Larisa vos galėjo išlaikyti akis atmerktas, jos kūnas buvo toks silpnas, kad kiekvienas žingsnis jai buvo lyg perėjimas per sunkios smėlio jūros gilumą.
Namas, jos namai, atrodė lyg tolimas pasaulis, o meilė, kuria ji kadaise tikėjo, nyko kaip saulė beviltiškos dienos pabaigoje.
Glebas ją stebėjo su netikru susirūpinimu, jo išraiška vis labiau šaltesnė su kiekviena sekunde.
— Eime, mieloji, jau beveik atvykome, – tarė Glebas ramiai, bet šiurpiai.
Bet Larisa negalėjo nieko daugiau, tik sekti paskui jį.
Kiekvieną kartą, kai jos protas bandė įsikibti į vilties iliuziją, jos kūnas atsakydavo aštriu skausmu.
Trobelė, kuri stovėjo prieš ją, buvo tarsi košmaras – su įlinkusiomis sienomis ir pamirštos griuvėsių išvaizda.
— Ar tikrai žiniuonė gyvena čia? – paklausė Larisa, jos balsas drebėjo iš baimės ir nuovargio.
Glebas šypsojosi keistu pasitenkinimu veide.
— Žinoma, brangioji, čia ji. Tik dar šiek tiek… – jis paspartino ją stumdamas link suklypusios verandos.
Larisa susmuko ant medinio suolelio su trumpu palengvėjimo atodūsiu.
Trobelės šešėliai rodėsi prarijantys šviesą, o oras buvo persmelktas dulkėmis ir drėgme.
Ji pažvelgė į Glebą, kuris stovėjo šalia su išraiška, kuri jau neslėpė jo tikrosios prigimties.
— Gleabai… čia niekas negyvena… – sušnibždėjo ji, vos girdimai.
— Tai tiesa! – nusijuokė jis, jo juokas skambėjo tuščiai. — Niekas čia negyveno metų metus.
Ir jei tau pasiseks, mirsi natūralia mirtimi… o jei ne… – jis padarė pauzę, mėgaudamasis savo galia. — Tave suras laukiniai žvėrys.
Larisa negalėjo patikėti tuo, ką girdėjo.
Ji buvo tokia išsekusi, kad net negalėjo pakilti nuo suoliuko, kad pasipriešintų.
Kaip ji atsidūrė šioje vietoje? Santuoka, kuri prasidėjo kaip iliuzija, virto košmaru, kuriame išdavystė ir godumas ėmė ėsti kiekvieną jos sielos kampelį.
Glebas, kurio buvimas pradžioje atrodė toks patrauklus, dabar aiškiai rodė savo panieką.
Vienintelė Larisa jam reiškė priemonę pasiekti turtus, o dabar, kai jis gavo viską, ko norėjo, ji jam daugiau nereikalinga.
— O mano pinigai tau nekelia pasibjaurėjimo? — sušnibždėjo Larisa, jos burna išdžiūvusi iš baimės ir netikėjimo.
— Tai MANO pinigai! — sušuko Glebas, pradėdamas vaikščioti aplink trobelę kaip narve įkalintas žvėris. — Jei būtum viską užrašius mano vardu, dabar būtume kitur.
Bet tu buvai užsispyrusi…
Larisa užsimerkė, nebegalėdama daugiau pakęsti.
Ji žinojo, kad Glebas ne tik sugriovė jos gyvenimą, bet dabar ją pasmerkė mirčiai toje vienišoje vietoje.
Išdavystės jausmas buvo toks gilus, kad ji jautė, jog net oras jos nepasiekia.
Tada ji išgirdo durų girgždėjimą.
Kažkas pasikeitė ore, ir per jos nugarą perbėgo šiurpas.
Ji sunkiai atmerkė akis, ir štai, prieš ją stovėjo mergaitė.
Ji negalėjo būti vyresnė nei septyni ar aštuoni metai, vilkėjo per didelę striukę, o jos akys žibėjo smalsumu ir švelnumu.
— Nebijok! — tarė mergaitė, atsisėdusi šalia jos.
Larisa, nustebusi, bandė atsisėsti tiesiau.
— Iš kur tu? Kaip čia atsidūrei?
Mergaitė nusišypsojo išdykusiai.
— Aš jau buvau čia anksčiau. Kai tėtis mane atveda, aš pasislepiu. Tegul jis rūpinasi! — pasakė su tokiu natūralumu, kad Larisa akimirkai pamiršo savo kančią.
— Jis tau kenkia? — paklausė Larisa, jos balsas drebėjo.
— Ne! Tik verčia padėti! Jei neklausau, liepia plauti indus. Visą kalną! — mergaitė išskėtė rankas, rodydama nusivylimą.
Larisa, nepaisant skausmo, negalėjo sulaikyti silpnos šypsenos.
— Gal jis tiesiog pavargęs. Jei turėčiau tėtį… padaryčiau viską dėl jo…
— Ar tavo tėtis mirė? — paklausė mergaitė.
Larisa linktelėjo, ašara nuriedėjo jos skruostu.
— Taip… seniai… — sušnibždėjo.
Mergaitė susimąstė, tada, su keista išmintimi savo amžiui, tarė:
— Visi mirs…
Larisa, nustebusi dėl tokio rimtumo, norėjo paklausti daugiau, bet mergaitė ją pertraukė ryžtingu žvilgsniu.
— Ne, ne! Aš eisiu paskui tėtį! Aš jam padėsiu! Jis gydo visus kaime. Tiesiog negalėjo išgydyti mamos!
Larisa, vos kvėpuodama, sušnibždėjo:
— Kaip tai?
Mergaitė pakilo ir nuėjo link durų, paskutinį kartą atsisukdama.
— Mano tėtis — burtininkas!
Larisa žiūrėjo į ją netikėdama.
Burtininkas? Tą akimirką skausmą ir neviltį pakeitė smalsumo kibirkštis.
— Mieloji, tokių dalykų nėra… — tarė Larisa su priverstine šypsena, nors jos siela drebėjo.
— Yra! Tavo vyras sakė, kad tu tiki jais. Na, nesijaudink, grįšiu greitai! — pasakė mergaitė ir pradingo tarp miško šešėlių.
Larisa liko žiūrėti į užsidariusias duris, vėjas šnibždėjo tarp medžių.
Ar jis tikrai galėjo būti burtininkas? Jos mintys sukosi, bet kažkas toje mergaitėje vertė tikėti, kad viskas gali būti įmanoma.
Apleistoje trobelėje Larisos ateitis persipynė su netikėtu likimu.
Ar ta mergaitė, ar tas burtininkas buvo jos vienintelė viltis?
— Mano gyvenimas… dar nesibaigė… — pagalvojo Larisa, lengvas vilties blyksnis sušvito jos širdyje, kai tamsa apgaubė vietovę.
Larisa liko sėdėti ant medinio suolelio, žiūrėdama į užvertas duris, pro kurias dingo mergaitė.
Oras atrodė sunkus, prisotintas keisto neapibrėžtumo ir kažko, kas galėjo būti viltis.
Skausmas, kurį ji jautė pastarosiomis dienomis, pradėjo švelnėti — ne visiškai, bet iš dalies, tarsi mergaitės buvimas būtų išlaisvinęs kažką, ką Larisa ilgai laikė savyje uždarytą.
Akimirkai ji pagalvojo, kad galbūt gyvenimas dar nebuvo visiškai išnykęs.
Mergaitė kalbėjo su tokia stulbinančia nuoširdumu, o nors Gleb’o žodžiai vis dar aidėjo jos galvoje, dabar atrodė, kad kažkas, kažkur giliai, vis dar galėjo pasikeisti.
Staiga ji išgirdo medžių girgždėjimą.
Glebas pasirodė tarpduryje, jo akys spindėjo ta šalta ir tuščia šviesa, kurios Larisa taip bijojo.
Jis artinosi lėtai, kaip plėšrūnas, žinantis, kad jo auka išsekusi, laukdamas tinkamo momento smogti.
— Ir kas tai buvo? — paklausė Glebas, žiūrėdamas ten, kur dingo mergaitė.
Larisa pažvelgė į jį su netikėta ramybe.
Ji nebejautė jam baimės.
Galbūt dabar labiausiai ją gąsdino mintis mirti nepakovojus, neatidavus gyvenimui paskutinės galimybės.
Ji pakilo nuo suolelio su daugiau pastangų, nei tikėjosi turinti, bet ryžtas pripildė jos venas.
Ji daugiau nebebus jo auka.
— Nežinau, ko tu ieškai, Glebai, bet aš nebeturiu tau ką duoti, — tarė ji, jos balsas buvo trapus, bet tvirtas.
Glebas suraukė antakius, nustebintas Larisos žodžių kietumo.
Tačiau jis nerodė baimės, tik susierzinimą, kuris darė jį pavojingesniu.
Jis priartėjo prie jos, bet vietoj to, kad smogtų, kaip darydavo anksčiau, jo akyse sužibo keistas godumas.
— Ką tu padarei, Larisa? Manai, kad kažkokia nereikšminga mergaitė pakeis tavo likimą? — jo balsas buvo pilnas nuodų.
Larisa ilgai žiūrėjo jam į akis, jos žvilgsnis nenusuko.
Ji žinojo, kad viskas dar nesibaigė, bet širdyje kažkas užsidegė, kai ji prisiminė mergaitės žodžius.
„Mano tėtis — burtininkas.“
— Ne viskas dar prarasta, Glebai. Gal tu nusprendei, kad viskas baigta, bet aš dar turiu, ką prarasti. Aš neleisiu tau mane nusitempti į dugną be kovos, — pasakė ji jau tvirčiau.
Glebas išleido pašaipų juoką.
— Kovoti? Tu neturi nieko, Larisa. Nieko. Nei jėgų, nei šeimos, nei draugų. Tu esi viena.
Bet savo viduje Glebas pajuto nerimą.
Kažkas Larisos laikysenoje pasikeitė, ir jam tai nepatiko.
Jis buvo pratęs ją valdyti, būti tuo, kuris diktavo jos gyvenimo ritmą.
Matyti ją pasipriešinančią buvo jam nemalonu.
Staiga tolumoje pasigirdo variklio garsas.
Glebas pasisuko į išorę, bet Larisa – ne.
Ji išlaikė žvilgsnį nukreiptą į vyrą, kurį kadaise laikė pažįstamu.
— Galbūt aš viena, Glebai, — tarė ji ramiai, balsu, kuris jam per kūną pasiuntė šiurpą. — Bet man tai daugiau nerūpi. Nebeleisčiau. Tu… tu jau nebe tas žmogus, kurį aš pažinojau.
Prieš jam spėjant sureaguoti, Larisa atsitraukė nuo jo ir išėjo į verandą.
Jos kojos drebėjo, bet ryžtas buvo stipresnis už skausmą.
Kažkas ore atrodė kitaip, tarsi tos mergaitės pasirodymas būtų pakeitęs visą įvykių eigą.
Tarp medžių ji pamatė figūrą, kuri artėjo lėtai.
Tai nebuvo nei mergaitė, nei Glebas.
Tai buvo aukštas vyras su sena striuke ir ramia išraiška.
Jo buvimas spinduliavo ramybę, ir jis pažvelgė į Larisa taip intensyviai, kad laikas, rodos, sustojo.
— Larisa? — tarė vyras, žemu, bet švelniu balsu. — Aš esu tas burtininkas, apie kurį ji kalbėjo. Aš atėjau tau padėti.
Larisa mirktelėjo, negalėdama patikėti tuo, ką matė.
Burtininkas.
Kažkas, kuo ji tikėjo tik pasakose ir legendose.
— Tu… tu esi burtininkas? — paklausė ji, vis dar dvejodama, bet kažkas jos viduje sakė, kad nebesvarbu, kuo ji tiki.
Svarbu tik tai, ką jis pasiruošęs dėl jos padaryti.
— Taip, — atsakė jis, žengdamas žingsnį į priekį, jo žvilgsnis su panieka nukrypo į Glebą. — Ir nesijaudink, Larisa. Šio vyro likimas jau užantspauduotas. Jis atėjo iš labai toli. Aš atėjau pakeisti tavo likimą.
Glebo veidas sustingo, išgirdus šiuos žodžius.
Jis pabandė žengti žingsnį link Larisos, bet burtininkas pakėlė ranką.
Silpnas, vos pastebimas švytėjimas susitelkė aplink jo pirštą, ir Glebas sustingo, tarsi nematoma jėga būtų jį sustabdžiusi.
— Tu negalėsi jai pakenkti, Glebai. Nei jai, nei man, — tarė burtininkas, jo balsas buvo tvirtas, skambantis ore kaip senovinis aidas.
Larisa pažvelgė į Glebą, ir pirmą kartą per ilgą laiką ji pamatė baimę jo akyse.
Glebas, vyras, kuris ją manipuliavo, kuris atvedė ją į šį pragarą, prarado kontrolę.
Ir pagaliau Larisa pajuto tai, ką seniai pamiršo – laisvę.
Burtininkas priėjo prie Larisos ir pažvelgė jai į akis su ramybe.
— Eime, Larisa. Kelias dar nesibaigė, bet dabar tu turi galimybę. Tu nuspręsi, ką su ja daryti.
Larisa paskutinį kartą pažvelgė į Glebą, jos veide matėsi skausmas, bet taip pat ir ryžtas.
Atėjo laikas pačiai perimti savo gyvenimą į rankas.
Ateitis nebuvo iš anksto nulemta.
Ji galėjo ją pakeisti.
Ir su atodūsiu ji nuėjo, eidama kartu su burtininku į miško tamsą, kur jos laukė naujas likimas – pilnas galimybių, kurių ji dar nesuprato, bet kurios siūlė jai išsigydymo viltį.
Glebas liko trobelėje, sugriautoje ir apleistoje, įkalintas savo ego ir nevilties, kol šešėliai jį prarijo.
Larisos kelionė prasidėjo iš naujo.
Ir šį kartą tai ne ji pasiklys tamsoje.
Larisa giliai įkvėpė, pirmą kartą po ilgo laiko jausdama, kaip palengvėja našta nuo jos pečių.
Ji ėjo šalia burtininko, kuris, atrodė, pažinojo kiekvieną miško kampelį, judėdamas užtikrintai tarp medžių ir šešėlių.
— Ką dabar darysi? — paklausė Larisa drebančiu balsu.
— Pirmiausia surasime saugią vietą. Tada padėsiu tau atrasti jėgą, kuri visada slypėjo tavo viduje, — atsakė vyras, ramiai, bet tvirtai. — Tu nesi viena, Larisa. Ir niekas negali iš tavęs atimti to, ko tu dar nepraradai.
Ji pažvelgė atgal paskutinį kartą.
Trobelė ir Glebo siluetas nyko tarp medžių.
Per nugarą perbėgo šaltis, bet tai nebuvo baimė.
Tai buvo jausmas, kad užveria tamsų skyrių ir atveria naują, kupiną vilties.
Artimiausios dienos buvo tarsi sūkurys pilnas mokymosi ir išgijimo.
Burtininkas, kurio vardas buvo Ilja, mokė Larisą klausytis savo kūno ir proto.
Jis padėjo suprasti, kad tikroji magija slypi ne burtuose ar gėrimuose, o gebėjime gydyti sielos žaizdas.
— Tu turi gydymo dovaną, Larisa, — pasakė Ilja. — Tą pačią, kurią tavo vyras naudojo, kad tave sužeistų.
Neleisk skausmui apibrėžti, kas tu esi.
Mažame prieglobstyje, toli nuo Glebo žiaurumo, Larisa pradėjo atgimti.
Per pokalbius, pratimus ir daliną tylą ji išdrįso svajoti apie ateitį, kurioje galėtų būti laisva ir laiminga.
Vieną pavakarę, kai saulė auksavo lapus, Ilja pažvelgė į ją rimtai.
— Atėjo metas susidurti su savo praeitimi, Larisa.
Ne tam, kad atgaivintum skausmą, o kad nuo jo išsivaduotum.
Larisa pajuto gumulą gerklėje.
— Kaip? — sušnibždėjo. — O jeigu jis vėl bandys mane sužeisti?
— Tu nesi bejėgė. Aš būsiu su tavimi, — atsakė Ilja. — O tikroji jėga kyla iš vidaus.
Susitikimas buvo neišvengiamas.
Senojoje trobelėje Glebas laukė, įtariai ir įniršęs.
Kai Larisa pasirodė šalia Iljos, jo žvilgsnis virto iš pykčio į baimę.
— Manai, kad gali pabėgti? — sušnypštė Glebas. — Tai dar ne pabaiga.
Larisa žengė žingsnį pirmyn, jos krūtinė buvo iškelta, o balsas – aiškus.
— Aš čia ne tam, kad su tavimi kovotų.
Aš čia tam, kad tau pasakyčiau – tu manęs nebekontroliuoji.
Ta moteris, kurią galėjai skaudinti, jau nebeegzistuoja.
Ilja ištiesė ranką ir ištarė keletą žodžių senovine kalba.
Minkšta šviesa apsupo juos, o Glebas pajuto, kaip jo pyktis išnyksta, užleisdamas vietą sumišimui ir apgailestavimui.
Praėjus keliems mėnesiams, Larisa sugrįžo į miestelį, bet jau nebe kaip moteris, kuri kažkada iš jo pabėgo.
Jos veidas skleidė ramybę – tokią, kurią suteikia tik atleidimas ir vidinė stiprybė.
Glebas, praradęs galią, ėmė ieškoti pagalbos, kad pasikeistų, o Larisa atsidavė tam, kad gydytų ir mokytų kitus.
Ji žinojo: skausmas gali palikti randus, bet tai dar nėra istorijos pabaiga.
Ir štai, mažame miestelyje, apsuptame miškų ir paslapčių, moteris rado šviesą po audros.
Po to lemtingo susitikimo Larisa jautėsi tarsi išlaisvinta.
Ji jau nebebuvo ta bejėgė auka, kokią Glebas pažinojo – dabar ji buvo moteris, pasirengusi paimti gyvenimą į savo rankas.
Dienos miestelyje tekėjo ramiai, nors Glebo atvaizdas vis dar kartais persekiojo jos mintis.
Tačiau įvyko kai kas netikėto – žmonės, kurie anksčiau į ją žvelgė su gailesčiu ar nepasitikėjimu, ėmė artintis.
— Larisa, girdėjome, ką tu padarei. Tu esi stipri, — sakydavo Mama Nkeči, kuri dabar patikėdavo jai rūpintis savo šeima.
— Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tu sugebėsi atsitiesti, — kukliai šyptelėdavo Ada.
Larisa šypsojosi nuolankiai.
Ji suprato, kad tikrasis išgijimas nėra vien vidinis – jis apima ir bendruomenę.
Vieną pavakarę, vaikščiodama miško takeliais kartu su Ilja, jis tarė:
— Tu nuėjai kelią, kurio dauguma išsigąsta.
Bet nepamiršk – tikroji magija yra gebėjimas paversti skausmą stiprybe.
Larisa linktelėjo, žvelgdama į horizontą, kuriame saulė skendo auksinėje šviesoje.
Tačiau likimas dar buvo paruošęs paskutinį išbandymą.
Vieną naktį ją pažadino triukšmas lauke.
Išėjusi į verandą, ji pamatė Glebą – silpną, nusižeminusį, pasirėmusį į lazdelę, su akimis, pilnomis nuoširdaus gailesčio.
— Larisa… — sušnibždėjo jis. — Aš pasikeičiau.
Noriu atitaisyti viską, ką sugrioviau.
Larisa žiūrėjo į jį atsargiai, bet ramiai.
— Glebae, išgijimas nereiškia pamiršti.
Tai reiškia išmokti gyventi su randais.
Su laiku Glebas iš tiesų ėmė keistis.
Jis lankė terapijas, padėjo miestelio bendruomenei, o Larisa – nors niekada negrįžo į santykius su juo – sugebėjo jam atleisti.
Galų gale miestelyje buvo surengta ceremonija, skirta pagerbti visus, kurie iškentė skausmą ir sugebėjo jį įveikti.
Larisa stovėjo prieš minią ir kalbėjo:
— Gyvenimas ne visada yra teisingas ar lengvas.
Bet kiekvienas iš mūsų turi galią atsitiesti.
Rasti šviesą tamsoje.
Mes nesame vieni.
Minia plojo jai – ne tik už tai, ką ji patyrė, bet už drąsą eiti toliau.
Šalia jos stovėjo Ilja – tylus, bet didžiuodamasis.
Kai vakaras nusileido ant miestelio, Larisa sėdėjo priešais savo namus, kvėpuodama gaiviu oru ir jausdama ramybę, kurios seniai nebuvo pažinusi.
— Mano gyvenimas… čia nesibaigia, — pagalvojo ji. — Viskas tik prasideda.
Ir su ramiu šypsniu ji pažvelgė į žvaigždes, pasiruošusi sutikti bet kokį kelią, kurį jai paruoš likimas.
Epilogas: Naujoji miestelio šviesa
Praėjus keliems mėnesiams po tos nakties trobelėje, gyvenimas miestelyje pasikeitė visiems laikams.
Larisa, padedama Iljos, tapo svarbiu bendruomenės ramščiu.
Ji panaudojo savo patirtį tam, kad padėtų kitoms moterims ir šeimoms, kurios buvo patyrusios neteisybę ar išdavystę.
Jos drąsa ir istorija įkvėpė daugelį nepasiduoti, tikėti antraisiais šansais ir atleidimo galia.
Glebas, nors niekada neatgavo vietos Larisos gyvenime, nuoširdžiai siekė atpirkti savo kaltę.
Jis sunkiai dirbo bendruomenės projektuose, mokėsi gerbti ir vertinti tuos, kuriuos anksčiau skaudino.
Pamažu jis pelnė žmonių pagarbą, parodydamas, kad net labiausiai pasiklydę žmonės gali pasikeisti.
Paslaptinga mergaitė, kurios vardas pasirodė esąs Amara, buvo įvaikinta Larisos ir Iljos.
Jos buvimas pripildė namus džiaugsmo ir tapo vilties bei atgimimo simboliu.
Kartu jie sukūrė namus, kurių pagrindas buvo nuoširdumas, meilė ir atsparumas.
Burtininkas Ilja, tas paslaptingas žmogus, atėjęs tada, kai jo labiausiai reikėjo, pasiliko miestelyje.
Jis tapo bendruomenės vedliu, mokydamas, kad tikroji magija slypi žmogaus širdyje ir noruose keistis.
Metinėje miestelio šventėje Larisa buvo pagerbta titulu „Šviesa, kuri atgimė“.
Tai buvo duoklė jos gebėjimui paversti skausmą stiprybe ir pasėti viltį ten, kur buvo tamsa.
Paskutinės Larisos mintys
Sėdėdama priešais ugnį, Larisa prisiminė visą nueitą kelią.
Ji prisiminė baimę, išdavystę ir tamsą.
Bet taip pat prisiminė šviesą, draugystę ir tikrąją meilę.
— Praeitis nenusako, kas aš esu, — sumurmėjo ji. — Mano tapatybę kuria sprendimai, kuriuos priimu kiekvieną dieną.
Ir su ta tvirta mintimi ji užsimerkė, leisdama taikai užpildyti jos sielą.
Taip baigiasi Larisos, Glebo, Iljos ir Amaros istorija.
Istorija apie skausmą, išdavystę, viltį ir atpirkimą.
Apie tai, kaip net giliausioje tamsoje žmogaus dvasia gali surasti kelią į šviesą…
