Jie buvo graži pora.
Lera visuomet buvo tvarkinga, minkštu balsu ir didelėmis akimis žvelgė į Artiomą su meile.
Jis buvo pasitikintis savimi, sumanus, turėjo gerą darbą ir naują užsienietišką automobilį.
Visi sakė – geidžiamas jaunikis, o ji lyg būtų laimėjusi loterijoje.
Vestuvių diena buvo kaip kine: balta suknelė, fotosesija saulėlydyje, medaus mėnuo Turkijoje.
Gyveno jaukiame bute, planavo vaiką.
Viskas klostėsi sklandžiai – kol vieną dieną name kilo gaisras.
Tąkart Lera buvo viena namuose.
Ugnis kilo virtuvėje dėl trumpojo jungimo.
Ji spėjo išbėgti, bet vis tiek nukentėjo – nudegimai ant kaklo, veido ir rankos.
Mėnesį praleido ligoninėje, kiekviena diena buvo pragariška – skausmas, tvarsčiai, randai.
Bet ji gyva.
Artiomas atėjo tik vieną kartą.
Pažiūrėjo.
Patylėjo.
O paskui su pasibjaurėjimu ištarė:
– Fui… kokia tu tapai… Atsiprašau, negaliu.
Aš taip neįsivaizdavau savo gyvenimo.
Ir išėjo.
Tiesiog išėjo.
Be palaikymo, be „laikykis“, be paaiškinimų.
Po mėnesio ji sužinojo, kad jis butą iškėlė pardavimui ir išsikraustė į kitą miestą.
Išsiskyrė per atstumą.
Lera liko viena – su skausmu, randais ir sudužusia širdimi.
Po metų.
Ji nenorėjo slėptis.
Pradėjo nuo mažų dalykų: dirbo nuotoliniu būdu, paskui lankė makiažo kursus.
Mokėsi maskuoti svetimus trūkumus, kol išmoko priimti savo.
Praėjo per depresiją, per „aš niekam nereikalinga“ ir „kas dabar mylės tokią kaip aš“.
Ir štai vieną dieną – moterų, kurios išgyveno traumą, mados šou.
Lerą pakvietė kaip makiažo meistrę ir dalyvę.
Ji žengė ant podiumo elegantiškoje juodoje suknelėje, su švelnia šukuosena, pasitikinčiu žvilgsniu.
Jos randai beveik nematėsi – bet net jei būtų matęsi, ji nebūtų slėpusis.
Ji buvo graži.
Stipri.
Ir gyva.
O kažkur salėje – jis.
Artiomas.
Su nauja mylimąja.
Ir su vyno taure, kurią vos nenusviedė pamatęs ją.
Jis jos iš karto neatpažino.
O kai atpažino – pasidangino, nuleido akis.
Norėjo prieiti.
Bet ji praejo pro šalį, neatsigręždama.
Nes dabar ji žinojo savo vertę.
O jis? Visą gyvenimą prisimins, kaip paliko tą, kuri labiausiai jo reikėjo.
Ir kaip vienąkart pamatė, kaip ji žydi be jo.
Po šou prie Leros priėjo moterys.
Kažkas apkabino, kažkas tiesiog laikė už rankos ir sakė:
– Jūs suteikėte man viltį.
– Aš patyriau panašiai… dabar nebijau išeiti į gatvę.
– Ačiū, kad nesislėpėte.
O vakare jos laukė skambutis.
Numeris buvo nepažįstamas.
– Lera… – balsas drebėjo.
Ji iš karto atpažino.
– Tėma?
– Atsiprašau.
Aš buvau bailys.
Nesuvokiau, kaip elgtis, negalėjau priimti… Negalėjau būti šalia, kai reikėjo.
Dabar matau, koks buvau kvailys.
Ji tylėjo.
Ne iš pykčio.
Tiesiog suprato: viską, ką reikėjo, jis jau pasakė.
– Dažnai galvoju apie tave.
Tu tokia… tikra.
O aš – kaip berniukas pabėgau.
– Tu nepabėgai, – ramiai atsakė Lera.
– Tu parodei, kas esi.
Ir žinai, ačiū tau už tai.
Dėl tavęs supratau, kad viduje turiu daugiau jėgos, nei maniau.
Jis sunerimo:
– Ar tu laiminga?
Ir štai tada Lera pirmą kartą ilgą laiką nusišypsojo ne mandagiai, o nuoširdžiai.
– Taip, Tėma.
Aš laiminga.
Turiu savo studiją.
Darau moteris gražias ne tik išorėje, bet ir viduje.
Ir turiu žmogų, kuris mane myli – ne „nepaisant“, o dėl to.
– Ar jis žino apie randus?
– Jis glosto juos, kai užmiegu.
Sako, kad jie – mano jėgos žemėlapis.
Ir jei jų nebūtų, nebūčiau ta, kuri esu dabar.
Tyla.
O paskui jis ištarė tyliai:
– Rūpinkis savimi…
– Ir tu.
Tik dabar – jau be manęs.
Ji padėjo ragelį.
Uždengė akis.
Įkvėpė.
Iškvėpė.
O už nugaros jau girdėjosi žingsniai.
– Viskas gerai? – paklausė jos naujas vyras, priėjęs ir paėmęs už rankos.
– Geriau būti negali, – atsakė ji.
Ir tuo momentu ji suprato: didžiausias randas liko ne ant kūno, o širdyje.
Bet dabar jis irgi užsitraukė.
Ir paliko vietos naujai, švariai, tikrai meilei.
Praėjo dar pusmetis.
Leros gyvenimas stebino: grožio studija išaugo į mažą reabilitacijos centrą moterims po traumų.
Ten dirbo psichologas, kosmetologas, stilistas – visi, kurie kažkada patyrė panašią skausmą.
Vieną dieną į studiją įėjo mergina.
Jauna, ilgomis rankovėmis, žvilgsniu nukreiptu į žemę ir drebėjančiais pirštais.
– Aš… man pasakė… jūs padedate…
Lera pakvietė ją į kabinetą, pavaišino arbata, palaukė.
Mergina pakėlė rankovę.
Nudegimas.
Šviežias.
– Tai ne gaisras… – sušnibždėjo ji.
– Tai mano vyras.
Jis… pylė ant manęs verdantį vandenį iš puodo.
Sakė, kad esu sugadinta.
Aš išėjau.
Tik… kur eiti?
Lera sugniaužė jos delną:
– Tu jau atėjai.
Tu namuose.
Nuo to laiko mergina liko pas Lerą.
Dirbo pas ją, gyveno šalia.
Lėtai sugrįžo į save.
Ir kiekvieną kartą žiūrėdama į Lerą klausė:
– Kaip tu visa tai išgyvenai? Tu juk taip pat…
– Taip.
Bet vieną dieną supranti: tavo vertė – ne odoje ir ne svetimų nuomonėje.
O tame, kad esi gyva.
Ir gali mylėti – nepaisant nieko.
Tuo tarpu Artiomas grįžo į miestą.
Išsiskyrė.
Prarado verslą.
Ir vienąkart eidamas pro vitrinos užrašą:
„Jėgos centras.
Tavo naujo gyvenimo veidas – tu pati“.
Ant banerio – Lera.
Ta pati.
Bet jau kita.
Stipri.
Graži.
Šypsosi.
Su tais pačiais akimis, bet su visiškai kitu jų spindesiu.
Artiomas stovėjo.
Ilgai.
Nesiryžo užeiti.
O paskui tiesiog apsisuko.
Nes suprato: ten, kur yra tikroji jėga – jam durys jau uždarytos…
