– Vasiai, tai tu, mano brangusis?
– Taip, mama, tai aš! Atleisk, kad taip vėlai…
Motinos balsas, drebantis iš nerimo ir nuovargio, atsklido iš tamsaus prieškambario.
Ji stovėjo sename chalate, su žibintuvėliu rankoje – tarsi jo būtų laukusi visą gyvenimą.
– Vasenka, mano širdie, kur tu klajojai iki pat nakties? Dangus jau juodas, žvaigždės šviečia kaip miško žvėrių akys…
– Mama, mes su Dima mokėmės.
Pamokos, pasiruošimas… Aš tiesiog praradau laiko nuovoką.
Atsiprašau, kad neįspėjau.
Juk tu taip blogai miegi…
– O gal tu vaikščiojai pas mergaitę? – staiga įtariai prisimerkė ji.
– Nejaugi įsimylėjai, ką?
– Mama, kas per kvailystės! – nusijuokė Vasiai, nusiavęs batus.
– Aš ne tas, kurio merginos laukia prie vartų.
Ir kam aš reikalingas toks – kuprotas, su rankomis kaip beždžionės, ir galva tarsi dilgėlių krūmas?
Bet jos akyse sužibo skausmas.
Ji nepasakė, kad jame mato ne bjaurastį, o sūnų, kurį užaugino skurde, šaltyje, vienatvėje.
Vasiai iš tiesų nebuvo gražuolis.
Vos metro šešiasdešimties ūgio, susikūprinęs, su ilgomis kaip paviano rankomis, siekiančiomis kone iki kelių.
Galva – didelė, su styrančiais garbanomis, kaip kiaulpienės pūkai.
Vaikystėje jį vadino „beždžioniuku“, „miško dvasia“, „gamtos stebuklu“.
Bet jis užaugo – ir tapo daugiau nei žmogumi.
Jie su mama, Galina Petrovna, atvyko į šį kolūkį, kai jam buvo vos dešimt.
Bėgo iš miesto, nuo skurdo, nuo gėdos – tėvą pasodino, motina paliko.
Liko tik jie dviese.
Dviese prieš visą pasaulį.
– Neišgyvens tavo Vaska, – murmėdavo močiutė Taja, žiūrėdama į silpną berniuką.
– Į žemę nugrims ir neliks nė ženklo.
Bet Vasiai nepranyko.
Jis įsikibo į gyvenimą kaip šaknis į akmenį.
Jis augo, kvėpavo, dirbo.
O Galina – moteris su plienine širdimi ir rankomis, subjaurotomis kepykloje, – kepė duoną visam kaimui.
Dešimt valandų per dieną, metai po metų, kol pati palūžo.
Kai ji atsigulė į lovą ir daugiau nebeatsikėlė, Vasiai tapo ir sūnumi, ir dukra, ir gydytoju, ir aukle.
Jis plovė grindis, virė košę, garsiai skaitė senus žurnalus.
O kai ji mirė – tyliai, lyg vėjas nuo lauko išeitų – jis stovėjo prie karsto, suspaudęs kumščius, ir tylėjo.
Nes ašarų jam jau nebeliko.
Bet žmonės neužmiršo.
Kaimynai atnešė maisto, davė šiltų drabužių.
O paskui – netikėtai – pas jį pradėjo lankytis.
Pirmiausia berniukai, susidomėję radiotechnika.
Vasiai dirbo radijo mazge – taisė imtuvus, derino antenas, lopo laidus.
Jo rankos buvo auksinės, nors ir atrodė nerangios.
Paskui pasirodė mergaitės.
Iš pradžių – tiesiog pasėdėti, atsigerti arbatos su uogiene.
Paskui – pasilikti ilgėliau.
Juoktis.
Kalbėtis.
Ir vieną dieną jis pastebėjo: viena iš jų – Arina – visada pasilieka paskutinė.
– Tu neskubi? – paklausė jis kartą, kai visi jau buvo išėję.
– Neturiu kur skubėti, – tyliai atsakė ji, žiūrėdama į grindis.
– Pamotė manęs namuose nekenčia.
Trys broliai – grubūs, pikti.
Tėvas geria, o aš jiems – nereikalinga.
Gyvenu pas draugę, bet ir ten ne visam laikui… O pas tave – ramu.
Ramu.
Čia aš nesijaučiu viena.
Vasiai pažvelgė į ją – ir pirmą kartą gyvenime suprato, kad gali būti reikalingas.
– Gyvenk pas mane, – paprastai pasakė jis.
– Mamos kambarys tuščias.
Tu būsi šeimininkė.
O aš… nieko neprašysiu.
Ne žodžio, ne žvilgsnio.
Tiesiog būk čia.
Žmonės pradėjo kalbėti.
Šnabždėjosi už nugaros.
– Kaip tai gali būti? Kuprotas ir gražuolė? Tai juokinga!
Bet laikas ėjo.
Arina tvarkė namus, virė sriubą, šypsojosi.
O Vasiai – dirbo, tylėjo, rūpinosi.
Ir kai ji pagimdė sūnų, visas pasaulis apsivertė.
– Į ką jis panašus? – klausinėjo kaime.
– Į ką?
Bet berniukas, Denisas, žiūrėjo į Vasių ir sakė: „Tėti!“
Ir Vasiai, kuris niekada nemanė, kad taps tėvu, staiga pajuto, kaip krūtinėje kažkas suvirpėjo, tarsi mažytė saulė pražydo.
Jis mokė Denisą taisyti rozetes, gaudyti žuvis, skaityti skiemenimis.
O Arina, žiūrėdama į juos, sakė:
– Tu turi susirasti moterį, Vasia.
Juk tu ne vienas.
– Tu man kaip sesuo, – atsakydavo jis.
– Pirmiausia ištekinsiu tave.
Už gero, gero žmogaus.
O paskui… paskui pažiūrėsim.
Ir toks žmogus atsirado.
Jaunas, iš kaimyninio kaimo.
Sąžiningas.
Darbingas.
Iškėlė vestuves.
Arina išvyko.
Bet vieną dieną Vasiai ją sutiko kelyje ir pasakė:
– Noriu paprašyti… Atiduok man Denisą.
– Ką? – nustebo ji.
– Kam?
– Aš žinau, Arina.
Kai pagimdysi vaikų, širdis pasikeičia.
O Denisas… jis tau ne savas.
Tu jį pamirši.
O aš… aš negaliu.
– Aš jo neatiduosiu!
– Aš neatimu, – tyliai pasakė Vasiai.
– Pasiimsi į svečius, kada norėsi.
Tiesiog tegul gyvena su manimi.
Arina susimąstė.
Tada pasišaukė sūnų:
– Denisai! Ateik! Pasakyk: su kuo nori gyventi – su manimi ar su tėčiu?
Berniukas pribėgo, spindėdamas akimis:
– O negalima gyventi kaip anksčiau? Su mama ir tėčiu kartu?
– Ne, – liūdnai pasakė Arina.
– Tada renkuosi tėtį! – išrėkė jis.
– O tu, mama, ateik į svečius!
Ir taip ir buvo.
Denisas liko.
O Vasiai – tapo tikru tėvu.
Bet vieną dieną Arina vėl atėjo:
– Mus perkelia į miestą.
Aš pasiimu Denisą.
Berniukas užstaugė kaip žvėrelis, įsikibo į Vasių:
– Niekur nevažiuosiu! Aš su tėčiu! Aš su tėčiu!
– Vasiai… – sušnabždėjo Arina, žiūrėdama į grindis.
– Jis… jis ne tavo.
– Aš žinau, – pasakė Vasiai.
– Visada žinojau.
– O aš vis tiek bėgsiu pas tėtį! – šaukė Denisas, springdamas ašaromis.
Ir jis bėgdavo.
Kiekvieną kartą.
Jie jį pasiimdavo – jis grįždavo.
Ir galiausiai Arina pasidavė.
– Tegul lieka, – pasakė ji.
– Jis pasirinko.
O paskui – naujas skyrius.
Kaimynei Mašai nuskendo vyras.
Žvėris, girtuoklis, tironas.
Dievas nedavė vaikų, nes nebuvo vietos meilei.
Vasiai pradėjo eiti pas Mašą pieno.
Paskui – taisyti tvorą, vėliau – stogą.
O paskui – tiesiog užeiti.
Gerti arbatą.
Kalbėtis.
Jie suartėjo.
Lėtai.
Rimtai.
Suaugėliškai.
Arina rašė laiškus.
Pranešė: Denisui atsirado sesutė – Diana.
– Atvažiuokite į svečius, – parašė Vasiai.
– Šeima turi būti kartu.
Po metų jie atvyko.
Denisas neatsitraukė nuo sesers.
Nešiojo ant rankų, dainavo lopšines, mokė vaikščioti.
– Sūneli, – įkalbinėjo Arina.
– Gyvenk su mumis.
Mieste – cirkas, teatras, geriausia mokykla…
– Ne, – purtė galvą Denisas.
– Aš nepaliksiu tėčio.
Ir tetai Mašai aš jau kaip sūnus.
O paskui – mokykla.
Kai berniukai gyrėsi tėvais vairuotojais, kariais, inžinieriais, Denisas nesigėdijo.
– Mano tėtis? – išdidžiai sakė jis.
– Jis viską taiso.
Jis žino, kaip veikia pasaulis.
Jis mane išgelbėjo.
Jis – mano herojus.
Praėjo metai.
Maša ir Vasiai sėdėjo su Denisu prie židinio.
– Mes turėsime vaiką, – pasakė Maša.
– Mažytį.
– O… o jūs manęs neišvarysit? – staiga sušnibždėjo Denisas.
– Ką tu! – sušuko Maša, apkabindama jį.
– Tu man esi kaip tikras sūnus.
Aš visą gyvenimą apie tave svajojau!
– Sūneli, – pasakė Vasiai, žiūrėdamas į ugnį.
– Kaip tu galėjai taip pagalvoti? Tu – mano šviesa.
Po kelių mėnesių gimė Slavikas.
Denisas laikė brolį ant rankų kaip trapų lobį.
– Aš turiu sesę, – šnabždėjo jis.
– Ir brolį.
Ir tėtį.
Ir tetą Mašą.
Arina vis dar kvietė.
Bet Denisas kiekvieną kartą atsakydavo:
– Aš jau atvykau.
Aš namie.
Metai bėgo.
Žmonės pamiršo, kad Denisas – ne tikras.
Nustojo šnabždėtis.
Ir kai Denisas tapo tėvu, jis pasakojo savo vaikams ir anūkams istoriją apie patį geriausią tėtį pasaulyje.
– Jis nebuvo gražus, – sakydavo jis.
– Bet jame buvo daugiau meilės nei visuose žmonėse, kuriuos pažinojau.
Ir kiekvienais metais, atminimo dieną, jų namuose rinkdavosi visi – Mašos vaikai, Arinos vaikai, anūkai, proanūkiai.
Jie gėrė arbatą, juokėsi, prisiminė.
– Pats geriausias buvo mūsų tėtis! – sakydavo suaugusieji, pakeldami puodelius.
– Tegul tokių tėvų būna daugiau!
Ir pirštas kaskart pakildavo į viršų – į dangų, į žvaigždes, į atminimą apie žmogų, kuris, nepaisant visko, tapo tėvu.
Tikru.
Vieninteliu.
Nepamirštamu…
