„Tai tik vakarienė, kas čia tokio?“ – tarė Matas, gulėdamas ant sofos ir spausdamas telefoną.
Jo balsas skambėjo lengvai, tarsi jis iš tiesų nesuprastų, kodėl aš kiekvieną vakarą įsitempiu.
Aš stovėjau virtuvėje, ranka drebėjo laikant medinį šaukštą.
Mėsa jau beveik sudegė, bulvės buvo pervirtos.
Vaikai ginčijosi savo kambaryje dėl kažko, bet man jau nebeturėjo jėgų įsikišti.
„Žinai, Matai, tau tai tik vakarienė.
O man visa diena sukasi apie tai“, – tyliai pasakiau, bet jis tik mostelėjo ranka.
„Nesukčiauk dramos! Kiti irgi visą dieną dirba, bet vis tiek gamina.
Mano mama taip pat taip darydavo.“
Tą akimirką manyje kažkas lūžo.
Jo mama… Žinoma.
Jis visada pateikia mamos pavyzdį.
Bet aš nesu jo mama.
Aš esu Ariana, trisdešimt aštuonerių metų moteris, dviejų vaikų mama, kuri dirba aštuonias valandas per dieną buhalterijos įmonėje, o tada skuba namo gaminti, skalbti ir tvarkyti.
Ir visa tai, tuo tarpu, kai Matas mano, kad „tai visiškai natūralu“.
Tą vakarą daugiau nekalbėjau.
Mes pavalgėme – arba tiksliau, jie valgė, o aš tik čiupinėjau maistą.
Vaikai pajuto įtampą.
Ana man prisislinko prie ausies:
„Mama, viskas gerai?“
„Žinoma, brangioji“, – melavau.
Kai po vakarienės sutvarkiau – žinoma, viena –, atsisėdau prie stalo ir žiūrėjau į savo rankas.
Kiek metų taip gyvenu? Kiek metų esu nematoma? Kiek metų Matas mano, kad viskas yra savaime suprantama?
Tą naktį negalėjau užmigti.
Vartaliausi lovoje, o Matas tyliai knarkė šalia.
Mintyse prisiminiau mamos žodžius: „Moteris laiko šeimą kartu.
“ Bet kas laiko kartu moterį?
Kitą rytą nusprendžiau keistis.
Nieko nesakiau Matui.
Nuvedžiau vaikus į mokyklą, tada nuėjau į darbą.
Tačiau po pietų neskubėjau namo.
Sustoju kavinėje ir nusipirkau sau pyragaitį.
Tiesiog sėdėjau ir stebėjau žmones.
Jaučiau, kaip palaipsniui manyje grįžta sena jausena: aš esu savimi.
Vakare apie septintą valandą grįžau namo.
Matas nervingai laukė prie durų.
„Kur buvai? Vaikai alkani!“ – suirzo jis.
„Dirbau ir truputį pailsėjau“, – ramiai atsakiau.
„Bet… vakarienė?“ – nustebęs paklausė.
„Tai tik vakarienė“, – šypsodamasi atsakiau.
Mačiau jo sumišimą.
Vaikai stovėjo už jo nugaros.
„Mama, ką valgysime vakarienei?“ – paklausė Benas.
„Ką tėtis pagamins“, – atsakiau.
Mato veidas paraudo.
„Bet aš nemoku gaminti!“ – sukrėtė jis.
„Aš irgi nemokėjau, kai pradėjau“, – tyliai atsakiau.
Tą vakarą Matas bandė ką nors pagaminti: ruošė kiaušinienę.
Virtuvė po to atrodė, tarsi joje sprogo bomba.
Vaikai grimasavo, bet suvalgė.
Aš tik sėdėjau ir stebėjau juos.
Kitomis dienomis niekas nepasikeitė: negaminau, neskalbiau, netvarkiau.
Matas iš pradžių buvo piktas, paskui nusiminęs.
Vieną vakarą jis atsisėdo šalia manęs.
„Ariana… gal galime pasikalbėti?“
Nusišypsojau.
„Nemaniau, kad darai tiek daug kiekvieną dieną.
Maniau… tai natūralu.
Atsiprašau.“
Žiūrėjau į jį: jis buvo nuoširdus.
Pirmą kartą jaučiausi tikrai matoma.
„Noriu daugiau nebebūti nematoma“, – tyliai pasakiau.
„Nebebūsi“, – pažadėjo.
Ne viskas tapo tobula iš karto.
Būdavo pykčių, nesusipratimų.
Bet Matas pradėjo padėti: pirko maistą, gamino (kartais nevalgomai), vesdavo vaikus į treniruotes.
O aš išmokau kartais save pastatyti į pirmą vietą.
Vieną vakarą Ana prisiglaudė prie manęs:
„Mama, pastaruoju metu atrodai tokia laiminga.“
Šyptelėjau.
„Gal pirmą kartą jaučiuosi tikra.“
Kartais vis dar prisimenu tą sakinį: „Tai tik vakarienė.“
Bet jau žinau: niekas nėra „tik“ kažkas.
Už visko esame mes patys.
Įdomu, kiek dar moterų Vengrijoje taip gyvena?
Kiek jų jaučiasi nematomos?
Ir kada ateis ta akimirka, kai pagaliau drįsime pasakyti: gana?
