Sako, kad prieš santuoką reikia aptarti viską.
Mes to nepadarėme.
Buvome jauni ir įsimylėję.
Man, jei myli moterį, ją vedi – taip ir padariau.
Kai susituokėme, man buvo dvidešimt devyneri, jai – dvidešimt septyneri.
Mes susitikinėjome tik metus.
Pusę to laiko gyvenome atskirai.
Aš buvau Akroje, o ji dirbo Aflao mieste.
Kai susituokėme, padariau viską, ką galėjau, kad ji gautų darbą Akroje.
Mačiau jos atlyginimą.
Jis buvo dvigubai didesnis nei Aflao.
Ji šoko iš džiaugsmo ir vadino mane geriausiu, kas jai nutiko.
Kai pradėjome gyventi kartu, man atrodė natūralu, kad ji padės.
Sako, kad žmona yra pagalbininkė, ir maniau, jog moterims tai natūralu – padėti.
Bet ji laikė savo pinigus po liemenėlė, o aš leidau savuosius viskam.
Kai gimė mūsų pirmas vaikas, buvau išvykęs.
Dvi savaites buvau komandiruotėje.
Grįžęs džiaugiausi, kad pamatysiu vaiką, bet ji ištraukė stalčių ir padavė man visus čekius iš ligoninės.
Tris dienas ji nuolat kalbėjo, kad turiu jai atlyginti visas išlaidas.
Sumokėjau pilnai.
Kai ji lankėsi pas gydytojus nėštumo metu, prašydavo pinigų kelionei į ligoninę.
Tai mane pykdė.
Kalbėjau apie tai, bet ji sakė, kad tik ji viena nešioja vaiką, todėl finansinė atsakomybė tenka man.
Kai gimė antras vaikas, buvau šalia.
Nuvėžiau ją į ligoninę ir sumokėjau viską.
Antro vaiko vardynų metu mano mama padavė voką su pinigais, nes pavadinome vaiką jos garbei.
Net nepastebėjau, kada žmona paėmė voką.
Norėjau tuos pinigus investuoti vaiko ateičiai.
Kai paprašiau pinigų, ji paklausė, ar aš tas, kuris nešiojo vaiką.
Aš atsakiau: „Pinigai – vaikui, o ne tėvams.“
Ji atsakė: „Aš – mama.
Jei aš laikau pinigus, jie automatiškai priklauso vaikui.“
Ji pasakė, kad investuos pinigus, bet to niekada nepadarė.
Supratau, kad jei leisčiau finansiniams klausimams sugriauti mūsų santykius, santuoka neišgyventų.
Todėl nutylėjau ir nešiau viską ant savo pečių – kaip iš vyro tikimasi.
Kai jos tėvas susirgo, aš lankiau juos.
Kiekvieną kartą duodavau pinigų jos motinai.
Tai nebuvo didelės sumos, bet pakankamai namams išsilaikyti.
Tai dariau slaptai, bet manau, kad jos mama jai pasakė, nes kartą žmona pasakė, kad mama liepė padėkoti.
Vieną rytą pamačiau medicininius čekius ant savo stalo.
Iš pradžių nekreipiau dėmesio – maniau, kad paliko juos netyčia.
Klydau.
Ji padėjo juos tyčia, norėdama, kad reaguočiau.
Kai laukė ir nieko nepasakiau, ji paklausė: „Tai tu nematei čekius, kuriuos palikau ant tavo stalo? Šiaip ar taip, turi man duoti pinigų, nes neturiu nė cento.“
Aš atsakiau paprastai: „Aš irgi neturiu nė cento.“
Ji paklausė: „Tai kada turėsi?“ Aš atsakiau: „Kai turėsiu atliekamų pinigų, gal padėsiu, bet nežinau, kada turėsiu – žinant kiek visko apmokų namuose.“
Jos netenkino mano atsakymas, todėl pradėjo kaltinti, kad visada išsisukinėju kai kalba apie pinigus, ir paklausė – jei jos tėvas nebūtų jos pagimdęs, ar būčiau ją sutikęs?
Galvoje pasakiau: „Tavo tėvas mane tik vargino.
Su visa šia tavo piktybe, manai, kad esu laimingas turėdamas tave?“
Paprastai po tokių ginčų ji tiesiog tyli.
Man tai nerūpėjo.
Kalbėjausi su vaikais, žaidžiau su jais.
Ji viską darė specialiai netinkamai, kad išprovokuotų mane kalbėti ir iškelti ginčą.
Atsisakiau į tai įsivelti.
Kai jos tėvo liga paaštrėjo ir sąskaitos augo, ji atėjo maldauti.
Tada ir iškėliau klausimą: ar nesielgiu per žiauriai?
Ji maldavo, kad padėčiau padengti sąskaitas, nes jai buvo labai sunku.
Paklausiau, ką daro jos broliai ir seserys.
Ji pasakė, kad jie taip pat stengiasi, bet labiausiai remiasi į ją.
Tą naktį patikrinau jos telefoną ir pamačiau banko pranešimus.
Suma jos sąskaitose buvo tokia, apie kokią galėjau tik svajoti.
Pasakiau: „Herh, ši mergina pikta!“
Paklausiau patarimo internete ir jo laikiausi.
Net neturėjau pasirinkimo – juk neturėjau pinigų.
Tada jos tėvas mirė.
Jam buvo šešiasdešimt aštuoneri.
Apie tai sužinojau iš jos „statuso“ – ji raudodama jį šlovino.
Paskutinis įrašas buvo prieš dvi valandas, bet ji man nieko nepasakė.
Paskambinau jos mamai – ji verkė.
Nežinojau, kaip paguosti, bet pasistengiau.
Visą dieną laukiau, kol man paskambins, bet taip ir nesulaukiau.
Tą rytą ji išvažiavo į tėvų namus, bet man nieko nesakė.
Vakare paskambinau.
Ji kalbėjo piktai, nes, anot jos, žinojau apie tėvo mirtį iš statuso, bet paskambinau tik vėlai.
Supratau, kaip ji jaučiasi, todėl atsiprašiau ir stengiausi ją guosti.
Ji tylėjo kol kalbėjau, o paskui pasakė: „Argi ne to tu norėjai? Jis mirė – turėtum džiaugtis.“
Vėlgi, supratau jos skausmą, todėl nieko nesakiau.
Ji grįžo namo po trijų dienų, bet su manimi nekalbėjo.
Kai bandžiau užmegzti pokalbį, ji šaukdavo.
Gyvenome kaip bendranuomininkai.
Nuėjau į jos tėvų namus su savo tėvais pasisveikinti.
Ji ir toliau rodė savo šaltumą.
Per savaitės paminėjimą buvau ten.
Ji elgėsi su manimi tarsi būčiau nematomas.
Jos jaunesniosios sesers vyras paklausė, ar turime kažką padaryti kaip vyrai.
Viską, ką sužinojau apie laidotuves, sužinojau iš jos mamos arba iš jos „statuso“.
Nuolat bendravau su jos mama, klausdama, ką turiu daryti kaip vyras – ji man viską paaiškino.
Visas aukas atidaviau tiesiai jos mamai.
Praėjus dviem savaitėms po laidotuvių, mano žmona vis dar nebuvo grįžusi namo.
Pasirodo, ji pasiėmė atostogas darbe ir nusprendė pasilikti tėvų namuose.
Kai paskambinau paklausti, kada grįš – prasidėjo įžeidinėjimai ir kaltinimai.
Anot jos, aš nužudžiau jos tėvą, todėl neturiu teisės klausti, kiek ilgai ji gedės.
Aš tik paklausiau: „Kada grįši namo?“
Kai pagaliau grįžo, pasakė, kad grįžo tik dėl vaikų, o ne dėl manęs, nes suvokė, jog ištekėjo už priešo, o ne vyro, kuris ją myli.
Ilgai leidau šiam pareiškimui praeiti, kol vieną rytą viskas virto ginču.
Ji vėl apkaltino mane, kad nužudžiau jos tėvą ir pasakė: „Tu tai padarysi ir man, nes nežinai, kas yra tėvo meilė. Tu jos niekada neturėjai.“
Ji tyčia norėjo mane įskaudinti, bet buvau stiprus, kol ji neištarė žodžio „skyrybos“.
Ji pasakė, kad visa tai parodė, jog neturi palaikymo: „Verčiau būsiu vieniša nei liksiu šioje santuokoje.“
Atsakiau: „Aš čia.
Kai būsi pasiruošusi skirtis – pasakyk.
Padėsiu viską padaryti taikiai.“
Kaip mūsų sūnaus mirtis vos nesugriovė mūsų santuokos
Ji daugiau nieko nesakė apie skyrybas.
Ji gyvena savo gyvenimą tyliai, stengdamasi neturėti priežasčių kalbėtis su manimi – bet man viskas gerai.
Aš nesipykstu su ja.
Vis dar esu jos vyras, su švaria sąžine – nieko nepadariau, kas būtų pagreitinę jos tėvo mirtį.
Jei turėčiau daug pinigų, šios problemos tarp mūsų nebūtų.
Dievas mato, kad jau ir taip stengiuosi iki ribos, bet kad ir kaip stengčiausi, visų skylių užkamšyti negaliu.
