Princesė ištekėjo už trakų piemens sūnaus.
Jai buvo per penkiasdešimt, ir ji niekada nebuvo viena su vyru.
Pulcherija, Bizantijos imperatoriaus duktė, mokėjo stebinti! Ir, reikia pasakyti, tai buvo toli gražu ne vienintelis keistas poelgis jos gyvenime.
…Karininko duktė buvo lyg švytinti žvaigždė.
Vos ją pamatęs, imperatorius neatsilaikė.
Taip, jam siūlė kitas nuotakas, kilmingesnes, bet Arkadijus pasirinko būtent Eudokiją… Taigi, 395 metų balandžio 27-ąją, aukso plaukų grožybės galvą vainikavo švytintis vainikas.
Netrukus Eudokija įvykdė svarbiausią imperatorienės paskirtį – pagimdė įpėdinius Bizantijai.
Valdančioji pora susilaukė keturių dukterų ir sūnaus.
Žemo ūgio ir ligotas imperatorius dievino savo įspūdingą žmoną.
Jis dažnai lankė jos menes, todėl Eudokija vėl pastojo.
„Jūs mažai matote, mažai girdite… – piktai jį kaltino Sinezijus.
– Jūs džiaugiatės tik kūniškais malonumais… Jūsų egzistencija panaši į polipo gyvenimą.“
Viskas baigėsi greitai ir nesėkmingai.
404 metais gimdymas kainavo gyvybę gražiajai Eudokijai.
Jos be galo nuliūdęs vyras mirė po ketverių metų.
Maži vaikai ir visa imperija – štai kas liko po jo.
Ir ką daryti tokiu atveju?
– Jie per jauni, – papurtė galvą prefektas Antemijus, – bet mes sudarysime regento tarybą, kuri valdys mažojo imperatoriaus Teodosijaus ir jo seserų vardu.
Suaugusieji kartais būna per daug pasipūtę.
Jiems atrodo, kad šalia jų – nereikšmingos būtybės, vien dėl to, kad jie dar maži… Antemijus ir jam panašūs rimtai nežiūrėjo į mirusio imperatoriaus vaikus.
Sprendimus priimdavo jų vardu, bet paties Teodosijaus ir princesių seserų niekur nekviesdavo.
Didikai galvojo, kad prieš juos dar daug metų savarankiško valdymo… Bet 414 metais jaunoji princesė Elija Pulcherija Augusta netikėtai garsiai pareiškė pretenzijas į sostą.
Jai suėjo penkiolika metų, ir ji buvo be galo ambicinga!
Įsivaizduokite merginą, gimusią neįsivaizduojamoje prabangoje.
Nuo pirmų gyvenimo dienų ją supo ištikimi tarnai.
Be to, ji buvo „purpuroji“ princesė! Jei imperatoriaus vaikai gimdavo po jo įžengimo į sostą, jie buvo laikomi ypatingais.
Svarbesniais už kitus.
Pulcherija – kaip teigiama! – buvo labai graži.
Ne tokia graži kaip jos motina, bet irgi patraukli ir grakšti.
Ji taip pat buvo protinga, gudri, savimi pasitikinti ir itin išsilavinusi.
Ji mokėjo atmintinai daugybę antikinių kūrinių.
Ji išmanė istoriją ir politiką, todėl tvirtai pareiškė:
– Aš būsiu regentė prie savo mažojo brolio.
Aš turiu daugiau teisių tai daryti.
Buvo nuspręsta kreiptis patarimo į… Senatą.
Ir jis patvirtino Pulcherijos teises! 414 metų liepos 4 dieną, visų nuostabai, penkiolikmetė mergina buvo paskelbta Augusta.
Nuo to laiko ji tapo imperijos valdove ir sukaupė didžiulę valdžią savo dailiose, žiedais išpuoštose rankose.
Tais pačiais metais buvo nukaldintos monetos su jos atvaizdu, ir visi turėjo gerbti Pulcheriją ne mažiau nei tikrąją imperatorienę…
– Ji įsives vyrą į savo menes, – skambėjo pasipiktinę balsai, – paskui pagimdys vaiką ir atsikratys savo brolio, teisėto valdovo!
Bet ir į tai Pulcherija atsakė nemirktelėjusi.
Tą pačią dieną princesė viešai paskelbė: ji liks mergele visam laikui! Su džiaugsmu duoda skaistybės įžadą ir pažada atsidėti tarnystei imperijai ir Dievui! Šios iškilmingos kalbos buvo pasitiktos garsiais džiaugsmingais šūksniais.
O, ši mergina mokėjo žengti teisingus žingsnius!
Taigi, Pulcherija prisiekė likti nekalta mergele.
Kiekvieną rytą ji pradėdavo maldomis ir taip pat baigdavo savo dieną.
Ji buvo itin griežta su tarnaičiais ir artimaisiais.
Rūpinosi, kad jaunesnės seserys ir imperatorius brolis gautų gerą išsilavinimą ir būtų tinkamai auklėjami.
Ir, žinoma, daugiausia laiko jai atimdavo valstybiniai reikalai.
„Pasiėmusi valdymo naštą, – apie ją rašė advokatas ir Bizantijos istorikas Sozomenas, – Pulcherija puikiai ir itin naudingai valdė romėnų pasaulį, išmintingai sprendė, greitai nuspręsdavo ir išsakydavo, kas būtina, stengėsi taisyklingai kalbėti ir rašyti tiek lotynų, tiek graikų kalbomis, o visus laurus priskirdavo savo broliui“.
Bet metai bėgo greitai.
Užaugo ir sustiprėjo jaunas Teodosijus.
Atėjo metas jam ieškoti nuotakos, ir Pulcherija nusprendė pati tuo pasirūpinti.
Ji nusprendė, kad imperatoriaus žmona gali būti ne itin kilminga, bet svarbiausia – graži ir protinga.
Lygiai tokia, kaip jos pačios velionė motina… Ir po ilgų mėnesių paieškų, Pulcherijos žvilgsnis netikėtai sustojo ties Atėnaide.
Tai buvo žavinga mergina, filosofo duktė.
Gimusi pagone, ji su džiaugsmu sutiko tapti krikščione.
Taip, Atėnaidė buvo šešeriais ar septyneriais metais vyresnė už numatomą jaunikį.
Bet kaip protingai ji samprotavo! Kaip įdomu buvo jos klausytis! Pulcherija buvo sužavėta.
– Jei būčiau vyras, – vieną kartą pasakė ji, – kovotų dėl gražiosios Atėnaidės širdies.
Gavusi valdovės-princesės palaiminimą, Atėnaidė pasikrikštijo Eudokijos vardu ir 421 metų birželio 4 dieną ištekėjo už imperatoriaus Teodosijaus.
Kitais metais ji pagimdė dukrą, o vėliau dar vieną… Jos padėtis stiprėjo, ji tapo vis įtakingesne moterimi.
Ir Pulcherija ėmė nerimauti.
Anksčiau nuolanki ir klusni mergina staiga pradėjo elgtis išdidžiai ir net arogantiškai.
Buvo net pasiekta, kad abi gavo lygias teises.
Dvi Augustos vienuose rūmuose! Konfliktas tarp moterų buvo neišvengiamas.
– Jai jau metas pasitraukti, – vieną kartą neatsargiai pasakė Eudokija, – ji juk atliko savo pareigą? Dabar imperatorius Teodosijus pasiekė valdymo amžių.
Tai ko jo sesuo dar veikia rūmuose?
Žinoma, šie žodžiai pasiekė Pulcheriją.
Ir ji įniršo! Eudokija tiesiogiai užsiminė, kad princesei laikas trauktis į vienuolyną.
Juk Pulcherija kadaise pažadėjo save Dievui… Ji davė skaistybės įžadą.
Vadinasi, jai nėra ką veikti Konstantinopolio rezidencijoje.
– Ji dar už tai sumokės, – sukandusi dantis tarė Pulcherija.
Bet vis dėlto jai teko išvykti iš Bizantijos sostinės – Teodosijus buvo kaip vaškas Eudokijos rankose.
Bijodama, kad jai gali kas nors nutikti, Pulcherija nenorėjo laukti nei ištremties, nei arešto…
…O po kelių metų Pulcherija vėl atsidūrė rūmuose.
Ta pati Eudokija, kurią ji pati pasirinko broliui, buvo vyro apkaltinta santuokinių įžadų sulaužymu.
Kai kurie manė, kad tai suorganizavo sumanioji Pulcherija, bet istorijoje išliko tokia versija:
„Vienas vargšas atnešė imperatoriui nepaprastai didelį ir gražų obuolį.
Nustebęs valdovas davė tam žmogui 150 nomizmų ir išsiuntė obuolį savo mylimai žmonai, Eudokijai.
O ji paėmė ir perdavė vaisių magistrui Paulinui, imperatoriaus draugui.
Tuo metu Paulinas buvo namuose, nes sirgo.
Pamatęs tokį neįprastą dovaną, jis nusprendė pradžiuginti imperatorių ir… nusiuntė stebuklingą obuolį jam.
Žinoma, Teodosijus atpažino nelaimingą dovaną! Imperatorienė buvo nedelsiant iškviesta, Teodosijus nukirsdino Pauliną ir ištremė Eudokiją.“
Dabar Pulcherija tapo pagrindine savo brolio patarėja.
Teodosijus gailėjosi, kad kadaise ja abejojo ir klausė klastingos žmonos.
Atrodė, kad šeimoje pagaliau tvarka… Bet štai 450 metų liepą, jodinėdamas, imperatorius nukrito ir mirtinai susižalojo.
Tai ne pirmas ir ne paskutinis toks atvejis istorijoje.
Imperija vėl liko be valdovo.
Ir praėjus pusantro mėnesio po Teodosijaus mirties, valdyti Bizantiją vėl oficialiai buvo pavesta Pulcherijai.
Arčiau sosto esančių žmonių tiesiog nebuvo.
Tik šįkart ji buvo ne regentė, o tikroji imperatorienė!
Jai buvo 51 metai.
Visą gyvenimą buvusi nekalta mergelė, mačiusi daugybę rūmų intrigų, Pulcherija žinojo, kad jai reikia atramos.
Jai reikėjo vyro, kuris stotų šalia ir pasidalintų valdymo našta.
– Juk ji davė įžadus! – šnabždėjosi Konstantinopolyje.
– Kaip ji gali!
Pulcherijos pasirinkimas krito ant karvedžio Markiano, kurio kilmė buvo labai paprasta – tik piemens sūnus! Naujoji imperatorienė laikė Markianą protingu ir valdžios vertu žmogumi, bet iškėlė svarbią sąlygą:
„Tu gerbsi mano skaistybę, kurią pažadėjau Dievui, ir tada padarysiu tave karaliumi.“
Žinoma, Markianas sutiko.
Tai buvo santuoka iš apskaičiavimo, todėl sutuoktiniai neturėjo didelių priekaištų vienas kitam.
Nekaltoji imperatorienė dar valdė imperiją trejus metus, po to atėjo jos eilė palikti šį pasaulį.
Pulcherija išėjo ramia siela: ji pastatė tris bažnyčias ir paliko milžinišką turtą paprastiems vargšams.
Markianas valdė vienas dar ketverius metus, o kai jis mirė, Bizantijos valdovus pradėjo rinkti iš karvedžių.
Eudokija, kuri didžiąją dalį laiko leisdavo Jeruzalėje, tik šyptelėjo, išgirdusi apie šią sumaištį.
Juk ji išgyveno ir vyrą, ir jai nekenčiamą Pulcheriją.
Beje, Pulcherija vėliau buvo kanonizuota…
