– Lešai, turiu puikių naujienų! Ar gavai mano žinutę? – džiugiai sušuko ji, įbėgdama į butą.
– Lešai, kur tu?! – susirūpinusi pašaukė dar kartą.
Atsakymu nuskambėjo aštrus, sunkus kosulys iš vonios.
– Lešai, kas tau? – Margarita plačiai atvėrė duris.
– Taip, gavau… Visiškai nusilpau, – braukdamas prakaitą nuo kaktos ir laikydamas pilvą, sumurmėjo Aleksejus, išeidamas.
– Gaila, juk gavau karštus kelionių pasiūlymus į Tailandą savaitgaliui… – nusivylusi pasakė ji.
– Na, pažiūrėsim pagal būklę, – sumurmėjo vyras ir nugriuvo ant sofos.
Visą vakarą Margarita nenuėjo nuo jo: nešė arbatą, tikrino kaktą, apklodavo pledu – kartais tai pradėdavo erzinti Aleksejų.
– Gerai, kad turi atostogas, – sušnabždėjo ji, švelniai paliesdama jo kaktą lūpomis.
– Pagulėsi, sustiprėsi…
Po kelių dienų Aleksejus pranešė, kad nors truputį pagerėjo, vis tiek jaučiasi blogai.
– Vis dar nepagerėjo? – priėjo ji arčiau, prisėdusi šalia ant sofos.
– Ne itin, – suaimanavo jis, sunkiai atsidusdamas.
– Atnešk vandens, nuo klausimų tik blogiau.
Kol Margarita nuėjo į virtuvę, jis greitai išsitraukė telefoną ir išsiuntė žinutę, vėl paslėpęs prietaisą iki jos grįžimo.
– Matuojai temperatūrą? – paduodama puodelį, paklausė ji.
– Buvo 37,5, – niūriai atsakė jis.
– Reikės tau vienai skristi…
– Kaip vienai? Negaliu tavęs palikti, – nustebo žmona.
– Kelialapiai prapuls, – silpnai sumurmėjo jis.
– Skrisk, pailsėsi už mus abu.
Mamą paprašysiu, tegul prižiūri mane.
– Nesijaučiu gerai išvykdama viena.
Jei staiga pasidarytų blogiau? – Margarita rūpestingai pataisė antklodę.
– Pasikviesk draugę ar seserį.
Tegul neprapuls bilietai.
Tu nusipelnei poilsio, o aš… nesugebėjau.
Alga sumažinta, pats nesitikėjau.
Ilgai įkalbinėti nereikėjo – Margarita sutiko ir pradėjo ruoštis.
– Vyksiu su Alina, ji sužavėta, – pasakė ji vyrui prieš išvykimą.
– Puikaus jums poilsio, – su akivaizdžiu džiaugsmu atsakė jis.
Margarita buvo užsiėmusi daiktais ir nepastebėjo, kaip „sergantis“ vyras nušvito.
Kitą dieną jos pasitikti atvažiavo sesuo, ir jos išvažiavo į oro uostą.
Vos tik durys užsidarė, Aleksejus pašoko ir griebė telefoną.
– Nerėk! Rašiau, kad kol kas negaliu kalbėti! Žmoną išsiunčiau į Tailandą, – šnabždėjo jis.
– Mes su tavim skrendam į Turkiją.
Išskrendam po penkių valandų.
Susitiksim prie oro uosto įėjimo.
Padėjęs ragelį, jis karštligiškai pradėjo krautis daiktus.
– Kur gi Margot paslėpė mano šortus?! – susierzinęs keikėsi jis, vartydamas spintą.
Ruošimuisi prireikė valandos, ir nuo simptomų neliko nė ženklo.
Po trijų valandų jis jau skubėjo taksi su lagaminu į oro uostą.
Prie įėjimo jo laukė liekna blondinė.
Pamačiusi Aleksejų, ji numetė lagaminą ir puolė prie jo.
– Jau pusvalandį laukiu! – priekaištaudama tarė ji, taisydama plaukus.
– Kodėl taip ilgai? Ar nespėsim?
– Ne, – susiraukė Aleksejus.
Jam nepatiko, kai Milana pradėdavo zirzti.
Jie pažinojo vienas kitą tik du mėnesius – Milana atėjo praktikai į jo skyrių ir iš karto atkreipė dėmesį į sportišką, vedusį vyrą.
Žiedas jos neišgąsdino: atkakliai jo siekė, ir vieną dieną Aleksejus pasidavė.
Jis pradėjo su ja slapta susitikinėti, nes Milana buvo penkeriais metais jaunesnė ir energingai įtraukė jį į savo pasaulį.
Tą pačią dieną, kai Margarita nupirko keliones, Milana jam pranešė apie savo „karštą pirkinį“ – tik kelios valandos anksčiau.
Ji įkalbėjo jį apmokėti kelionę, ir Aleksejus pradėjo sukti galvą, kaip atsikratyti žmonos.
Staiga kilo, kaip jam atrodė, geniali idėja: apsimesti sergančiu.
Pasitaikė laimė – Margarita sutiko išskristi su seserimi.
Aleksejus buvo tikras, kad viską apgalvojo.
Jis paėmė Milanos lagaminą, ir jie kartu įėjo į oro uosto pastatą, pakilo į antrą aukštą, atidavė bagažą.
– Na, kaip atrodau? – gundančiai sušnabždėjo Milana.
– Normaliai, – sumurmėjo jis, suprasdamas, kad ji vėl nerimauja dėl išvaizdos.
– Ar tikrai? Nes štai tos dvi šluotos spokso į mane, – parodė ji pirštu.
Aleksejus automatiškai atsisuko – ir tą pačią akimirką išmetė lagaminą.
Už dešimties metrų stovėjo Margarita su Alisa.
Jų žvilgsniai buvo nukreipti į Aleksejų ir blondinę.
– Tai va kaip tu sergi, taip? – šaltai ištarė Margarita ir ryžtingai patraukė link jo…
– O kodėl tu neišskridai? – išsprūdo Aleksejui pirmas į galvą atėjęs klausimas.
– Skrydis buvo atidėtas.
Ir, žinai, ačiū Dievui! Kitaip nebūčiau pamačiusi viso šito cirko, – iškošė Margarita, įsmeigusi į vyrą ledinį žvilgsnį.
– O čia dar kas tokia?
– Tiesiog pažįstama, – sumurmėjo Aleksejus, išblyškęs.
– Mielasis, kas vyksta? – susiraukusi paklausė Milana, efektingai pataisydama plaukus.
– Čia dar viena su karštais kelialapiais?
– Tai žmona, – atkirto Margarita.
– Tiksliau, jau buvusi.
Alina, mūsų skrydį paskelbė, einam! – šūktelėjo ji ir, griebusi seserį už rankos, ryžtingai nužingsniavo.
Aleksejus, akimirksniu suvokęs katastrofos mastą ir tai, kad meluoti jau beprasmiška, sunkiai atsiduso, paėmė lagaminą ir sušnabždėjo Milanai į ausį:
– Viskas, važiuoju namo.
Linksminkis čia viena.
Jis tikėjosi, kad po atostogų Margarita atvės ir galbūt jam atleis.
Tačiau viskas išėjo kitaip.
Vos tik ji peržengė buto slenkstį, iškart pasakė:
– Susikrauk daiktus ir išeik.
Nedelsiant.
– Palauk, aš galiu viską paaiškinti! – bandė jis laimėti laiko.
– Man nereikia tavo paaiškinimų, – pertraukė Margarita šaltu balsu.
– Žinai, kartą išgirdau gerą frazę: „Neleisk ausims tikėti tuo, ko nematė tavo akys“.
O aš viską mačiau.
Tad aiškinti nereikia.
Iš tono Aleksejus suprato – tai pabaiga.
Po kelių valandų jis jau nešė lagaminą iš buto ir išvyko pas mamą.
O po mėnesio santuoka oficialiai baigėsi skyrybomis…
