Paskutinė serija baigėsi tuo, kad Migelis ir Izaura įsikūrė miestelyje Resifėje.
Kur jų niekas nepažįsta.
Pakeitę vardus į Anselmas ir Elvyra.
Ir štai Izaurą, netikėtai ir iš už kampo, įsimyli aistringas kovotojas prieš vergiją Alvaras Santana de Souza.
Jo jausmai neliko be atsako.
Izaura ištikta šoko.
Ne, Izaura papasakos, kas ji tokia, pagalvojo Grenada Arkadjevna.
Asmeniškai Grenada Arkadjevna, jei prie jos tokiu žaibišku būdu prieitų koks Alvaras, atiduotų save be likučio.
Dar ir į darbą nuvežtų.
O ji už tai vakare jį nupraustų.
Ir kas įdomu: du šimtai keturiasdešimt aštuonios serijos – visi ten geria kasdien, bet kad kas nors ragu į žemę – nė vieno atvejo.
Tokia tauta.
Tik labai nervuojasi.
Jie greičiausiai net neturi toksikologijos skyrių.
Tik traumos.
Ligoninės slaugė Grenada Arkadjevna ėjo per parką.
Per parą ji pakeisdavo keturiasdešimt lazdelių ir ištraukdavo iš vonios dvidešimt vyrų.
Kai koks liesas – vienas malonumas.
Vieną ranka už kaklą, kitą už koją.
Pakelia, ištiesina, padeda.
Jei rėkia – alkūne patikrina vandens temperatūrą.
Kitas reikalas – kai kokių šimtas dvidešimt kilogramų.
Su tokiais reikia vargti: dvigubas suėmimas – perėjimas prie kojų – malūnas.
Daug taškymosi, bet smagu.
Į toksikologijos skyrių visi atvyksta kaip aštuonkojai.
Nėra už ko griebtis.
Viskas slysta.
Nė vienos iškyšos.
Griebi už kojos – slysta ir dainuoja draugo Budionno dainas.
Tada reikia turėti buldogo suėmimą.
Ir štai eina Grenada Arkadjevna takeliu.
Ir staiga iš už medžio netikėtai išeina vyras su sandalais, kojinėmis ir lietpalčiu.
Užtvėrė kelią Grenadai Arkadjevnai, griebėsi lietpalčio kraštų ir smarkiai juos atmetė į šonus.
Tai yra, parodė, kad atviras dialogui ir paslapčių neturi.
Grenada Arkadjevna sustojo ir sustingo.
Apytiksliai taip pat Izaura sustingo pamačiusi de Souzą.
Kaip ir tikėjosi Olegas Arnoldovičius, jo veiksmas neliko nepastebėtas.
Vos tik jis atvėrė prieigą prie šviesos instaliacijos vidurio, moteris smarkiai mostelėjo rankine.
Atsipeikėjo griovyje.
Toliau prisiminė tik fragmentiškai.
Štai kažkas jį griebia už kaklo ir staigiai pakelia.
Štai jau pakištas po pažastimi.
Kojos kabo.
Jį vėl verčia.
Po sekundės Olegas Arnoldovičius pajuto, kaip jį pastato keturiomis, o galvą įspraudžia tarp stiprių kelių.
Iš kažkur pasigirdo keistas garsas.
Asociatyvus mąstymas pasiūlė: taip beržai dalijasi šakomis.
Lietpaltis staiga nuslinko ant galvos – lyg vėjas būtų nupūtęs.
Sėdmenis staiga nudegė skausmas.
Ore pasigirdo trumpas švilptelėjimas.
Kiekvieną kartą jis baigdavosi nudeginimu ten, kur turėtų būti lietpaltis.
Rizikuodamas netekti ausų, Olegas Arnoldovičius ištraukė galvą iš spąstų ir pasislėpė krūmuose.
Sprendžiant iš krūmų traškėjimo už nugaros, beprotė nuskubėjo ten pat.
Olegas Arnoldovičius skrido kaip sakalas tarp medžių.
Už nugaros sklido girgždėjimas ir traškesys.
Krentančių medžių viršūnės skaudžiai talžė Olegą Arnoldovičių per pečius.
Ši moteris prastai mato tamsoje – suprato jis.
Bet gerai bėga.
Maždaug už šimto metrų nuo parko perėjimo į miesto zoną Olegas Arnoldovičius staiga parkrito ant nugaros.
Jo lietpalčio kraštą griebė stipri ranka.
Olego Arnoldovičiaus galvoje ūžė nuo smūgio rankine, užpakalis degė nuo bausmės.
Jis seniai nesijautė taip dviprasmiškai.
Atsipeikėjęs atsidūrė ant medžio.
Na, kaip ant medžio.
Jo lietpaltis buvo užsegtas visomis sagomis, o apykaklė užkabinta už šakos dviejų metrų aukštyje.
Lengvas vėjelis supo Olegą Arnoldovičių.
– Policija!.
– – rėkė skvarbiu balsu Olegas Arnoldovičius, sukdamas galvą.
Jo kaklas sukosi lietpalčio apykaklėje kaip pieštukas stiklinėje.
– Na, policija!.
– Malonus, atrodo, vyras, – netoliese pasigirdo moteriškas balsas.
– O kojinėje skylė.
Nėra kam užlopyti, ar ką?
Olegas Arnoldovičius tokių pažinojo.
Tik duok joms pretekstą.
Iš nieko padarys problemą.
Moterys be stabdžių – jų skaičius tiesiog statistinės paklaidos ribose.
Ne daugiau kaip pusantro procento.
Olegas Arnoldovičius pradėjo būtent nuo jų.
– Kodėl tuo užsiimi? – klausė moteris.
– Kas tu, toreodoras, ar ką?
– Jūs mane ten neteisingai supratote, – pasakė Olegas Arnoldovičius, ieškodamas dirvos konstruktyviam dialogui.
– Tikrai?
– Aš – mokslų kandidatas.
– Na jau matau, kad kandidatas.
Iki daktaro dar augti ir augti.
Olegas Arnoldovičius pabandė iš kitos pusės.
Jis normalus.
Šiuo metu rašo disertaciją.
Temos neatskleis – per sunki klausytis.
Paprastai tariant – viktimingo elgesio patogenezė.
Ir kaip mokslininkui jam reikia viską pajusti savo rankomis, taip sakant.
Bet, panašu, išėjo ne tuo parko taku.
Norėjo eiti iš „Piatioročkos“ pusės, bet ne, nunešė čia.
– Nereikėjo vaikščioti vien su lietpalčiu, – patarė Grenada Arkadjevna, nuimdama mokslininką nuo šakos kaip žiūronus.
– Lauke šalta, o jis be maikutės.
Peršalsi savo patogenezę.
Nebus ko parodyti paskui.
Ją ir taip be peršalimo nelengva…
– Paleiskite mane, prašau.
– Valgyt nori, vargšeli?
– Aš sotus.
– O tu nesibaimink, – patarė Grenada Arkadjevna, atidarydama rankinę.
– Pas mus darbe daug lieka.
Girtuokliai nieko nevalgo…
Olegas Arnoldovičius mandagiai nusimetė lietpaltį ir pakėlė jį kaip staltiesę.
– Vėl pradedat?
Išsigandęs Olegas Arnoldovičius susivyniojo kaip romėnų senatorius.
Grenada Arkadjevna ištraukė iš rankinės penkių litrų emaliuotą puodą.
Iš jo sklido iškylos kvapas.
Ant puodo buvo matoma gili įduba.
Jos forma kėlė dilemą: ar ten buvo patrankos sviedinys, ar galva.
Puode buvo virta bulvė ir penkios kotletos, gulinčios kaip paplūdimyje.
Ten pat gulėjo du spuoguoti agurkai.
Atsargiai paėmęs vieną dviem pirštais, Olegas Arnoldovičius pradėjo valgyti kilniai.
Kąsnio po kąsnio, stengdamasis nekramtyti garsiai.
Jis žiūrėjo į šalį ir jautėsi nejaukiai…
