Tik jis negalėjo išgydyti mamos!
Larisa vos galėjo išlaikyti akis atmerktas, jos kūnas buvo toks silpnas, kad kiekvienas žingsnis priminė ėjimą per sunkios smėlio jūros gilumą.
Namas, jos namai, atrodė kaip tolima pasaulio vieta, o meilė, kurią kadaise manė turinti, nyko kaip saulė beviltiškos dienos pabaigoje.
Glebas stebėjo ją su netikru rūpesčiu, jo veidas su kiekviena sekunde vis šaltesnis.
— Eime, brangioji, jau beveik atėjome, — ramiai pasakė Glebas.
Tačiau Larisa negalėjo padaryti nieko daugiau, tik sekti paskui jį.
Kiekvieną kartą, kai jos protas bandė įsikibti į vilties iliuziją, jos kūnas atsakydavo aštriu skausmu.
Trobelė, kuri stovėjo priešais ją, priminė košmarą — nuožulnės sienos ir užmirštos griuvėsio išvaizda.
— Ar tikrai žiniuonė gyvena čia? — paklausė Larisa, jos balsas drebėjo iš baimės ir nuovargio.
Glebas nusišypsojo keistu pasitenkinimu veide.
— Žinoma, mieloji, ji čia.
Dar truputį… — paragino jis ir pastūmė ją link apleisto prieangio.
Larisa sugruvo ant medinio suolelio su trumpu palengvėjimo atodūsiu.
Trobelės šešėliai atrodė ryjantys šviesą, o oras buvo persisunkęs dulkėmis ir drėgme.
Ji pažvelgė į Glebą, kuris stovėjo šalia, veidu, kuris jau neslėpė tikrosios prigimties.
— Glebai… čia niekas negyvena… — sušnibždėjo, vos girdimai.
— Taip! — nusijuokė jis, jo juokas buvo tuščias.
— Čia jau daugelį metų niekas negyvena.
Ir jei tau pasiseks, mirsi natūralia mirtimi… o jei ne… — jis sustojo, mėgaudamasis savo galia.
— Tave suras laukiniai žvėrys.
Larisa negalėjo patikėti tuo, ką girdėjo.
Ji buvo tokia išsekusi, kad net negalėjo pakilti nuo suolelio, kad jam pasipriešintų.
Kaip ji atsidūrė tokioje padėtyje? Santuoka, prasidėjusi kaip iliuzija, tapo košmaru, kur išdavystė ir godumas graužė kiekvieną jos esybės kampelį.
Glebas, kurio buvimas iš pradžių buvo toks patrauklus, dabar parodė tikrąją panieką.
Vienintelis dalykas, kurį Larisa jam reiškė, buvo kelias į turtus, o dabar, kai jis viską gavo, daugiau jos nebereikėjo.
— O mano pinigai tau nebjaurūs? — sumurmėjo Larisa, išsausėjusiomis lūpomis nuo baimės ir netikėjimo.
— Tai MANO pinigai! — sušuko Glebas, vaikščiodamas aplink trobelę kaip įkalintas žvėris.
— Jei būtum viską užrašius mano vardu, dabar būtume kitur.
Bet tu buvai užsispyrusi…
Larisa užsimerkė, nes negalėjo daugiau ištverti.
Ji žinojo, kad Glebas ne tik sugriovė jos gyvenimą, bet dabar pasmerkė ją mirčiai vienatvėje.
Išdavystės jausmas buvo toks stiprus, kad atrodė, jog oras jau jos nepasiekia.
Tada ji išgirdo girgždėjimą prie durų.
Kažkas pasikeitė ore, ir šaltis perbėgo jos nugarą.
Ji vos galėdama atmerkt akis, pamatė mergaitę.
Ji atrodė septynių ar aštuonerių, su per didele striuke ir akimis, kurios žibėjo smalsumu bei švelnumu.
— Nebijok! — pasakė mergaitė, atsisėsdama šalia jos.
Larisa, nustebinta, bandė atsitiesti.
— Iš kur tu? Kaip čia atsidūrei?
Mergaitė šelmiškai nusišypsojo.
— Aš jau čia buvau.
Kai tėtis mane atveda, aš pasislepiu.
Tegu jis rūpinasi! — tarė su spontaniškumu, kuris trumpam leido Larisai pamiršti savo kančią.
— Ar jis tave skriaudžia? — paklausė Larisa, balsas virpėjo.
— Ne! Tik verčia padėti! Jei neklausau, liepia plauti indus.
Visą kalną! — mergaitė išskleidė rankas su nusivylimu.
Larisa, nepaisant skausmo, negalėjo nesusimąstyti.
— Gal jis tiesiog pavargęs.
Jei turėčiau savo tėtį… padaryčiau viską dėl jo…
— Jis mirė? — paklausė mergaitė.
Larisa linktelėjo, ašara nuriedėjo jos skruostu.
— Taip… seniai… — sušnabždėjo.
Mergaitė susimąstė, tada, neįprastai išmintingai savo amžiui, pasakė:
— Visi mirs…
Larisa, nustebinta mergaitės rimtumu, bandė klausti toliau, bet mergaitė ją pertraukė ryžtinga veido išraiška.
— Ne, ne! Aš eisiu paskui tėtį! Aš jam padėsiu! Jis gydo visus kaime.
Tik jis negalėjo išgydyti mamos!
Larisa, beveik netekusi kvapo, sumurmėjo:
— Kaip tai?
Mergaitė pakilo ir nuėjo link durų, dar kartą atsisukdama.
— Mano tėtis — burtininkas!
Larisa pažvelgė į ją netikėdama.
Burtininkas? Tą akimirką skausmą ir neviltį pakeitė smalsumo kibirkštis.
— Brangioji, tokių dalykų nėra… — pasakė Larisa su priverstine šypsena, nors siela drebėjo.
— Yra! Tavo vyras sakė, kad tu tiki jais.
Na, neliūdėk, aš netrukus sugrįšiu! — pasakė mergaitė ir pradingo tarp miško šešėlių.
Larisa žiūrėjo į uždarytas duris, vėjas šnabždėjo tarp medžių.
Ar tikrai jis galėjo būti burtininkas? Mintys sukosi, bet kažkas toje mergaitėje vertė ją tikėti, kad viskas dar įmanoma.
Apleistoje trobelėje Larisos ateitis pynėsi su netikėtu likimu.
Ar ta mergaitė, ar burtininkas, buvo jos vienintelė viltis?
— Mano gyvenimas… dar nesibaigė… — pagalvojo Larisa, širdyje sužibo silpna vilties švieselė, kai tamsa apgaubė aplinką.
Larisa liko sėdėti ant medinio suolelio, žvelgdama į duris, pro kurias dingo mergaitė.
Oras atrodė sunkus, persmelktas keistos nežinomybės ir kažko, kas galėjo būti viltimi.
Skausmas, kurį ji jautė pastarosiomis dienomis, pradėjo silpti — ne visiškai, bet iš dalies, lyg mergaitės buvimas būtų išlaisvinęs kažką, ką Larisa ilgai slėpė.
Trumpam ji pagalvojo, kad gal gyvenimas dar neišnyko visiškai.
Mergaitė kalbėjo su stulbinančiu nuoširdumu, ir nors Glebos žodžiai vis dar skambėjo galvoje, dabar atrodė, kad kažkas, giliai viduje, dar galėjo pasikeisti.
Staiga pasigirdo medžių girgždėjimas.
Glebas pasirodė prie durų, akys žibėjo tuo šaltu, tuščiu žvilgsniu, kurio Larisa bijojo.
Jis artėjo lėtai, kaip plėšrūnas, žinantis, kad jo grobis pavargęs, laukdamas tinkamo momento smūgiui.
— Ir kas tai buvo? — paklausė Glebas, žiūrėdamas ten, kur pradingo mergaitė.
Larisa pažvelgė į jį su netikėta ramybe.
Ji jo nebesibaimino.
Gal labiausiai ją gąsdino dabar mintis mirti nepakovojus, nesuteikus sau paskutinės galimybės.
Ji pakilo nuo suolelio su daugiau pastangų nei tikėjosi, bet ryžtas pulsavo jos venose.
Ji daugiau nebebus jo auka.
— Nežinau, ko tu ieškai, Glebai, bet aš daugiau tau nieko neduosiu. — pasakė, jos balsas buvo trapus, bet tvirtas.
Glebas suraukė antakius, nustebintas Larisos žodžių kietumo.
Tačiau jis nerodė baimės, tik susierzinimą, kuris jį darė dar pavojingesnį.
Jis priartėjo, bet vietoj to, kad ją smogtų kaip anksčiau, jo akys sužibo keistu godumu.
— Ką tu padarei, Larisa? Galvoji, kad kokia niekam tikusi mergaitė pakeis tavo likimą? — jo balsas buvo pilnas nuodų.
Larisa žiūrėjo į jį ilgai, akys susitelkusios į jo veidą.
Ji žinojo, kad viskas dar nesibaigė, bet jos širdyje užsidegė kibirkštis, prisiminus mergaitės žodžius.
„Mano tėtis — burtininkas.“
— Ne viskas prarasta, Glebai.
Gal tu taip nusprendei, bet aš dar turiu dėl ko kovoti.
Aš neleisiu tau manęs sunaikinti be kovos. — pasakė ji tvirčiau.
Glebas nusijuokė pašaipiai.
— Kovoti? Tu neturi nieko, Larisa.
Nieko.
Ne jėgos, ne šeimos, ne draugų.
Tu viena.
Tačiau viduje Glebas jautė nerimą.
Kažkas Larisos laikysenoje pasikeitė, ir jam tai nepatiko.
Jis buvo įpratęs ją valdyti, būti tas, kuris nurodo kryptį.
Matyti ją besipriešinančią buvo nemalonu.
Staiga pasigirdo tolumoje variklio garsas.
Glebas atsisuko į išorę, bet Larisa — ne.
Ji laikė savo žvilgsnį įsmeigtą į vyrą, kurį kadaise manė pažįstanti.
— Galbūt esu viena, Glebai, — tarė ji ramiai, nuo ko jam perbėgo šiurpas.
— Bet dabar man tai nerūpi.
Daugiau nebe.
Tu… tu jau nebe tas žmogus, kurį pažinojau.
Prieš jam sureaguojant, Larisa pasitraukė nuo jo ir išėjo į prieangį.
Jos kojos drebėjo, bet ryžtas buvo stipresnis už skausmą.
Kažkas ore atrodė kitaip, lyg mergaitės atėjimas būtų pakeitęs viską, kas turėjo įvykti.
Tarp medžių pasirodė siluetas.
Tai nebuvo nei mergaitė, nei Glebas.
Tai buvo aukštas vyras, su sena striuke ir ramia išraiška.
Jo buvimas ramino, o jo žvilgsnis į Larisa buvo toks intensyvus, kad laikas atrodė sustojęs.
— Larisa? — paklausė vyras rimtu, bet švelniu balsu.
— Aš tas burtininkas, apie kurį ji kalbėjo.
Aš atėjau tau padėti.
Larisa sumirksėjo, negalėdama patikėti tuo, ką matė.
Burtininkas.
Kažkas, kuo tikėjo tik pasakose.
— Tu… esi burtininkas? — paklausė ji dar netikėdama, bet kažkas viduje sakė, kad tikėjimas nebesvarbus.
Svarbiausia buvo, ką jis pasiruošęs dėl jos padaryti.
— Taip, — atsakė jis, žengdamas pirmyn ir pažvelgdamas į Glebą su panieka.
— Nesijaudink, Larisa.
Šio žmogaus likimas jau nulemtas.
Jis atėjo iš toli.
Aš atėjau pakeisti tavo likimą.
Glebo veidas sustingo, išgirdus tuos žodžius.
Jis bandė prieiti prie Larisos, bet burtininkas pakėlė ranką.
Tylus, vos pastebimas švytėjimas susiformavo aplink jo pirštą, ir Glebas sustingo, tarsi nematoma jėga jį sulaikė.
— Tu jai nepakenksi, Gleba.
Nei jai, nei man, — tarė burtininkas, jo balsas buvo tvirtas, skambantis ore kaip senas aidas.
Larisa pažvelgė į Glebą, ir pirmą kartą per ilgą laiką pamatė jo akyse baimę.
Glebas, vyras, kuris ją manipuliavo ir atvedė iki šio slenksčio, prarado kontrolę.
Ir pagaliau Larisa pajuto tai, ką buvo pamiršusi: laisvę.
Burtininkas priėjo prie Larisos ir pažvelgė jai į akis.
— Eime, Larisa.
Kelias dar nesibaigė, bet dabar turi progą.
Tu nuspręsi, ką su ja daryti.
Larisa paskutinį kartą pažvelgė į Glebą, jos veide buvo skausmas, bet ir ryžtas.
Atėjo laikas pačiai paimti gyvenimą į savo rankas.
Ateitis dar nebuvo iškalta.
Ji galėjo ją pakeisti.
Ir su atodūsiu ji pasitraukė, eidama šalia burtininko į miško tamsą, kur jos laukė naujas likimas, kupinas galimybių, kurių dar negalėjo suprasti, bet kurios žadėjo išgijimą.
Glebas liko trobelėje, įkalintas savo ego ir nevilties, kol šešėliai jį prarijo.
Larisos kelias prasidėjo iš naujo.
Ir šįkart ji nebus ta, kuri pasimes tamsoje.
