintyse jau buvo namuose, laukdama puodelio karštos arbatos.
Džeimsas liko prie pulto, nervingai kilnodamas koją nuo kojos.
Jo įprastas nerūpestingumas dingo, užleisdamas vietą akivaizdžiam susirūpinimui.
Pagaliau jis žengė žingsnį į priekį, atsikrenkštė.
– Šiandien vėl buvai negailestinga vyrams, kaip visada, – pasakė jis, įtemptai šypsodamasis, bandydamas pajuokauti.
Violeta pakėlė antakį.
– Tu čia dirbi jau šešis mėnesius, Džeimsai, – atšovė ji šaltai.
– Maniau, jau supratai, ko tikisi mūsų auditorija.
– Tai tik dėl reitingų? – pasitikslino jis, palenkdamas galvą.
– Ar tu iš tikrųjų tuo tiki?
Violeta gūžtelėjo pečiais, jos veido išraiška liko neprasiskleidusi.
– Aš niekada to neneigiau.
Ko tu nori, Džeimsai? Aš jau ketinau eiti namo.
Džeimsas pasikrapštė pakaušį, žiūrėdamas bet kur, tik ne į ją.
– Na, aš norėjau paklausti… – jo balsas sudrebėjo, pasitikėjimas išnyko.
– Sakyk jau, – Violeta nusišypsojo, pramogaudama dėl jo nepatogumo.
– Kalbėjimas juk tavo darbas.
Jis nervingai nusijuokė, jo veidas šiek tiek paraudo.
– Gal… nori eiti su manimi į pasimatymą?
– Pasimatymą? – Violeta mirktelėjo nustebusi.
– Turi omenyje tikrą pasimatymą?
– Taip.
Čia netoli yra puiki vietelė, manau, tau patiktų.
Ji sutriko, pasitaisė rankinę ant peties.
– Džeimsai, juk žinai, kad nesu pasimatymų gerbėja.
– Nes manai, kad visi vyrai – melagiai? – paerzino jis.
– Leisk man įrodyti, kad ne visi tokie blogi.
Kai kurie iš mūsų… daugiausia sąžiningi.
– Daugiausia? – pakartojo ji, nenorom nusišypsojusi.
– Na gerai.
Bet nesitikėk stebuklo.
– Man tai tinka, – tarė jis, jo šypsena tapo platesnė.
Violeta ir Džeimsas atsidūrė jaukiame mažame restorane, pilname švelnios šviesos ir gyvos džiazo muzikos.
Džeimsas riteriškai pastūmė jai kėdę, ir Violeta, nustebusi, bet patenkinta, atsisėdo priešais.
– Riteriai, matau, dar neišnyko, – pajuokavo ji.
Jie įsikalbėjo, iš pradžių apie niekus, paskui apie pomėgius ir vaikystės prisiminimus.
Violeta nesitikėjo, kad su juo jausis taip lengvai.
Tačiau staigus skambutis nutraukė jų pokalbį.
Ji pažvelgė į nepažįstamą numerį ir nedrąsiai atsiliepė.
– Alio?
– Sveika, čia Džeinė, – pasigirdo dvejojantis balsas.
– Atsiprašau, kad skambinu taip vėlai, bet Džeimsas negrįžo namo, o tavo numeris – vienintelis, kurį radau.
Jis su tavimi?
– Džeinė? – sunerimo Violeta.
– Tu jo sesuo?
– Sesuo? – prunkštelėjo mergina.
– Ne, aš jo mergina.
Violeta sustingo.
Panikos banga ją užliejo, kai suprato girdėtų žodžių prasmę.
Nesakydama nė žodžio, ji padėjo ragelį, sugriebė rankinę ir išbėgo iš restorano, palikdama Džeimsą.
Kitą dieną studijoje Violeta stengėsi į jį nežiūrėti.
– Violeta, – pašaukė jis, bet ji praėjo pro šalį, nė nepažvelgusi.
– Vakar jaudinausi… Tu taip staiga išėjai…
– Su manimi viskas gerai, – griežtai pertraukė ji, sviesdama rankinę ant grindų.
Džeimsas suraukė antakius.
– Aš kažką ne taip padariau?
– Tu pasakyk, – jos balsas buvo ledinis.
– Arba paklausk Džeinės.
Jos vardas smogė jam kaip smūgis.
– Kaip tu su ja susipažinai?
– Ji man paskambino.
Paklausė, kada tu grįši namo.
Džeimsas nublanko.
– Violeta, palauk…
– Dar vienas žodis – ir ieškok naujo darbo.
Tačiau vėliau, pamačiusi jo pokalbį su Džeine, Violeta suprato, kad klydo.
Ji atsiduso.
– Džeimsai… Atsiprašau.
Jis nusišypsojo jai.
– Tai gal pabandom dar kartą?
– Kodėl gi ne? – su šypsena atsakė ji.
