Pačioje jaukaus, šilto restorano širdyje, papuošto žvakių šviesa ir šviežių kepinių aromatu, įvyko susitikimas, kupinas netikėtų posūkių.
Tą vakarą Alina, graži, savimi pasitikinti moteris, prabangių restoranų tinklo savininkė, sėdėjo prie vieno staliuko ir mėgavosi akimirka.
Netikėtai į salę įėjo buvusi klasės draugė – ta pati, kuri mokykloje dažnai žvelgdavo kreivai ir leisdavo sau pašaipius komentarus.
Ji, nė neįtardama, su kuo turi reikalą, nusprendė, jos manymu, šiek tiek pasišaipyti iš Alinos, nežinodama, kad prieš ją – sėkminga verslininkė, viso šio grožio savininkė.
Pamačiusi pažįstamą veidą, Alina švelniai nusišypsojo, išlikdama rami ir susikaupusi.
Ji gestu pakvietė buvusią klasės draugę prisėsti prie savo staliuko – lyg iš gerumo ir prisiminimų apie praeitį.
Ši, iš pradžių jos nepažinusi, su sarkazmu balse ištarė:
– Na ir kas galėjo pagalvoti! Nesitikėjau tavęs čia sutikti.
Kaip tu sau tai leidi? Vakarienė tokioje vietoje – tikrai nepigi pramoga.
Alina nesutriko.
Jos akys žibėjo – ne iš įžeidimo, o iš pasitikėjimo savimi ir savo kelio suvokimo.
Su geranoriška šypsena ji atsakė:
– Viskas dėl darbo, ryžto ir tikėjimo savimi.
Visada svajojau apie savo restoranų verslą, ir, kaip matai, svajonės pildosi.
Ypač malonu, kad apsilankei mano restorane – visada džiaugiuosi svečiais, ypač senais pažįstamais.
Šie žodžiai, ištarti oriai ir be nė lašelio pykčio, netikėtai pribloškė buvusią klasės draugę.
Ji pajuto, kaip gėdos raudonis užlieja skruostus, suvokusi, kad ką tik bandė pažeminti ne bet ką, o pačios įstaigos savininkę.
Sutrikusi, vos susitelkė ir, mikčiodama, visgi pasveikino Aliną su sėkme.
Alina, nejausdama nuoskaudos, dosniai pasiūlė ją pavaišinti firminiu desertu – išskirtiniu šokoladiniu tarto su aviečių padažu, nuo kurio, regis, tirpo net širdis.
Taip iš situacijos, pilnos nejaukumo ir galimo konflikto, išaugo šiltas, beveik draugiškas susitikimas.
Alina įrodė, kad tikroji stiprybė slypi santūrumo ir gerumo dermėje, o sėkmė – geriausias kerštas, bet ne piktas, o orus, pergalingas.
Sėdėdama prie stalo ir ragaudama išskirtinį desertą, buvusi klasės draugė negalėjo atsigauti.
Mintys nuskriejo į tolimą praeitį – į mokyklos koridorius, kur Alina visada laikydavosi šešėlyje, retai kalbėdavo, rinkdavosi likti nepastebima.
Ji prisiminė, kaip jos su draugėmis juokėsi iš jos kuklumo, kaip laikė ją silpna ir neįdomia.
O štai dabar prieš ją – moteris, kuri ne tik nepalūžo, bet tapo tikra žvaigžde, tvirtai žengiančia per gyvenimą.
Alina, tuo tarpu, mėgavosi akimirka – ne iš pasididžiavimo, o su švelniu liūdesiu.
Ji jau seniai suprato: praeitis – tai tik pamoka, o ne priežastis pykti.
Ji netroško keršto, jai buvo svarbu įrodyti sau, kad yra verta visko, ką pasiekė.
Žiūrėdama į buvusią klasės draugę, ji jautė, kad laikas viską sudėliojo į savo vietas.
Ji jau nebe ta tyli mergaitė, kurią galima nepastebėti – ji tapo savo likimo šeimininke.
Pamažu pokalbis tapo lengvesnis, atviresnis.
Prie kvapnios kavos puodelio jos kalbėjosi ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį.
Alina pasidalijo savo sunkumais – kaip pradėjo nuo nulio, be finansinės paramos, dirbo naktimis, kad apmokėtų pirmųjų patalpų nuomą.
Kaip mokėsi iš klaidų, kaip kovojo su krizėmis, kaip ieškojo tinkamų žmonių komandai.
– Restoranų versle tūkstančiai detalių, – kalbėjo ji, – meniu, tiekimas, personalas, aptarnavimas… Kiekviena smulkmena svarbi, kad svečiai išeitų laimingi ir sugrįžtų vėl.
Jos pašnekovė klausėsi nuoširdžiai susižavėjusi.
Pirmą kartą ji tikrai pamatė Aliną – ne kaip tą tylią mergaitę, o kaip stiprią, protingą moterį, garbingai nuėjusią savo kelią.
Alina taip pat parodė susidomėjimą buvusios klasės draugės gyvenimu.
Ši, šiek tiek susigėdusi, papasakojo apie savo darbą mados žurnalo redakcijoje – apie terminus, nuolatinį lenktyniavimą su tendencijomis, sudėtingus sprendimus ir didelį spaudimą.
Tačiau ji taip pat prisipažino, kad myli savo darbą, nepaisant sunkumų – būtent jis suteikia pasitenkinimo ir svarbos jausmą.
Šis vakaras abiem tapo netikėta dovana.
Jos suprato, kad kiekvienas turi savo kelią, savo išbandymus ir savo pergales.
Kad sėkmė – tai ne tik pinigai ir šlovė, bet ir gebėjimas išlikti savimi, siekti savo tikslo ir neprarasti žmogiškumo.
Kai vakaras ėmė artėti prie pabaigos, jos išėjo iš restorano – artimesnės viena kitai nei kada nors anksčiau mokykloje.
Atsisveikindamos apsikeitė telefonais ir sutarė susitikti dar kartą – ne atsitiktinai, o norėdamos.
Jos pajuto, kad jų istorijose atsivėrė naujas skyrius, kupinas pagarbos, supratimo ir draugystės galimybės.
Taip baigėsi vakaras, prasidėjęs nejaukumu ir bandymu pažeminti, bet tapęs naujos, šviesios draugystės pradžia.
Dvi moterys, kadaise atskirtos mokyklos hierarchijos, dabar stovėjo kaip lygios, žvelgdamos į ateitį su viltimi ir tikėjimu į geresnį rytojų.
