Draugė atsivežė savo sūnų prie jūros.
Sūnui dvylika metų, jis gražus ir madingas berniukas, dar ne paauglys, bet beveik.
Išėjo į paplūdimį, išpūtė paniekinamai lūpas ir sako – kas čia per vieta, ant uolų kairėje pusėje dumbliai, o parašiutų nėra.
Žiemą Dubajuje buvo parašiutai.
„Nastja, – rašo draugė, – kaip jį paguosti? O jeigu visai neplauks? Ką daryti?“
„Pabandyk, – rašau, – vietinę žuvį.
Ir vyno.
Štai mano patarimas.“
Kitos draugės dukra, žavi mergaitė, primenanti Hermioną, pareiškė, kad namuose dulkės ir netvarka.
„Velnias, – sako draugė, vos neverkdama, – sutinku, netvarka, jau antra savaitė nėra laiko siurbti, tai ataskaitą pateikiu, tai į ligoninę pas tetą Leną einu, tai į sportą – gal nereikėjo į sportą, galėjau tada siurbti.“
Dar kitos draugės dukra su abejinga veido išraiška sako: „Na ką, birželį pagaliau man nupirksi X-Box’ą, ar jau visai be pinigų?“
Draugė jaučia gėdą, nes pinigų tikrai mažai.
Ir jų reikia kitiems dalykams.
Ir jis yra ne tik geras tėtis, kuris aprūpina vaiką viskuo, ko jam reikia (įskaitant šilumą, palaikymą ir dviratį), bet jaučiasi kaip kaltas nevykėlis, nes jau tris mėnesius neturi pinigų X-Box’ui.
Taigi tai spąstai.
Įdomu tai, kad į šiuos spąstus dažniausiai patenka patys atsakingiausi ir jautriausi tėvai.
Tie, kurie iš tiesų stengiasi ir kuriems iš tiesų rūpi, kaip jaučiasi jų vaikas.
Tie, kuriems nerūpi – jų negalima sujaudinti priekaištais.
Tėvai, kurių išlaidos „vaikui“ (mokslai, korepetitoriai, gydymas, pramogos, mada) – jei ne pačios didžiausios, tai bent jau akivaizdžiai matomos biudžete.
Ir vis tiek jie, prisiskaitę knygų apie vaikystės traumas ir auklėjimą, nuolat savimi abejoja: ar tik aš neduodu per mažai? Ar tikrai viską darau gerai? Ir kodėl vaikui vis tiek negana? Gal reikia dar labiau stengtis?
Ne.
Reikia mažiau stengtis.
Mes visi (gerai, ne visi, bet daug kas) dalijamės iliuzija, kad jei būsime geri, rūpestingi tėvai, stengsimės ir viską darysime teisingai, vaikas tai „įvertins“.
Jis įvertins.
Jis dėkos.
Iš tiesų vaikas yra labai prastas vertintojas.
Jis, nors tai atrodo akivaizdu, bet nėra taip akivaizdu, neturi aiškių kriterijų, pagal kuriuos galėtų vertinti mūsų auklėjimo darbą kaip „gerą“ ar „blogą“.
Jis turi labai mažai gyvenimo patirties, niekada nebuvo mūsų vietoje, jausmai jį dar dažnai klaidina.
Ypač paauglį, kurio hormonai sviedžiojami kaip kamuolys.
Vaikas – kaip ir kiekvienas žmogus – galvos, kad mums viskas lengva ir nieko nekainuoja – nei valymas, nei pinigų uždirbimas.
Ir jei kažko nedarome, tai iš blogos valios ar kvailo užsispyrimo.
Kol jis nesužinos, kad taip nėra.
Vaikas – kaip ir kiekvienas žmogus – galvos, kad „geriau“ visada yra geriau nei „normaliai“.
Ir jei žiemos jūra Dubajuje, dovanos, madingi įrenginiai, tvarka namuose ir dar kantrus, dėmesingas tėvas jam yra „normalu“, tai, viena vertus, už jį galima tik pasidžiaugti.
Kita vertus – jis neturi iš kur sužinoti, kad egzistuoja ir kitoks „normalu“.
Ir jis tikrai egzistuoja.
Vaikas negali įvertinti, kiek tas „normalu“ mums kainavo ir kainuoja.
Jis nemato, ko atsisakome ir kiek stengiamės.
Ir tai nėra vaiko, ypač paauglio, darbas – duoti mums kaip tėvams nusipelnytą penketą (gerai, jei norite – penketą su minusu).
Ir tai tikrai nėra visuomenės reikalas – nes ji, kaip kūdikis, mano, kad turėtume stengtis dar labiau, ir dar labiau, ir dar.
Tik mes patys galime sau duoti tą penketą.
Galime ir, sakyčiau, net privalome.
Tai mes – ne mūsų vaikai ir ne išorės stebėtojai – turime pasiekti tą tašką, kur vyksta transformacija.
Kai mūsų vaikai iš švelnių mažylių, kuriems reikia šilumos, meilės, saugumo ir „geriausio“, tampa paaugliais, kuriems reikia visai ko kito.
Jiems reikia turėti ką įveikti ir su kuo susitvarkyti.
Reikia ir sunkumų, ir apribojimų.
Kartais jiems reikia išgirsti: „Purvina?
Zuiki, išplauk ir iššveisk grindis.“
Tau tingisi, bet patikėk, tingėjimas yra daug didesnis.
O aš tikrai pavargau.
Kartais jiems labai naudinga išgirsti: „Nejau tau jūra nepatinka? Tai sugalvok, kaip man jos nesugadinti, nes man ji patinka.“
Ir net ta kvaila, mus vaikystėje erzinusi tėvų frazė „aš pinigus spausdinu?“ – kartais gali būti reabilituota.
Mes tikrai jų nespausdiname.
Ir žinote, vaikams tikrai reikia, kad kas nors su jais pasikalbėtų apie pinigus.
Kad juos uždirbti sunku.
Kad dauguma mūsų netampa Elonu Musku ar net Olegu Deripaska.
Kad net tapti pirkimų skyriaus vadovu – tai kartais labai sunkus darbas ir sėkmės reikalas.
Pinigų dažnai neužtenka – ir tai normalu.
Mumyse, tėvuose, neslypi begalinis turtų ir jėgų, kantrybės ir aukos šaltinis.
Gaila.
Bet visiems būtų geriau, jei vaikas tai suprastų iki 18 metų.
Geriausia, jei mes patys pripažinsime savo nuopelnus.
Tada vaikas, jei jam pasiseks, pastebės ne tik tai, ko tėvai neperka ar nedaro, bet ir tai, ką jie vis dėlto daro.
Ne dulkes ant lentynų, bet tai, kad kažkas jas periodiškai valė pastaruosius dešimt metų.
Kad šaldytuve yra maisto, o pats vaikas turi tenisą ir anglų kalbos korepetitorių.
Menas yra parodyti tai vaikui nepuolant jo.
Nestoja į kaltintojo poziciją ir nemėtant žodžio „nedėkingas“.
Ne „nedėkingas“.
Neišmanantis.
Ir jei norime dėkingumo – kodėl gi neparodžius, už ką apskritai galime būti dėkingi kitam žmogui?
Už viską – už paruoštą vakarienę ir padovanotus sportbačius, už jaukumą ir tai, kad mūsų rūbai stebuklingai išskalbti, už tai, kad kažkas planuoja mūsų atostogas ir pakenčia mūsų draugus savo namuose.
Vaikas nemoka dėkoti.
Parodyk jam.
Papasakok.
Šis įgūdis nesusiformuoja savaime ir nenukrenta iš dangaus.
O jis neįkainojamas.
Jis daug vertingesnis už įgūdį „ieškoti kaltų“.
Ar įgūdį „būti nepatenkintam“.
Vieną dieną jie tau už tai padėkos.
Nors tai nėra tikslu.
Tuo tarpu – pabandyk žuvį ir vyną.
