– Dabar mes su tavimi būsime kaimynės! – su džiaugsmu paskelbė vyresnioji sesuo Inesai.
– Mes su Mitiumi visgi nupirkome tą butą.
Matysimės daug dažniau!
– Na, puiku, – santūriai sureagavo Inesa, sunkiai išspaudusi šypseną.
Iš tiesų, ji nejautė didelio džiaugsmo dėl to, kad Ulijana dabar gyvens taip arti.
Inesa puikiai prisiminė, kokia egoistiška ir įžūli būdavo jos sesuo.
Ulijana nesivaržydavo naudotis artimaisiais savo naudai, ir ne kartą dėl to tarp seserų kildavo ginčų – ypač tada, kai jaunesnioji pagaliau nuspręsdavo nustatyti ribas.
Vieną kartą konfliktas įsiplieskė dėl to, kad Ulijana manė, jog ką tik pedagoginį universitetą baigusi sesuo turi nemokamai prižiūrėti jos sūnus.
Iš pradžių Inesa sutiko padėti, bet supratusi, kad neliks pinigų jos pačios reikmėms, paprašė sesers ieškoti kitos pagalbos.
Tačiau Ulijana tai priėmė kaip išdavystę, apkaltino giminaitę beširdiškumu ir meilės pinigams iškėlimu aukščiau už šeimą.
Pusę metų seserys nebendravo, bet po močiutės mirties jų santykiai po truputį pradėjo taisytis.
Pamažu jos vėl ėmė bendrauti, o vėliau Ulijana staiga paskelbė, kad netrukus jos beveik bus kaimynės.
Iš pradžių Inesa pagalvojo, kad tai pokštas, bet netrukus suprato – sesuo kalba visiškai rimtai.
– Tu tikrai džiaugiesi? – beveik virpančiu balsu paklausė Ulijana.
– Šiandien užsuksime pas jus į svečius!
Inesa norėjo atsakyti, bet pamačiusi, kokia ryžtinga buvo sesuo, nutilo.
Apie sunkius seserų santykius Viktoras sužinojo dar jų pažinties pradžioje.
– Šiandien pas mus ateis Ulijana, – pasakė žmona vos tik jis įžengė į namus.
– Ką? Kodėl? Galvojau, kad jūs nebendraujate, – susiraukė Viktoras.
– Iš kur staiga tokie šilti santykiai?
– Jie su vyru nupirko butą netoliese, – paaiškino Inesa.
– Na ir tegul gyvena net ir tame pačiame name.
Bet juk anksčiau beveik nebendravote! Ir staiga – svečiai, draugystė? Netikiu, – su abejonėmis pažvelgė į ją vyras.
– O ką turėjau daryti? Atsisakyti? Kaip aš tai būčiau paaiškinusi? – sutriko Inesa.
– Būtų buvę nejauku…
– O kodėl anksčiau įsižeisdavai? Vėl nusprendei viską kentėti ir leisti jai elgtis kaip nori? – Viktoras susierzinęs caktelėjo liežuviu.
– Viskas bus gerai, – nuramino jį Inesa.
– Šį kartą tikrai nepasiduosiu.
Toliau aptarinėti nepavyko – lygiai aštuntą nuskambėjo durų skambutis.
Inesa paskubėjo atidaryti duris, ir iš jos svetingų šūksnių Viktoras iškart suprato: atvyko Ulijana.
– Oi, pas mus bėda – visame name nėra karšto vandens.
Galima pas jus nusiprausti? – paklausė moteris, jau žvilgčiodama į vonią.
– Inesa, pripilk man vonią, daugiau putų, man patinka, kai gausu.
O kol kas – arbatos.
Ką turite skanaus?
Jaunesnioji sesuo taip sutriko nuo tokio spaudimo, kad tylėdama puolė vykdyti sesers „prašymus“.
Viktoras su susierzinimu stebėjo, kaip žmona vėl prisitaiko prie Ulijanos elgesio, tarsi pamiršusi savo ribas.
Kai tik vonia buvo paruošta ir Ulijana išėjo praustis, jis priėjo prie Inesos.
– Ar tu supratai, kas ką tik įvyko? Vėl paklusai, tarsi pagal komandą? – su šypsena paklausė jis.
– Kada pagaliau tau trūks kantrybė?
– Na ir kas? Nusiprausė – tai ir gerai, – numojo ranka Inesa.
Kol Ulijana džiovinosi plaukus sesers rankšluosčiu, ji atsisėdo prie stalo.
– Ką turite normalaus pavalgyti? – paklausė ji, nė kiek nesivaržydama, ir pati pradėjo knistis po puodus ant viryklės.
– O, kotletai?! Man kaip tik! – sušuko ji, griebdama keptus pusgaminius rankomis.
– Gal reikėjo iš pradžių paklausti? – neištvėrė Viktoras.
– O ne griebti kaip svetimuose namuose?
– Kotleto pagailėjote? – Ulijana sviedė nebaigtą gabalą atgal į keptuvę.
– Dabar aišku, kodėl mes su tavimi nesutariame, Inesa.
Visa tai dėl tavo vyro! Jis tave nuteikinėja prieš mane! – pareiškė ji, vėl pagriebusi kotletą ir suvalgydama jį iki galo.
– Gerai pagalvok, kas vyksta.
Tardama tai, ji sviedė šlapią rankšluostį ant kėdės ir nuėjo atgal į vonią džiovintis plaukų.
– Kodėl tylėjai? Tu su ja sutinki? – nustebęs pažvelgė į žmoną Viktoras.
– O ką turėjau pasakyti? – gūžtelėjo pečiais Inesa.
Kai Ulijana pagaliau išėjo, bute tvyrojo įtampa.
Viktoras buvo nusivylęs, kad žmona jo neapgynė, leisdama seseriai jį įžeidinėti jų pačių namuose.
Savaitės pabaigoje šeimoje vėl įsiviešpatavo ramybė.
Tačiau ji truko neilgai – penktadienį Ulijana vėl pasirodė prie durų.
Šį kartą – ne viena.
Ji atsivedė vyrą Leontijų ir du vaikus.
– Pas mus vis dar nėra karšto vandens, – nuo slenksčio paskelbė ji.
– Vaikai, aš pirmoji eisiu praustis!
– Mes alkani! – suriko berniukai ir, nekreipdami dėmesio į šeimininkus, nulėkė į virtuvę.
– Ką ten turite? – sušuko jiems Ulijana.
– Keptų bulvių! – atsiliepė vaikai ir ėmė griebti maistą rankomis, žvangindami indais.
Inesa atsipeikėjo tik po kelių minučių.
Ji garsiai sukosėjo ir įėjo į virtuvę.
– Ar jūsų nemokė, kad reikia iš pradžių paklausti leidimo, o tada imti? – griežtai paklausė ji, bet sūnėnai tik parodydami liežuvį toliau puotavo.
Tuo metu Leontijus išsitraukė cigaretes, atsisėdo koridoriuje ant taburetės ir užsirūkė.
– Pas mus čia nerūkoma! – Viktoras staigiai išplėšė jam cigaretę.
– Na aš tik truputį… – sumurmėjo Leontijus, susiraukęs.
– Rūkyk lauke, – griežtai tarė šeimininkas.
– Susirink vaikus ir išeikite.
Gana naudotis mūsų gerumu!
– Ką? – sutriko žentas, pasikrapštydamas pakaušį.
– Sakiau – namo! Skaičiuoju iki penkių.
Paskui pradėsiu išnešinėti jus po vieną! – Viktoras pažvelgė į jį taip ryžtingai, kad šis iškart suprato – juokų nebus.
Leontijus tuojau suriko vaikams, ir šie, tarsi pagal komandą, atsidūrė šalia jo.
Po kelių sekundžių visa trijulė jau leidosi laiptais žemyn.
– Išėjo? – tyliai paklausė Inesa Viktoro.
– Taip, – linktelėjo jis.
– O dabar paskubink sesutę.
Po pusvalandžio iš vonios išėjo patenkinta Ulijana.
– Leontijau, ateik čia! – pašaukė ji, purtydama vandenį nuo plaukų ant grindų.
– Jis išėjo! – priešais ją atsistojo Viktoras.
– Ir tau jau metas.
– Kaip tai išėjo? O vaikai? – susijaudino Ulijana, apsidairydama.
– Išėjo.
Pavalgė ir išėjo! – Viktoras pastojo jai kelią.
– Dabar tavo eilė.
– Ne, – išpūtė lūpas ji.
– Išgersiu arbatos, pavalgysiu, pasišildysiu ir išeisiu.
– Ne, – tvirtai pasakė Viktoras.
– Mūsų „paslaugos“ baigtos.
Daugiau jokio maisto ir vandens jums.
Tavo sesuo tavęs nesustabdo, bet aš galiu.
Tau čia nebėra ką veikti.
Ulijana iš pradžių sutriko, iškart nesupratusi, kas vyksta.
Bet suvokusi pasakytus žodžius, ji tuojau ėmė kelti skandalą, kaltindama Inesą ir Viktorą godumu ir beširdiškumu.
– Žinok, Inesa, ramybės tarp mūsų nebus, kol būsi su juo! – trinktelėjo koja Ulijana.
– Tau laikas skirtis su juo, jis tave pavergė!
– Skirtis, kad tu pati viskuo vadovautum? Nesulauksi! – šaltai atsakė Viktoras.
– Išeik iš čia!
Moteris žvilgtelėjo į jį piktu žvilgsniu, nusispjovė į šoną ir, trenkusi durimis, išlėkė iš buto.
Nuo to laiko Ulijana daugiau nebesirodė.
Ji net eidavo aplink sesers namą, tarsi niekada nebūtų planavusi tapti kaimyne…
