Šuo buvo patekęs į spąstus ir kaukė iš skausmo.
Senelis Jegoras, geros širdies senolis su žila barzda, išgirdo tai rinkdamas malkas netoli savo trobelės.
Jis numetė šakų ryšulėlį ir, pasiremdamas lazda, nuėjo garsų link.
Vaizdas buvo baisus — didelis juodai baltas šuo, akyse baimė ir skausmas, bandė ištraukti leteną iš surūdijusių spąstų.
Senelis nesudvejojo.
Jis atsargiai priartėjo ir švelniai prakalbo:
— Ramiai, bičiuli…
Aš tau padėsiu.
Keliais vikriais judesiais jis išlaisvino jo leteną.
Šuo tyliai cyptelėjo, bet nekando, nebėgo.
Priešingai — padėjo snukutį seneliui ant kelių, tarsi dėkodamas.
Senelis parsinešė jį namo, nuplovė žaizdą, ją aprišo, davė vandens ir šiltos sriubos.
Pavadino jį paprastai — Vilku.
Praėjo trys savaitės.
Vilkas pasveiko ir dingo — vieną rytą tiesiog nebegrįžo iš pasivaikščiojimo miške.
Ir tada prasidėjo keistenybės.
Kiekvieną vakarą prie senelio durų atsirasdavo grobis — kiškis, kurapka, net kartą mažas šerniukas.
Viskas palikta kruopščiai, lyg dovana.
Kaimyniniame kaime niekas negalėjo patikėti.
Šnibždėjosi: „Senelis, matyt, susidėjo su nelabaisiais…“
Bet vieną vakarą viskas paaiškėjo.
Lauke ūžė pūga, o senelis išgirdo triukšmą prie slenksčio.
Atidarė duris — ir neteko žado.
Ten sėdėjo Vilkas.
Bet ne vienas.
Šalia jo stovėjo dar trys šunys — milžiniški, beveik kaip vilkai.
O už jų tamsoje švietė dar daugiau akių.
Visa gauja.
Vilkas priėjo prie senelio, padėjo prieš jį ką tik sugautą žąsį ir pažvelgė jam į akis — protingai, beveik žmogiškai.
Nuo tos nakties gauja saugojo senelio namus.
Nei vagis, nei žvėris neprisartindavo.
O kai atėjo alkana žiema, šunys pradėjo nešti maistą ir kitiems — vaikams, seneliams, visiems, kuriems reikėjo pagalbos.
Žmonės netikėjo savo akimis.
Bet senelis žinojo: tai buvo dėkingumas.
Tikras, gilus, iš širdies — už vieną gerą darbą.
Ir nuo tada pasakojama po kaimus: „Būk geras net žvėriui — gal jis taps tavo angelu.“
