I. PALIKIMAS
Marta, kuriai buvo 35 metai, penkiolika metų buvo ištikima žmona savo vyrui Gabriel.
Jie turėjo sūnų Diegą, kuriam buvo 10 metų – linksmą ir smalsų berniuką, kuris labai mylėjo savo mamą.
Tačiau Gabrielis pasikeitė.
Jis tapo šaltu ir savanaudžiu žmogumi, kuris pamažu pripildė savo gyvenimą prabanga ir pertekliumi, kol jam nustojo rūpėti santykiai su Marta.
Vieną dieną, be jokio sąžinės graužimo, Gabrielis išvijo juos iš namų, trokšdamas laisvai gyventi su savo meiluže, tikėdamas, kad jo turtas ir tobulas gyvenimas dar labiau pagerės be šeimos naštos.
Likę be namų ir turėdami nedaug pinigų, Marta ir Diegas klaidžiojo ieškodami pastogės.
Tada Marta prisiminė seną nuosavybę, kurią prieš daugelį metų jai paliko močiutė: apleistą lūšną miestelio pakraštyje – vietą, kurioje ji niekada nebuvo apsilankiusi dėl atstumo ir todėl, kad manė, jog ji neverta dėmesio.
Širdyje nešiodama liūdesį ir neviltį, Marta neturėjo kitos išeities, kaip tik nusivesti sūnų į tą lūšną.
Jai tai atrodė kaip jos dabartinės padėties simbolis: apleista, sugriauta ir pilna dulkių – kaip ir jos pačios gyvenimas.
Tačiau ji nė neįtarė, kad lūšna slepia paslaptį.
II. NAUJŲ NAMŲ ATRADIMAS
Atvykęs prie lūšnos, Diegas žiūrėjo į ją su nepasitikėjimu.
Medinės sienos kai kur buvo supuvusios, o stoge buvo skylės, pro kurias švietė saulė, tačiau Marta stengėsi, kaip tik galėjo.
Ji išvalė kiekvieną kampelį, o su turimais pinigais nusipirko keletą įrankių jai pataisyti.
Tais sunkiais darbo kupinais laikais Diegas ir Marta dalijosi artumo akimirkomis, o Marta pradėjo pastebėti keistą dalyką: Diegas atrodė laimingesnis toje kuklioje lūšnoje nei Gabrieliaus prabangiame name.
Valydama vieną lūšnos kampą, Marta užkliuvo už kažko kieto po medinėmis grindimis.
Ji pamanė, kad tai gali būti akmuo arba medžio gabalas, bet kai trinktelėjo, pastebėjo, kad garsas buvo tuščiaviduris.
Ji nusprendė pakelti tą grindų dalį ir buvo be galo nustebinta, radusi po žeme užkastą metalinę dėžę.
Drebėdama rankomis, Marta atidarė dėžę ir joje rado įvairius dokumentus, senovinius papuošalus ir pageltusį laišką nuo savo močiutės.
Laiške buvo atskleista, kad lūšna buvo kur kas daugiau nei bevertė nuosavybė – tai buvo paveldas, priklausęs šeimai ištisas kartas, ir saugojo turtą, kurio niekas nebuvo pareikalavęs.
Papuošalai ir žemės nuosavybės dokumentai buvo raktas į naują gyvenimą.
III. MARTOS ATGIMIMAS
Marta, vis dar apstulbusi nuo atradimo, nusprendė parduoti papuošalus ir pasikonsultuoti su advokatu dėl dokumentuose nurodytos nuosavybės.
Ji sužinojo, kad turi žemių, kurios bėgant laikui buvo labai pabrangusios.
Rastas turtas buvo pakankamas, kad Marta ir Diegas galėtų gyventi patogiai, o dar svarbiau – kad jie galėtų susikurti gyvenimą toli nuo Gabrieliaus.
Turėdama naują finansinę padėtį, Marta nusprendė pertvarkyti lūšną ir paversti ją visiškai nauju būstu.
Ji suteikė Diegui jaukius ir saugius namus, kurių jis nusipelnė, o pati tame projekte atrado būdą gydyti savo žaizdas.
Diena po dienos sūnus padėdavo jai dekoruoti ir sodinti gėles sode, ir pamažu ši vieta tapo jų prieglobsčiu.
Marta vėl pradėjo šypsotis, jausdama ramybę, kurios niekada nejautė gyvendama su Gabrieliumi.
IV. BLOGO VYRO SUGRĮŽIMAS
Praėjus keliems mėnesiams, Gabrielis sužinojo, kad Marta ne tik išgyveno be jo, bet ir tapo sėkminga moterimi.
Vedamas godumo ir apimtas apgailestavimo, jis nusprendė sugrįžti, manydamas, kad galės pareikalauti dalies Martos turto.
Jis atvyko prie lūšnos su apsimestiniu nuolankumu, maldaudamas antro šanso ir teigdamas, kad nori tik susigrąžinti savo šeimą.
Marta, stovėdama prie naujų namų durų, negalėjo nesijausti gailesčio.
Ji prisiminė, kaip jis paliko ją pačiu sunkiausiu metu ir kaip išdavė jos pasitikėjimą.
Tačiau šįkart Marta jau nebebuvo ta palaužta moteris, kurią jis paliko.
Ji buvo atgimusi su stiprybe, kurios Gabrielis nepažinojo.
„Atsiprašau, Gabrieliau,“ tarė Marta tvirtai, bet ramiai.
„Čia tau nebėra vietos.
Tai naujas gyvenimas, gyvenimas, kurį susikūriau be tavęs.“
Išgirdęs šiuos žodžius, Gabrielis suprato, kad jo ketinimai buvo demaskuoti, o Marta įgijo tai, ko jis niekada nesupras – savo laisvę ir orumą.
V. NAUJAS IR LAISVAS GYVENIMAS
Marta užvėrė duris praeičiai, palikdama Gabrielį lauke su jo godumo ir apgailestavimo našta.
Ji grįžo į namų vidų, kur jos laukė spindinčia šypsena pasitikęs Diegas.
Marta apkabino jį, tyliai dėkodama už gyvenimo suteiktą galimybę rasti tikrą ramybę ir laimę.
Savo paprastame gyvenime Marta suprato, kad atrado tai, kas daug vertingiau nei papuošalai ar žemės – savo nepriklausomybę, savigarbą ir tikrą laimę turėti namus, pastatytus su meile ir pagarba.
Dabar ji suprato, kad kartais visko netekti – tai pirmas žingsnis link to, kas iš tikrųjų svarbu.
