Andrius niekada nepasižymėjo melavimo talentu.
Ruošdamas lagaminą miegamajame, jis kruopščiai vengė žiūrėti Marinai į akis — moteriai, su kuria jie gyveno beveik dešimt metų.
– Reiškia, konferencija.
Visą savaitę, – ištarė Marina, atsirėmusi į durų staktą.
– Ir būtinai Sočyje, kai visi atostogauja.
– Na taip, – sumurmėjo Andrius, nerangiai kišdamas paplūdimio šortus po marškinių krūva.
– Įmonė padengia visas išlaidas.
Būtų keista atsisakyti.
– Ir Vika, tavo kolegė, irgi važiuoja? – Marinos balse nebuvo klausimo, tik pavargęs fakto konstatavimas.
Andrius akimirkai sustingo, bet tada vėl ėmė rinktis, lyg nieko nebūtų įvykę.
– Taip.
Ji atsakinga už pristatymą.
Darbas yra darbas.
– Žinoma, – Marina sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Kaip ir per pernykštį vakarėlį, kai „dirbote“ iki ketvirtos ryto?
– Vėl pradedi? – Andrius staigiai užtrenkė lagaminą.
– Juk tada viską paaiškinau.
Turėjom svarbų projektą.
– Kuris reikalavo ištrinti visus jos pranešimus iš telefono?
Andrius pakėlė lagaminą nuo lovos ir pagaliau pažvelgė žmonai į akis.
– Nenoriu apie tai kalbėti.
Lėktuvas po trijų valandų.
– Perdiek linkėjimus savo „kolegei“, – pasakė Marina, atsitraukdama nuo durų, kad praleistų jį.
– Gerai pailsėk.
Andrius kažką sumurmėjo ir skubiai išėjo.
Likusi viena, Marina ilgai stovėjo viduryje miegamojo, žiūrėdama į šeimos nuotrauką ant naktinio stalelio.
Tada ryžtingai paėmė telefoną ir pradėjo ieškoti numerio žmogaus, kuris galėtų jai padėti viską išsiaiškinti.
Birželio vidurys Sočyje džiugino tobula vandens temperatūra – šilta, bet ne per daug, su švelniomis bangomis.
Andrius tingiai gulėjo po skėčiu, stebėdamas, kaip Vika maudosi jūroje.
Jos įdegęs kūnas žėrėjo saulėje, traukdamas aplinkinių žvilgsnius.
– Ateik čia! – sušuko ji, mojo ranka.
– Vanduo tiesiog nuostabus!
Andrius lėtai pakilo ir nupėdino link vandens.
Nepaisant trijų dienų be rūpesčių – be darbo, buities ir nuolatinių Marinos priekaištų – jis vis tiek jautė vidinę įtampą.
– Apie ką galvoji? – paklausė Vika, priplaukusi arčiau ir apsikabinusi jį už kaklo.
– Tik nesakyk, kad apie darbą.
– Ne, tiesiog… – Andrius sutriko.
– Pamiršau išsiųsti ataskaitą prieš išvykdamas.
– Melagėlis, – nusišypsojo Vika ir švelniai pabučiavo jį į skruostą.
– Galvoji apie žmoną, tiesa?
Andrius suraukė antakius.
– Susitarėm čia apie tai nekalbėti.
– Gerai, gerai, – nuramino Vika.
– Gal nuplaukime iki plūdurų?
Vakare jie sėdėjo viešbučio restorane, iš kurio atsivėrė vaizdas į jūrą.
Vika vilkėjo naują suknelę, kurią dieną nusipirko krantinės butike.
Andrius stebėjo, kaip saulėlydis nudažo jos odą auksiniu atspalviu, ir galvojo, kad ji iš tiesų atrodo nuostabiai.
Tačiau kažkas vis tiek drumstė jo ramybę.
– Rytoj eisime į kalnus? – paklausė Vika, gurkšnodama vyną.
– Noriu gražių nuotraukų socialiniams tinklams.
– Žinoma, – linktelėjo Andrius.
– Kartu nupirksime suvenyrų.
– Marina mėgsta suvenyrus? – nekaltai paklausė Vika.
Andrius susiraukė.
– Prašiau tavęs apie tai nekalbėti.
– Atsiprašau, – Vika pridėjo savo ranką ant jo.
– Bet anksčiau ar vėliau tau teks priimti sprendimą.
Mes negalime slėptis amžinai.
– Žinau, – niūriai atsakė Andrius.
– Po atostogų su ja pasikalbėsiu.
– Tikrai? – Vikos akyse sužibo viltis.
– Pažadi?
– Pažadu.
Savaitė pralėkė nepastebimai.
Jie maudėsi, deginosi, lankė ekskursijas, ragavo jūros gėrybes jaukiuose restoranėliuose ir praleido aistringas naktis viešbučio kambaryje.
Andrius beveik nustojo galvoti apie namus ir tai, kas jo laukia grįžus.
Beveik.
Išvykimo dieną Vika apkabino jį oro uoste.
– Nepamiršk savo pažado, – sušnabždėjo ji, pabučiuodama jį į lūpas.
– Lauksiu tavo skambučio.
– Atsimenu, – pasakė Andrius, sunkiai atsitraukdamas.
– Paskambinsiu, kai tik pasikalbėsiu su ja.
Jie skrido skirtingais reisais – tokia atsargumo priemonė atrodė būtina.
Lėktuve Andrius užsisakė viskio ir bandė sugalvoti, ką pasakys žmonai.
Per dešimt santuokos metų jų santykiai tapo svetimi.
Marina buvo užsiėmusi karjera, o jis… sutiko Viką ir suprato, kad vis dar gali jaustis gyvas.
Skyrybos atrodė neišvengiamos, bet nuo to netapo lengviau.
Taksi sustojo prie jo namų vėlai vakare.
Atsiskaitęs su vairuotoju, Andrius kelias minutes stovėjo, žiūrėdamas į savo buto langus.
Svetainėje degė šviesa.
Marina nemiegojo.
Giliai įkvėpęs, jis nuėjo prie įėjimo.
Durys atsidarė tyliai.
Prieškambaryje jis pastatė lagaminą ir įsiklausė.
Iš svetainės sklido tyli muzika ir balsai.
„Televizorius“, – pagalvojo jis, nusiavė batus ir nuėjo garso link.
Tai, ką jis pamatė, privertė sustingti vietoje.
Kambarys buvo neatpažįstamai pasikeitęs.
Vietoj įprasto minimalizmo čia buvo girliandos, gėlės ir balionai.
Ant sienų kabėjo nuotraukos: vestuvės, medaus mėnuo, pirmoji kelionė į Europą…
Svetainės viduryje stovėjo šventinis stalas su šampanu ir tortu, papuoštu žvakute skaičiaus „10“ forma.
Ant sofos sėdėjo Marina, bet ne viena.
Šalia jos buvo aukštas šviesiaplaukis vyras, kurio Andrius niekada anksčiau nebuvo matęs.
Jie juokėsi, o nepažįstamojo ranka gulėjo ant jos peties.
– Kas… kas čia vyksta? – prikimusiu balsu paklausė Andrius, žengdamas į kambarį.
Marina krūptelėjo ir atsisuko.
Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Andriau? Jau grįžai? – ji pažvelgė į laikrodį.
– Mes tavęs dar nelaukėm porą valandų.
– Mes? – Andrius žvalgėsi nuo žmonos prie nepažįstamojo ir atgal.
– Kas jis?
Šviesiaplaukis vyras pakilo nuo sofos ir ištiesė ranką su šypsena.
– Aleksejus.
Malonu susipažinti.
Andrius ignoravo jo ranką.
– Marina, kas čia vyksta? Kokia šventė?
– Tu pamiršai? – Marina atrodė nuoširdžiai nustebusi.
– Šiandien mūsų vestuvių dešimtmetis.
Andrius pajuto, kaip žemė slysta iš po kojų.
Santuokos metinės.
Jis visiškai pamiršo.
Dar blogiau – jis praleido šią savaitę su kita moterimi, planuodamas, kaip prašys skyrybų.
– Ir tu nusprendei švęsti su… šituo? – jis linktelėjo Aleksejaus pusėn, kuris vis dar ramiai šypsojosi.
– O, nesijaudink, – tarė Aleksejus, atsisėsdamas atgal ant sofos.
– Aš čia tik dėl darbo.
– Dėl darbo? – Andrius sugniaužė kumščius.
– Mano namuose? Vakare? Su šampanu?
– Jis interjero dizaineris, – ramiai paaiškino Marina.
– Aš nusprendžiau padaryti remontą, kol tavęs nebuvo.
Tai – staigmena jubiliejaus proga.
– Viename kambaryje? Per savaitę? – nepatikliai paklausė Andrius.
– Ne tik svetainėje, – Marina atsistojo ir mostelėjo, kviesdama jį sekti.
– Eime, parodysiu likusį.
Lyg rūke, Andrius sekė paskui žmoną.
Jų miegamasis buvo ne mažiau pasikeitęs nei svetainė: nauji tapetai, lova, šviestuvai, paveikslai ant sienų.
– Tai… – jis negalėjo rasti žodžių.
– Patinka? – viltingai paklausė Marina.
– Seniai norėjau kažką pakeisti.
Pagalvojau, kad kol tu savo „konferencijoje“, dabar tinkamiausias metas.
Andrius pastebėjo, kaip ji pabrėžė žodį „konferencija“, ir viduje susigūžė.
– Labai… netikėta, – galiausiai tarė jis.
– Tai dar ne viskas, – Marina atidarė duris į šalia buvusį kambarį, kuris anksčiau buvo jo kabinetas.
Andrius sustojo ant slenksčio.
Kambarys buvo visiškai pertvarkytas į vaikų – su mėlynomis sienomis, mažyte lovyte ir žaislais.
– Kas tai? – sušnibždėjo jis.
Marina apsikabino save už pečių, staiga tapusi labai pažeidžiama.
– Norėjau pasakyti tau jubiliejaus dieną.
Aš nėščia, Andriau.
Keturiolika savaičių.
Laikas tarsi sustojo.
Andrius žiūrėjo į žmoną, į jos šiek tiek išsipūtusį pilvuką, kurio iškart nepastebėjo, į vaikų lovelę, į pliušinį meškiuką ant lentynos…
– Nėščia? – žodis nuskambėjo kaip svetimas.
– Bet kaip? Mes juk…
– Atsimeni tą naktį prieš tavo komandiruotę į Novosibirską? – Marina nusišypsojo silpnai.
– Abu buvome truputį išgėrę.
Andrius prisiminė.
Prieš tris mėnesius.
Retas artumo momentas jų santykiuose, kurie tuo metu jau buvo pradėję gesti.
– Kodėl nesakei anksčiau?
– Norėjau būti tikra.
Paskui laukiau tinkamo momento, – Marina gūžtelėjo pečiais.
– O tada tu pranešei apie savo „konferenciją“ su Vika.
Andrius išbalo.
– Tu žinojai?
– Žinoma, kad žinojau, – Marina pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Aš ne kvaila, Andriau.
Bet nusprendžiau suteikti tau šansą.
Mums visiems šansą.
Ji padėjo ranką ant pilvo, ir šis paprastas gestas netikėtai suteikė viskam realumo.
Jie turės vaiką.
Jų vaiką.
– Marina, aš… – jis negalėjo rasti žodžių.
– Nieko dabar nesakyk, – švelniai jį sustabdė ji.
– Grįžk į svetainę.
Aleksejus kaip tik ruošėsi išeiti, išgersime šampano ir… pasikalbėsime.
Andrius mechaniškai linktelėjo ir išėjo iš vaikų kambario.
Svetainėje Aleksejus jau susidėjo savo daiktus.
– Sveikinu su jubiliejumi, – pasakė jis, paspausdamas ranką vis dar pritrenktam Andriui.
– Ir su būsima šeimos pagausėjimo naujiena.
Jūsų žmona – nuostabi moteris.
– Taip, – prikimusiu balsu atsakė Andrius.
– Ačiū.
Kai dizaineris išėjo, Marina grįžo į svetainę su dviem taurėmis.
Vienoje buvo šampanas, kitoje – kažkas panašaus į sultis.
– Už mus? – ji ištiesė Andriui šampano taurę.
Jis paėmė ją, bet taip ir nepakėlė tostui.
– Marina, man reikia kai ką tau pasakyti.
– Žinau, – ramiai atsakė ji.
– Apie Viką, jūsų santykius, apie tai, kad nori išeiti.
Andrius nustebęs pažvelgė į ją.
– Iš kur…?
– Tavo telefonas išsikrovė prieš išvykstant, atsimeni? Tu paėmei mano senąjį, kad išsikviestum taksi.
Prisijungei savo ID ir neišsijungei, – Marina padėjo savo taurę ant stalo.
– Visi tavo pranešimai ėjo man.
Visi iki vieno, Andriau.
Andrius pajuto, kaip kraujas nuteka iš veido.
Visi jo pokalbiai su Vika, planai dėl ateities, pažadai išsiskirti…
– Marina, nežinau, ką pasakyti.
– Nieko nesakyk, – Marina priėjo visai arti.
– Tiesiog atsakyk į vieną klausimą.
Ar tu ją myli?
Andrius atvėrė burną ir vėl užvėrė.
Jis manė, kad myli.
Visą šią savaitę buvo įsitikinęs, kad myli.
Bet dabar, stovėdamas čia, žiūrėdamas į žmoną, į jų pasikeitusį butą, žinodamas apie vaiką…
– Nežinau, – sąžiningai atsakė jis.
– Esu pasimetęs.
Marina linktelėjo, lyg ir tikėjosi tokio atsakymo.
– Gerai.
Tada padarysime taip, – ji paėmė iš jo nepalytėtą taurę ir padėjo šalia savosios.
– Duodu tau savaitę.
Susirink daiktus, pagyvenk pas draugus, tėvus ar viešbutyje – kur tik nori.
Pagalvok apie viską.
Apie mus, apie vaiką, apie savo jausmus.
Po savaitės sugrįši ir pasakysi savo sprendimą.
– O jeigu nuspręsiu išeiti? – tyliai paklausė Andrius.
Marina trumpam užmerkė akis, ir jis pamatė, kiek pastangų jai kainuoja išlikti ramiai.
– Tada išeisi.
Aš tavęs nelaikysiu.
Bet noriu, kad būtum visiškai tikras dėl savo pasirinkimo.
Andrius žiūrėjo į žmoną ir tarsi pirmą kartą po daugelio metų ją matė iš naujo.
Jos stiprybę, orumą, meilę – visa tai, kas jį kadaise traukė, bet laikui bėgant tapo įprasta ir nepastebima.
– Aš tavęs nevertas, – sušnabždėjo jis.
– Galbūt, – švelniai nusišypsojo Marina.
– Bet spręsti tau.
O dabar eik.
Ir neskambink man šią savaitę.
Noriu, kad mąstytum, o ne ieškotum lengvų kelių.
Andrius linktelėjo.
Lėtai nuėjo prie lagamino, kuris vis dar stovėjo prieškambaryje, ir paėmė jį į rankas.
– Iki pasimatymo po savaitės, – tarė jis, stovėdamas prie durų.
– Iki pasimatymo, – atsakė Marina.
Kai už vyro užsidarė durys, Marina grįžo į svetainę.
Ji pažvelgė į šventinį stalą, į šampaną, į jų laimingų dienų nuotraukas.
Tada priėjo prie lango ir pamatė, kaip Andrius išeina iš laiptinės su lagaminu rankoje.
Jis trumpam sustojo, pažvelgė į jų buto langus, tada lėtai nuėjo tolyn.
Marina uždėjo ranką ant pilvo, tarsi tikėdamasi pajusti judesį viduje.
Ji melavo dėl nėštumo.
Jei Andrius būtų bent kiek atidesnis, būtų supratęs, kad ji niekada negertų šampano, būdama nėščia.
Tačiau kol kas jų vaikas egzistavo tik planuose, kuriuos jie kažkada seniai kūrė.
Ir nors Marinai labai norėjosi, bet vaiko nebuvo – nei čia, nei dabar.
Netgi pilve.
Tačiau ji tikėjosi, kad Andrius susivoks ir sugrįš.
Ir tada ji pastos iš tikrųjų…
Viskas priklausė nuo to, ar Andrius supras, kas iš tiesų svarbu jo gyvenime.
Ji specialiai paprašė interjero dizainerio, seno mokyklos draugo, suvaidinti, kad šokiruotų Andrių.
Marina žinojo, kad melas – ne geriausias pagrindas santykiams atkurti.
Bet kartais žmogui reikia viską prarasti, kad suprastų to, ką turėjo, vertę.
Išjungusi šviesą svetainėje, Marina nuėjo į miegamąjį.
Rytas už vakarą protingesnis, sakydavo jos močiutė.
O priešais ją laukė visa savaitė…
