Kelyje namo Liza užsuko į parduotuvę.
Į krepšelį įsidėjusi viską, ko reikėjo, ji nuėjo prie alkoholinių gėrimų lentynų.
Jie jau seniai nesukūrė sau romantiškos vakarienės su lengvo vyno buteliu.
Anksčiau jie dažnai sėdėdavo ilgai vakare, aptardami viską, kas tik galvoje…
Tais vakarais vynas gėrėsi lengvai ir maloniai.
Vyras tapdavo linksmas ir išradingas, Liza greitai atsipalaiduodavo, juokdavosi iš kiekvieno jo pokšto.
Abiems patiko tas lengvumo ir vidinės laisvės jausmas.
Jų santykiuose vėl pažadino senos meilės kibirkštį.
O tada jie eidavo miegoti…
Stovėdama prie lentynų, Liza nedrąsiai žiūrėjo į etiketes.
Ji nesuprato vynų, visada pasitikėjo vyro pasirinkimu.
Tuo metu prie lentynos priėjo kita jauna moteris.
Ji greitai paėmė vieną butelį, nesusimąstydama.
Liza išsigando, kad moteris dabar išeis, ir skubiai kreipėsi į ją:
– Atsiprašau, aš visiškai nesuprantu vynų.
Ar galite patarti, kurį geriau rinktis prie vakarienės?
Moteris atsisuko.
Lizai staiga prisiminimas iškilo galvoje: studentų vakarėlis bendrabutyje, bendrakursis atvedė savo merginą… Atrodo, jie net ketino tuoktis.
Bet paskui jie su Ivanu išsiskyrė.
Liza nustebo, kad taip gerai prisiminė Nataliją, o Ivano vardą prisiminė su kliūtimis.
Atmintis yra keista.
– Natalija?! Koks sutapimas.
Kaip čia atsidūrei?
Iš pradžių Natalija neatpažino Lizos.
– Aš esu Liza, mokėmės su Ivanu toje pačioje grupėje, – ji paaiškino.
– Liza… Ach, taip! Kur dar susitiksi! – Natalija pažvelgė į butelių eilę.
Abi moterys kartu nusijuokė.
– Gyvenu čia netoli.
O tu? Anksčiau tavęs čia nemačiau, – smalsiai paklausė Liza, žiūrėdama į Nataliją.
– Atėjau aplankyti.
Nesuprantu, kaip ateiti tuščiomis rankomis, tai užsukau dėl vyno.
O tu turbūt rengiesi kokiai nors šventei? Prisimeni, kaip daug gerdavome to vyno anksčiau? – svajingai pasakė Natalija.
– Šis vynas – moteriškas, saldus ir lengvas.
Imk, neprašausi, – ji rodė į vieną butelį.
– Nėra jokios ypatingos priežasties.
Tiesiog norėjosi nusipirkti prie vakarienės.
– Jei vakarienė su vyru, tai geriau paimk šitą, – Natalija paėmė kitą butelį nuo lentynos.
– Jis nėra toks saldus.
– Gerai, paimsiu, – Liza paėmė butelį iš Natalijos rankų ir padėjo į krepšelį.
– Taigi vakarienė su vyru? Romantiškos datos? – nusijuokė Natalija.
– Galima ir taip sakyti.
Tiesiog norėjau palepinti vyrą.
Liza nepastebimai apžiūrinėjo Nataliją.
Jos beveik bendraamžės, bet Natalija atrodė apie dešimt metų jaunesnė.
Prižiūrėta, liekna, įdegusi, su išlaisvintais kastaniniais plaukais.
Natalija pastebėjo jos dėmesingą žvilgsnį.
– Atrodai puikiai, – greitai pasakė Liza.
– Ačiū, – atsakė Natalija, bet komplimento negrąžino.
Jos kartu nuėjo prie kasos, o paskui išėjo iš parduotuvės.
Natalija nukreipė raktų pakabuką į vieną iš prie įėjimo pastatytų mašinų, ir ji atsakė mirksėdama žibintais ir signalu.
– Nuvežti? – pasiūlė ji.
– Ne, man netoli, gyvenu ten tose daugiabučiuose, – Liza parodė į daugiabučius.
– Klausyk, man irgi ten.
Pamiršau namo numerį.
Laikyk, – ji ištiesė Lizai butelį ir ištraukė telefoną.
– Velnias, išsikrovė, – nepatenkinta atsiduso Natalija, padėjo įrenginį ir paėmė butelį atgal.
– Tai eik pas mane.
Ar turi iPhone? Paduosiu pakrauti, pažiūrėsi adresą.
– Na, gal kitą kartą užsuksiu.
Bet žinai ką, eikime dabar.
Išgersime už susitikimą, – nusišypsojo Natalija ir pakėlė butelį prieš Lizą.
Jie sėdo į mašiną, Liza nurodė savo namą ir laiptinę.
– Ar seniai čia gyveni? – paklausė Natalija, kai jie įėjo į laiptinę.
– Penkeri metai, kai nusipirkome butą.
O tu čia anksčiau nebuvai?
– Ne.
Norėjau padaryti staigmeną.
– Ar esi ištekėjusi? Juk su Ivanu rengėtės susituokti.
Neprisimenu, kodėl išsiskyrėt, – paklausė Liza, laukdama, kol liftas nusileis į pirmą aukštą.
– Tai jau nesvarbu.
Buvau ištekėjusi, paskui išsiskyriau.
Dabar ruošiuosi vėl tekėti, – Natalija žiūrėjo į Lizą, lyg svarstydama, ar verta būti atvira.
– O ar turi vaikų?
– Ne.
– O aš turiu dukrą.
Jai jau penkiolika, gali įsivaizduoti? – su pasididžiavimu pasakė Liza.
– Ar ištekėjai už kažko iš mūsų grupės?
– Ne.
Tu jo nepažįsti.
Mes susipažinome jau po to, kai jūs su Ivanu išsiskyrėt.
Prieš pat valstybinį egzaminą.
– O aš neseniai mačiau Svetą Pavlovą.
Žinai, ji tokia storulė tapo, tiesiog siaubas.
Ji turi tris vaikus.
Kas būtų pagalvojęs, – pakeitė pokalbį Natalija.
Liza negalėjo suprasti, kas Nataliją labiau nustebino: kad Svetai trys vaikai ar jos įspūdingi matmenys.
– Aš ją dažnai matau.
Ji dirba akių gydytoja mūsų poliklinikoje.
– Tikrai? Koks mažas pasaulis, – pasakė Natalija.
Lizai atrodė, kad ji tai ištarė su tam tikru apgailestavimu.
Tada prieš juos atsidarė lifto durys.
– O kur tu dirbi? – paklausė Liza tik tam, kad nekalbėtų tyliai.
– Turiu mažą saloną.
Blakstienoms ir antakiais.
Jei reikės, kreipkis.
Draugiškai su didele nuolaida padarysiu.
Salonas „Natalija“ miesto centre.
Nežinojai? Kol kas dirbu ten viena.
Direktorė, meistrė, administratorė ir valytoja viename asmenyje.
– Ji taip pažvelgė į Lizą, kad ši iš karto suprato – jai reikia pagalbos.
O Liza tik dabar pastebėjo, kad Natalijos antakiai idealiai suformuoti, o blakstienos ilgos ir pūkuotos.
Taip, Natalija atrodė tvarkinga, su lygiu, be raukšlių veidu.
Jie beveik bendraamžės.
– Aš pagalvosiu, – pasakė Liza.
– Pagalvok, – aidu atsakė Natalija.
Liftas švelniai sustojo.
– O kur tu dirbi? – paklausė Natalija eidama paskui Lizą iš lifto.
– Institute.
Mokau.
Užeik.
– Liza atrakino duris ir pravėrė jas netikėtai svečiai.
– Oho! – sušuko Natalija, apžiūrėdama didelį ir šviesų tambūrą.
– O pas ką eini į svečius? Gal žinau? – paklausė Liza.
– Net nepasakysiu.
Gal tiesa, žinai.
– Natalija klastingai pažvelgė į Lizą.
– Ar galiu užeiti? – ji linktelėjo į kambario duris.
– Žinoma.
Liza nuėjo į virtuvę ir iš ten girdėjo svečios susižavėjimo šūksnius.
– Nuostabu! O kuo tavo vyras dirba? – paklausė Natalija įėjus į virtuvę.
– Vau!
– Paprastas inžinierius.
Bet uždirba gerai.
Liza jau sudėjo produktus į šaldytuvą, ištraukė du taurius iš spintelės ir padėjo ant stalo.
Tada šalia padėjo kamščiatraukį.
– Atidaryk, aš tuo tarpu bulves nulupsiu.
Vynas tikrai buvo malonus ir saldus.
Liza nesusilaikė ir išgėrė visą taurę iš karto.
– Aš nesupratau.
Tu ėjai pas vyrą, o nupirkai moterišką vyną? Beje, dabar atnešiu įkroviklį.
– Liza išėjo ir greitai sugrįžo.
– Duok telefoną.
– Aš susitikinėju su vyru.
Įsimylėjau iki ausų.
Labai vertas, bet vedęs.
Negali pasakyti žmonai, kad skiriasi.
Aš nusprendžiau jam padėti.
– Nerealu.
Ir tu nusprendei ateiti pas jo žmoną? Tiesiai į namus? Pasakysi: „Sveiki! Aš jūsų vyro meilužė.
Atsitrauk, pastumkosi?“
– Teisi? – Natalija pagavo Lizos kaltinamą toną.
– Aš nesu moralinė policija.
– Liza pečiais truktelėjo.
– Tai ne mano reikalas.
– Tai gal dar išgersime? – pakeitė temą Natalija.
– Gal pirmiau bulves pakepsiu? Nes kitaip prisigersiu…
– Vynas silpnas, neprisigersi.
O paskui su bulvėmis dar išgersime.
Juk turim dvi butelius, – priminė Natalija.
– Gerai, už susitikimą! – pakėlė taurę Liza.
– Gal daugiau niekada nesusitiksim.
– O gal atvirkščiai tapsime kaimynais.
Eisime vieni pas kitus į svečius.
– Jie skėstelėjo ir išgėrė.
– Jūs nusprendėte kurti švedišką šeimą? – gurkštelėjusi paklausė Liza.
– Ne.
Aš su niekuo jo dalintis nenoriu.
Jis išsiskirs su žmona.
Sako, aš jo gyvenimo svajonė.
– Natalija išgėrė pusę taurės iš karto.
– Pavargau laukti.
Tai jau trunka pusę metų.
Negali apsispręsti išeiti nuo tos storos vištos.
– O tu ją matei? – neigiamai paklausė Liza.
– Iš kur žinai, kad ji stora?
– O kokia gi? Net žiūrėti nereikia.
Visos jos tokios pačios.
Mažėjai matei? Krepšiais perka produktus.
Paėmė vyrus ir nusiramino.
Galvoje tik sriubos ir kotletai, – piktai tarė Natalija.
– Jis turbūt ją mylėjo, kai vedė.
Ir nebaisi?
– Ko? Kad į plaukus įsikabins? Ne.
Jie iš karto nustemba ir sustingsta… – Natalija nusijuokė.
– Tai ne pirmą kartą? Ateini ir šeimą gadini? – Liza nepatikliai žiūrėjo į Nataliją.
– Nustok, negali sugadinti to, kas jau sugadinta.
Jei jis mylėjo žmoną, nesusitikinėtų su manimi.
– Natalija rimtai išpilstė vyną į taures.
– Mama, labas.
Labas.
– Virtuvės slenksčio pasirodė jauna mergina.
– Tai tavo dukra? Kokia gražuolė.
Sveika.
Koks tavo vardas?
– Lika.
– Koks gražus vardas! – nepastoviai pasakė Natalija, kuri jau buvo apsvaigusi nuo vyno.
– Ar nori valgyti? Dabar pakepsiu bulves.
– Liza susigėdo ir padėjo taurę.
Mergina išėjo, o virtuvėje tvyrojo įtempta tyla.
Liza nulupo bulves ir supjaustė keptuvei.
– Turi gražų butą, – nutraukė tylą Natalija.
– Tai jau pusę metų su juo? O jei jis neišeis iš šeimos? – tęsė pokalbį Liza.
– Išeis, kaip mielas.
Aš juk jo svajonių moteris, pamiršai? Vaikas jau didelis, netrukus baigs mokyklą.
Noriu spėti pagimdyti savo vaiką.
– Tu… – Liza padėjo peilį ir pasisuko nuo viryklės į viešnią.
– Tu šlykštus žmogus, Nataša.
Šlykštu! Nori sugadinti svetimą šeimą, – neapsikentė Liza.
– Tau gerai kalbėti, tu ištekėjusi.
Butas, dukra gražuolė.
O ką man daryti? Taip gyventi viena? O laikas bėga.
Nėra laisvų vyrų mano amžiaus.
Laisvi tik berniukai ir senukai.
Už ką tekėti? Visi normalūs vyrai jau vedę.
– Už vištų, – pridūrė Liza.
– O ar galvojai, kad išvedus jį iš šeimos, gali atsidurti jo žmonos vietoje? Apgaudinėjo su tavimi – apgaudinės ir tave.
Tu pagimdysi, priaugsi svorio ir pavirsi inkile, kvailu viščiuku, kaip mes.
Jam atsibos, jis rasi tau pakeitimą.
Tu jau nebe mergaitė.
Tau kiek? Greit keturiasdešimt? Nors atrodai puikiai.
– Trisdešimt penkeri, – pasakė Natalija.
– Niekada nesitikėjau iš tavęs…
– Žinai ką? Eik lauk, – staigiai tarė Liza.
– Liza, ką tu? Aš juk ne tavo vyrą išvedžioti čia atėjau.
– Tik pabandyk.
– Liza vėl paėmė peilį.
– Greitai nuplėščiau tau odą.
Pasidaryčiau kepurę ir žiemą nešiočiau.
Tuo metu trenkė įėjimo durys.
Liza numetė peilį ir greitai išėjo iš virtuvės.
Natalija paėmė butelį ir pažvelgė į šviesą.
Jame liko labai mažai vyno.
Ji išpylė likučius taurėje ir išgėrė iš karto.
– Na, parodyk, kas pas mus atėjo svečiuotis? – pasakė Romanas, įėjęs į virtuvę ir apsikabinęs Lizą už juosmens.
Natalija nusišypsojo jam, bet šypsena iškart dingo nuo jos veido.
– Tu?! – ji iškvėpė.
– Ką tu čia veiki? – sumišęs paklausė Romanas.
– Jūs pažįstate? – Liza metė nepatiklius žvilgsnius nuo vyro į Nataliją.
– Tai Liza – tavo žmona? – Natalija laikė tuščią taurę ir parodė į Lizą.
– Taip, aš jo žmona.
Ta pati stora ir kvaila viščiukė.
Teisingai, brangusis? – Liza pasakė švelniai, bet nuodingai, ir staigiai nuvertė vyro ranką nuo savo juosmens.
– Liza, aš dabar viską paaiškinsiu… – pradėjo Romanas ir vėl pasilenkė prie žmonos.
– Neliesk manęs! Ar tai moteris tavo svajonė? Koks tu… ožys.
Išeikite abu! Nedelsiant! – sušuko Liza.
– Pasikalbėkime.
Tai ne taip… – murmėjo Romanas, kol Natalija bandė nepastebimai išslinkti iš virtuvės.
– Bėk, gaudyk savo svajonę, – piktdžiugiškai metė Liza.
– Liza, pasikalbėkime…
– Nėra apie ką kalbėti.
Tu man pusę metų neištikimas buvai.
Pusę metų… Ateidavo pas ją, apsimetė pavargęs, valgė mano vakarienę, guldavosi su manimi į lovą… Išeik! – Liza paėmė tuščią butelį, kurį paliko Natalija ant stalo, ir mosikavo juo prieš vyrą.
Romanas išėjo, o Liza nusėdo ant kėdės, numetė galvą ant rankų, sudėtų ant stalo, ir pradėjo verkti.
– Mama, – pašaukė dukra.
Liza pakėlė į ją apsiverktą veidą.
– Ar girdėjai viską?
– Jūs taip šaukėtės.
Mama, neverk.
– Aš nežinojau… Nieko nežinojau… Net negalėjau pagalvoti, kad jis gali taip… Taip žiauriai…
Po to, šiek tiek nurimusi, ji nusiprausė ir pažvelgė pro langą.
Vyro mašina stovėjo apačioje prie įėjimo.
„Ar jis nuėjo pėsčias? Ar sėdi mašinoje?“ Ji norėjo tikėti, kad jis sėdi ten apačioje.
Nors, ką tai pakeis?
Jis atėjo ryte su kaltu žvilgsniu.
– Ko čia pamiršai? – paklausė Liza.
– Persirengti.
Ar paruoši man kavos?
– Ne.
O kodėl tavo svajonė tau kavos nepadarė?
– Aš nakvojau mašinoje.
– Tavo problemos.
Persirenk ir dingsk.
– Liza, atleisk.
Ji…
– Tik nesakyk, kad ji tave jėga į savo lovą patraukė.
Nenoriu nieko žinoti.
Išeik!
Jis ateidavo kiekvieną dieną, skambino, teisinosi.
Sakė, kad taip, neištikimas buvo, velnias paklydo, paskui tiesiog negalėjo išsisukti.
Bet jis nenorėjo skirtis.
Niekada…
– Mama, atleisk jam, – įkalbinėjo Lika.
– Tiesiog pabandyk.
Jis gyvena pas dėdę Slavą.
– Ar jį gaili? O mane negaili? Jis mane apgavo, išdavė…
– Bet jis gailisi.
Mama, prašau…
Prieš Naujuosius metus visi kartu ėjo į kiną, paskui vaikščiojo po prekybos centrą, papuoštą eglutėmis ir mirksinčiomis girliandomis.
– Tėti, eikime, parodysiu, ką norėjau mamai dovanoti Naujuosius, – išgirdo Liza ir atsisuko, apsimesdama, kad apžiūrinėja eglutės žaisliukus.
Romanas su Lika atsitraukė.
Liza truputį pasivaikščiojo skyriuje, paskui pradėjo jų ieškoti ir netikėtai susidūrė su Natalijos žvilgsniu.
Ji užgniaužė kvapą iš netikėtumo.
Natalija, laikydama už rankos vyrą, kažką jam šnibždėjo į ausį ir jie išėjo iš parduotuvės.
Liza trūkčiojančiai įkvėpė, bandydama susiimti.
– Mama, mes čia, – džiugiai pranešė Lika, pribėgdama prie jos.
– Eime į kavinę.
Kažką valgyti noriu, – pasiūlė Romanas.
– Einam! – Lika paėmė už rankos iš vienos pusės Romaną, iš kitos – Lizą, ir visi kartu nusileido į pirmą prekybos centro aukštą, kur buvo kavinės.
Prie staliuko Liza nuolat žiūrėjo į šalis, bet Natalijos nematė.
Ir šiek tiek nurimo.
Jie valgė picą ir aptarinėjo Naujametinius planus.
– O gal važiuosime pas tetą Svetą į sodybą? – pasiūlė Lika.
– Dimka labai apsidžiaugs, – Romanas pamerkė žmonai akį.
– Na, tėti! Aš pasidalinau su tavimi paslaptimi, o tu viską išblaškei, – supyko Lika ir paraudo.
– Na ką gi, ir paslaptis.
Visi jau seniai žino, kad jūs įsimylėję vienas kitą.
O ką, aš sutinku, – pasakė Liza.
– Nuspręsta, važiuojame pas Svetką į sodybą, – pasakė Romanas.
– Valio! – susidžiaugė Lika…
