Viktoras Sergejevičius, žmogus iš aukštųjų finansų pasaulio, buvo žinomas ne tik dėl savo turto, bet ir dėl meilės sarkastiškiems juokeliams.
Jis su malonumu rengdavo prabangius priėmimus, kur kiekvienas gestas, kiekvienas žodis buvo apgalvotas, kad pabrėžtų jo pranašumą.
Vieną dieną jis nusprendė surengti vakarą su „razina“ – juokais pakvietė Anną Pavlovną, valytoją iš savo biuro, tylią moterį su nudėvėtu chalatu, vienišą motiną, kurios rankos buvo nusėtos nuo sunkaus darbo.
– Prašau sutikti – mano asmeninė stebuklinga fėja, – kandžiai ją pristatė svečiams.
– Kiekvieną dieną gelbėja biurą nuo purvo.
O gal šiandien išgelbės mus nuo nuobodulio?
Anna atėjo, nepaisydama pašaipų.
Šalia jos stovėjo sūnus Miša – liesas berniukas su didelėmis akimis, stipriai susikibęs su mamos ranka.
Ji jautėsi nejaukiai, bet laikėsi oriai, kaip žmogus, įpratęs prie išbandymų.
Kai vienas iš svečių, norėdamas pasilinksminti, pasiūlė:
– O tu, Anna, nenori pagroti? – salė sprogo iš juoko.
Ji sustingo.
Tada, nieko nesakiusi, lėtai priėjo prie fortepijono.
Jos rankos, pripratusios prie šluostės ir šepetėlio, drebėjo… Bet vos tik ji palietė klavišus, kambaryje įsivyravo tyla, tarsi pats oras būtų sustojęs.
Skambėjo muzika – gili, nuoširdi, persmelkianti širdis.
Tai buvo ne tik koncertas – tai buvo jos gyvenimo balsas: apie prarastas svajones, apie motinišką meilę, apie kovą, apie viltį.
Žmonės nutilo.
Kai kas nesuvaldė ašarų.
Pats Viktoras Sergejevičius stovėjo tarsi įkaltas.
– Iš kur ji tai moka? – kažkas sušnibždėjo.
Kai paskutinės natos nutilo, salė sprogo nuo plojimų – nuoširdžių, garsų, ilgų.
Miša prisiglaudė prie mamos ir sušnabždėjo:
– Mama, tu stebukladarė…
Pasirodo, jaunystėje Anna svajojo apie pianistės karjerą.
Mokėsi muzikos mokykloje.
Bet kai gimė Miša, o paramos nebuvo, ji visko atsisakė – kad išgyventų.
Muzika liko praeityje, užleisdama vietą sąskaitoms, darbui ir kovai už kiekvieną rublį.
Bet tas vakaras tapo lūžiu.
Viktoras Sergejevičius, nesitikėdamas pasekmių, netyčia suteikė jai šansą.
Tarp svečių buvo žymus dirigentas, kuris pasiūlė Annai pasirodyti labdaros koncerte.
Kitas svečias – mecenatas – pažadėjo padėti Mišai įstoti į muzikos mokyklą.
Kartais tikras talentas slypi po kasdienybės dulkėmis.
Pakanka tik suteikti jam šviesos.
Po šio vakaro svečiai negalėjo pamiršti girdėto.
Bet Anna neskubėjo švęsti.
Namuose, žiūrėdama sūnui į akis, ji tyliai tarė:
– Pirma susimokėsime už butą.
Tada – apie svajones.
Kitą dieną į biurą atėjo pats bankininkas.
Be palydos, be pompastikos, su paprasta striuke.
Rankose – puokštė ir segtuvas.
– Anna Pavlovna… Atleiskite.
Buvau kvailas.
Tas pokštas… Nežinojau, kad jūs…
Ji tylėjo.
– Mūsų banke atidarytas kultūros paramos fondas, – tęsė jis.
– Reikia vedėjos.
Su patirtimi.
Su siela.
Tai – jūs.
Alga – normali.
Ir… tai gali padėti Mišai.
Anna pajuto, kaip suspaudė širdį.
Akys prisipildė ašarų.
– O jei nesusitvarkysiu?
– Jūs jau susitvarkėte, – tyliai atsakė jis.
– Jūs pagrojote tai, ko mes nepatyrėme per visą gyvenimą.
Praėjo keli mėnesiai.
Koncertų salėje – labdaros renginys.
Prie fortepijono – Anna Pavlovna.
Salėje – ne tik turtingieji, bet ir tie, kurių paprastai į tokius renginius neįleidžia: valytojos, vairuotojai, darbininkai.
Po jos pasirodymo vedėjas paskelbė staigmeną:
– Pirmą kartą didžiojoje scenoje – jaunasis pianistas Michailas Pavlovas, Čaikovskio mokyklos mokinys!
Miša išėjo, išdidus, su mažu kostiumu.
Kai jo pirštai palietė klavišus, Anna pirmą kartą per daugelį metų pajuto, kad kvėpuoja laisvai.
Ji žinojo: jų gyvenimas keičiasi.
O pirmoje eilėje sėdėjo Viktoras Sergejevičius.
Jis nusišluostė akis ir sušnabždėjo:
– Koks gi buvau kvailys…
Žinia apie ją pasklido po miestą.
Antraštės: „Talentinga iš valymo kambario“, „Muzika, kurios negalima buvo iššluoti“, „Moteris, nugalėjusi išankstines nuostatas“.
Bet šlovė – tai ne tik šviesa.
Tai ir šešėlis.
Biure prasidėjo šnabždesiai.
Kolegės iš personalo skyrių šnabždėjosi:
– Vakar plovė grindis, o dabar – vadovė? Tai neteisinga.
– O sūnus? Paprastas berniukas.
Tiesiog reklaminis triukas.
– Bankininkas išprotėjo – traukia bet ką.
Anna jautė šaltį.
Jos raktus vieną dieną rado tualete.
Susirinkimuose ją pertraukdavo, nuomonės neklausė.
Kai apie tai sužinojo Viktoras Sergejevičius, jis sukvietė vadovus:
– Kalbėkite – kalbėkite.
Išeikite – išeikite.
Bet jei kas nors išdrįs paliesti Anną Pavlovną – atleisiu asmeniškai.
Ji – fondo veidas.
Ir įrodymas: kiekvienas turi šansą.
Net tas, kurio rankos – su randais.
Vieną dieną Miša grįžo namo su mėlyne.
Jį sumušė prie mokyklos.
– „Galvoji, dabar esi karalius, valytojos sūnau?“ – pasakė jie.
Anna tylėjo.
Naktį, kad nepažadintų sūnaus, verkė į pagalvę.
Kitą dieną prie mokyklos sustojo juodas „Maybach“.
Iš jo išlipo Viktoras Sergejevičius ir stambus vyras su griežtu švarku.
– Įrenkite kameras.
Apsaugą.
Signalizaciją.
O su tų tėvais, kurie tai padarė, – pasikalbėsime.
Ramybėje.
Bet aiškiai.
Po metų Anną pakvietė į televiziją.
Jau ne kaip „valytoją, kuri groja“, bet kaip projekto direktorę, remiančią talentingus vaikus iš sudėtingų šeimų.
Ji atrinkinėjo mokinius – iš vaikų namų, iš kaimų, su negalia.
Tarp jų – jos sūnus.
Dabar jis – miesto konkursų laureatas.
Viktoras Sergejevičius sėdėjo salėje.
Be kameros, be interviu.
Tiesiog žiūrėjo.
Ir pirmą kartą pajuto: jis padarė ką nors svarbaus.
Bet po to vakaro, kuris viską pakeitė, Viktoras pradėjo dažniau skambinti Annai.
Kvietė pavakarieniauti, aptarti projektus, vykti kartu į renginius.
Ji mandagiai atsisakydavo.
Ji turėjo patirties – Mišos tėvas ją paliko, kai ji atsisakė būti „patogi“.
– Jūs padėjote.
Ačiū.
Bet prašau – daugiau nereikia.
Aš ne daiktas, Viktorai Sergejevičiau.
Jis nusišypsojo.
Mandagiai.
Bet kitą dieną ją iškvietė į personalo skyrių.
– Mažinimas, – tarė mergina su ryškiais nagais.
Anna susirinko daiktus.
Nei žodžio.
Nei ašarų.
Po mėnesio apie ją pamiršo.
Laikraščiai tylėjo.
Bankininkas rengė naują gala vakarienę – su itališka pianiste ir visuomenės damomis.
Anna vėl valė grindis – dabar privačioje muzikos mokykloje, kur mokėsi Miša.
Ji valė, jis grojo.
Kartais vakarais, kai visi išeidavo, jie likdavo dviese.
Miša sėsdavo prie seno fortepijono, o ji klausėsi.
Vieną dieną prie mokyklos privažiavo „Maybach“.
Su žurnalistais.
Viktoras Sergejevičius parodė į Mišą:
– Štai mano globotinis.
Padėjau jo mamai – Annai Pavlovnai.
Kartu ėjome sėkmės keliu.
Anna išėjo iš šešėlio.
– Jūs meluojate.
Mikrofonai pasisuko į ją.
Ji stovėjo su darbo apranga, su skuduru rankoje.
– Jus domino ne muzika.
Atleidote mane už atsisakymą.
Mano sūnus – mano talentas.
O ne jūsų nuopelnas.
Šokas.
Kameros.
Pletkai.
Po kelių mėnesių prasidėjo skandalas.
Išaiškėjo faktai: neteisėti atleidimai, netikri labdaros projektai, kitų nuopelnų pasisavinimas.
O muzikos mokykla, kur dirbo Anna, pradėjo gauti laiškus iš visos šalies.
Mokytojai surengė koncertą.
Plakate – didelėmis raidėmis:
Michailas Pavlovas.
Mokinys.
Sūnus.
Jėgos paveldėtojas.
O apačioje – smulkiu šriftu:
Su Anna Pavlovna.
Mama.
Žmogus…
