Prieš šešerius metus Emilija stovėjo ant verandos namo, kuris kadaise buvo jos meilės ir vilties simbolis.
Jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis — ji laukėsi dvynių, bet vietoj palaikymo iš vyro išgirdo šaltus žodžius: — Eik lauk.
Santuoka su tavimi buvo klaida.
Šie žodžiai amžiams įsirėžė į jos atmintį, bet tada ji neleido sau verkti.
Ji surinko likučius savo orumo ir išėjo.
Ji žinojo, kad nuo šiol jos gyvenimas priklausys ne tik nuo jos, bet ir nuo vaikų, kurie netrukus turėjo gimti.
Kelias buvo sunkus.
Nežinomame mažame miestelyje ji išsinuomojo kuklų kambarį, o kitą dieną pagimdė du berniukus — Rojų ir Luką.
Visa, ką ji turėjo, buvo meilė jiems ir pasirengimas sunkiai dirbti dėl jų ateities.
Ji nesiskundė.
Dienomis ji mokė vaikus groti pianinu vietiniame centre, naktimis valė biurus, siuvo daiktus dirbtuvėms, stengdamasi užsidirbti kiekvieną centą.
Metų darbas atnešė ne pinigus, o kažką daug vertingesnio — išaugintus, gerus ir darbščius sūnus.
Kai jie klausė apie tėvą, Emilija ramiai atsakydavo: — Jis nėra su mumis.
Bet jūs esate, ir tai svarbiausia.
Praėjo šešeri metai.
Emilija stebėjo, kaip berniukai auga sąžiningais ir draugiškais žmonėmis, visada pasiruošusiais padėti kitiems.
Ir vieną dieną ji suprato — atėjo metas žengti žingsnį į praeitį dėl jų ateities.
Ji surinko dokumentus, paruošė berniukus ir kartu nuvyko į miestą, kur jų tėvas, Markas, sukūrė verslą ir pasiekė sėkmę.
Kai jie įėjo į pastatą su jo vardu ant fasado, Markas iš pradžių neatpažino, kas stovi priešais jį.
Bet pažvelgęs į berniukų akis — jis pamatė savo bruožus ir viską suprato.
— Mes neatėjome dėl pinigų, — ramiai pasakė Emilija.
— Aš tik norėjau, kad tu juos pamatytum.
Ant jo stalo ji paliko bylą su dokumentais: gimimo liudijimais, mokyklos pasiekimais… ir laišką nuo jo jau mirusios motinos.
Laiške buvo tiesa: kadaise, kritiniu jo gyvenimo momentu, kai reikėjo retos kraujo perpylimo, būtent nėščia Emilija jį išgelbėjo.
Jis to nežinojo.
Ji niekada to nesakė, nes nesitikėjo padėkos.
Ji tiesiog norėjo, kad jis gyventų.
Šie žodžiai sukrėtė Marką.
Pirmą kartą per daugelį metų jis jautė ne pasididžiavimą ar sėkmę, o gėdą.
Ir norą kažką pakeisti.
Nuo to laiko jis pradėjo lankyti vaikus.
Iš pradžių jis nepatogiai sėdėdavo kamputyje, vėliau padėdavo su pamokomis, taisydavo smulkmenas namuose, skaitydavo knygas prieš miegą.
Jis mokėsi būti tėvu — ne biologiniu, bet tikru.
Emilijai tai netrukdė.
Ji stebėjo viską iš šalies.
Ją vedė ne pyktis, o ramybė ir noras, kad vaikai pažintų tiesą ir turėtų teisę rinktis.
Laikui bėgant Markas pasikeitė.
Jis nustojo vaikytis aukštumų ir prestižo.
Jam svarbiausia tapo būti šalia, kai vaikai juokiasi, dalyvauti jų gyvenime, dalintis paprastomis džiaugsmo akimirkomis.
Jis vėl išgirdo muziką, kai Emilija grojo pianinu.
Ir kažkas jo širdyje pasikeitė.
Vieną dieną jis pasakė jai: — Nenoriu būti tik jų tėvas.
Noriu vėl būti tavo vyras.
Gal ne iš karto, bet kažkada.
Emilija ilgai žiūrėjo jam į akis ir atsakė: — Dabar tu ne pareiga.
Tu esi pasirinkimas.
Po metų jie vėl susituokė — kukliai, namuose, draugų ir vaikų apsuptyje.
Po kurio laiko jų šeimoje atsirado maža Lilė — dukra, kuri juos visam laikui sujungė.
Gyvenimas ne visada buvo lengvas, bet jis tapo tikras.
Jų namai prisipildė juoko, muzikos, naminių kepinių kvapo.
Markas išmoko pinti dukrai kasas ir nustojo vaikytis sėkmės — jis ją rado namuose.
Po metų likimas vėl juos išbandė: Rojus pateko į avariją, o Markas iš karto pasiūlė savo kraują.
Kai gydytojai pasakė, kad jų kraujo grupės nesutampa, Emilija ramiai atsakė: — Biologiškai — ne.
Bet jis yra jo tėvas.
Visada buvo ir visada bus.
Lukas tapo donoru, Rojus išgyveno.
Vėliau jis pasakė tėvui: — Tu buvai su mumis visą laiką.
Tai svarbu.
Rojui per vestuves Markas sakė tostą: — Padariau visas galimas klaidas.
Bet meilė suteikė man antrą šansą.
Ne todėl, kad to nusipelniau, o todėl, kad jie manęs nepaleido.
Šiandien Markui didžiausias pasiekimas nėra verslas ar sėkmė.
Didžiausias jo pasiekimas — šeima, į kurią jis sugrįžo.
Nes, kaip jis pats kadaise pasakė: — Meilė visada rodo kelią namo…
