Uždegčiau rožinę žvakę, išraižytą kaip rožė, o ne palikčiau ją tirpti sandėliuke.
Kalbėčiau mažiau ir daugiau klausytumėsi.
Pakviesčiau draugus, net jei ant kilimo yra dėmė ir sofa reikalauja valymo.
Valgyčiau spragėsius „tinkamame“ kambaryje ir nesijaudinčiau dėl suodžių, kai kažkas nori užkurti židinį.
Skirčiau laiko klausytis senelio pasakojimų apie jo jaunystę.
Niekada nevairuočiau automobilio su uždarytais langais gražią vasaros dieną vien todėl, kad mano plaukai ką tik sušukuoti.
Gulėčiau pievoje su plaukais įsipynusiais į žolę.
Verkčiau ir juočiau, mažiau žiūrėčiau televizorių ir daugiau žiūrėčiau į gyvenimą, bet svarbiausia – kad turėčiau antrą šansą gyventi – vertinčiau kiekvieną akimirką, iš tikrųjų į ją pažvelgčiau.
Išgyvenčiau ją.
Nesirūpinčiau smulkmenomis.
Nesirūpinkite tais, kurie jūsų nemėgsta, arba dar geriau – nesirūpinkite, ką daro kiti.
Užuot tuo rūpinęsi, vertinkime draugus, kuriuos turime, ir žmones, kurie mus myli.
Pagalvokime apie tai, kuo mus palaimino Dievas.
Ir apie tai, ką darome kasdien, kad tobulintume savo protą, kūną, sielą, emocijas…
