Švytinti kaip vidurdienio saulė diena buvo Mitrofano Petrovičiaus — jo šventės diena, diena, kai jis, galingas, turtingas, valdžią ir įtaką turintis žmogus, vėl tapo vyru.
Bet ne paprastu vyru — jis tapo jaunos, trapios, bet nepaprastai gražios moters likimo šeimininku.
Vestuvių šventė vyko didingai, kaip karališkos vestuvės: salė skendo baltuose lelijų ir raudonųjų rožių žieduose, taurės kristalizavosi gyvo orkestro garsams skambant, o stalai lūžo nuo delikatesų, atvežtų iš viso pasaulio.
Kiekvienas svečias, pakviestas į šį įspūdingą renginį, jautėsi ne paprastu svečiu — jis buvo istorinio akto dalyvis.
Ir visa tai — vienam tikslui: įtvirtinti valdžią, palaužti, sulaužyti.
Mitrofan Petrovičius nebuvo šykštus.
Jis išleido nesuvokiamas sumas, kad kiekviena šio vakaro akimirka įsirėžtų atmintin kaip šedevras, kaip monumentas.
Bet už viso šito didingumo slėpėsi žiauri tiesa: tai nebuvo jo pirmoji santuoka.
Ir, kas svarbiau — jo išrinktoji, Lenochka, ilgakojė, spindinti blondinė su akimis, pilnomis ilgesio, nejautė nė lašo džiaugsmo.
Jos šypsena buvo nupiešta kaip kaukė, jos šokiai — mechaniniai, tarsi lėlės ant siūlų.
O žvilgsnio gilumoje matėsi pasmerkimas, lyg ji eitų ne į balių, o į egzekuciją.
Kodėl ryški, jauna, pilna gyvenimo mergina, kurią vyrai garbino, staiga sutinka vesti žmogų, kuris už ją vyresnis net keturiasdešimt du metus? Svečių už nugarų šnibždėjosi, mainėsi spėlionėmis kaip kortų žetonais: „Tikrai dėl pinigų!“ — sakė vieni.
„Tikrai dėl statuso!“ — antrino kiti.
Bet niekas nežinojo tikros priežasties.
Niekas, išskyrus pačią Leną ir, žinoma, patį Mitrofaną Petrovičių.
Jų siejo ne meilė, ne aistra, ne komforto geismas — juos siejo praeitis.
Niūri, sunki, kupina išdavystės ir skausmo.
Kai pagaliau nurimo paskutiniai tostai, kai nutilo vedėjo balsas, kai paskutiniai svečiai, apsvaigę nuo šampano ir reginio, išsiskirstė namo, atėjo tyla.
Tyla, kurioje girdėjosi keršto kvapas.
Jaunieji nuėjo į dvarą — ne paprastus namus, o rūmus ant kalvos, lyg pilį iš pasakos apie vampyrus.
Viduje — prabanga, senovinis baldai, paveikslai, veidrodžiai auksuotuose rėmuose.
Ir miegamasis… O, miegamasis! Plati lova su baldakimu, šilkiniai patalynės komplektai, žvakės, mirgančios tarsi demonų akys.
Lena sekė jaunikį kaip nelaisvė.
Jos šydas, ilgas kaip upė, velkėsi per marmurinį grindinį, liesdamas vyno ir purvo dėmes, likusias nuo vestuvių.
Ji to nepastebėjo.
Jos sąmonė buvo paralyžiuota baimės.
O jis — Mitrofan Petrovičius — žengė su iškeltu galva, nugalėtojo šypsena.
Jo akyse degė valdžia, pasitenkinimas, beveik gyvuliška džiaugsmo liepsna.
„Niekur nuo manęs nepabėgsi,“ — mintyse kartojo jis.
„Tu dabar mano.
Amžinai.“
Kai jie pateko į miegamąjį, jis atsisuko į ją, o jo žvilgsnis tapo ledinis.
„Kodėl apsimėtėi purvina kaip paršiukas?“ — sušuko jis, žiūrėdamas į ją.
„Tu dabar esi Mitrofano Lavrentjevo žmona! Pamiršai? Privalai atitikti! Švara, tvarka, kuklumas — štai tavo dalia! Kaip anksčiau! Kaip tada, kai buvai sąžininga!“
Ji tylėjo.
Jos drebančios rankos vos sugebėjo užsegti suknelę.
Ji buvo išsiųsta į vonią — nusiprausti, tarsi nuplauti nuodėmes vandeniu.
Kai ji išėjo, vilkėdama chalatu, su šlapiais plaukais, jos širdis sustingo.
Ant lovos gulėjo du daiktai.
Pirmasis — susidėvėjusi voka su pageltusiais kraštais.
Antrasis — sena vaikiška nuotrauka: du paaugliai prie upės, besišypsantys, laimingi.
Ant nugarėlės užrašas: „Slavikas ir Lena.
Amžinai.“
„Brangioji,“ — pasigirdo pašaipus Mitrofano Petrovičiaus balsas, — „nesitikėjai? Ar prisimeni, sakiau, kad dar gailėsies? Kad viskas sugrįžta? Kad niekas nelieka be bausmės?“
Lena pasviro.
Jos veidas pabalo kaip sniegas.
Akys pasisuko į viršų.
Ir ji nugriuvo ant grindų — į alpimą.
Bet jis net nepajudėjo iš vietos.
Žiūrėjo į ją tarsi plėšrūnas į nukautą auką.
Jo žvilgsnyje nebuvo nei užuojautos, nei gailesčio.
Tik šaltas, apgalvotas kerštas.
Bet norint suprasti, kas vyksta, reikia pažvelgti į praeitį.
Prieš dvidešimt metų.
Tada dar nebuvo nei rūmų, nei milijonų, nei kaukių.
Buvo upė, mėnulis, atsispindintis vandenyje kaip sidabrinis veidrodis, ir du paaugliai, įsimylėję iki ausų.
Slavikas ir Lena.
Du širdys, plakę vienu ritmu.
Jis — paprastas berniukas, gyvenęs namelyje prie vandens, inžinieriaus sūnus, praradusio žmoną automobilių avarijoje.
Ji — našlaitė, užauginta vaikų namuose, bet su ugnimi akyse ir svajone apie geresnį gyvenimą.
„Buvo sunku pabėgti,“ — ji šnabždėjo, juokdamasi.
„Ši krokodilė — auklėtoja — vėl budėjo.
Ji nemigo kaip pelėda! Bet aš gudresnė! Palikau pagalvėje skiautę ir per langą išsilaužiau pas tave!“
„Tu — genijus!“ — žavėjosi Slavikas.
„Dabar niekas mūsų neskaidys, tiesa?“
„Žinoma, Slavike,“ — atsakė ji prisiglaudusi prie jo.
„Susituoksime, kai mums sukaks aštuoniolika.
Ir būsime laimingi.“
Jie visą naktį sėdėjo prie upės, kalbėjo apie svajones, vaikus, namą prie vandens.
Laikas prabėgo kaip vėjas, ir jie net nepastebėjo, kaip ateina rytas.
Metai bėgo.
Slavikas baigė mokyklą, pradėjo dirbti su tėvu jų kuklioje automobilių dirbtuvėje.
Lena tapo buhaltere, bet neskubėjo dirbti.
Kam? Šalia buvo tikras uždirbėjas.
Bet laikui bėgant kažkas pasikeitė.
Jos jaunuoliška meilė atvėso.
Ji svajojo apie prabangias sukneles, brangius automobilius, vakarėlius elitiniuose klubuose.
O Slavikas… Slavikas buvo per daug paprastas.
Jų vestuvių dieną ji dingo.
Paliko tik užrašą: „Atsiprašau.
Myliu kitą.“
Slavikas ją rado naujojo mylimojo name — storas, pasipūtęs verslininkas, dvigubai vyresnis už ją.
Jis bėgo prie durų, reikalavo paaiškinimų.
Jį išmetė kaip šunį.
Lena stovėjo prie lango ir juokėsi.
„Tu gailėsies!“ — rėkė jis, sulaužytas, susmukęs.
„Bet jau bus per vėlu!“
Praėjo daugiau nei dešimt metų.
Slavikas ir jo tėvas išplėtė dirbtuves į didelę gamyklą.
Buvęs jaunikis tapo sėkmingu verslininku.
O Lena? Jos „princas“ greitai atšalo, išmetė ją kaip nereikalingą daiktą.
Reikėjo grįžti prie buhalterijos.
Ji dirbo, kopė aukštyn, bet jos siela vis dar verkė iš gėdos ir atgailos.
Ir štai kartą didelės įmonės pokalbio metu ji susitiko Mitrofaną Petrovičių.
Generalinį direktorių.
Galingą, šalčio kupiną, su lediniu žvilgsniu.
Ji neatpažino jame Slaviko tėvo.
Neatpažino — ir tai buvo jos lemtinga klaida.
Po kelių mėnesių ji rado spragą buhalterijoje.
Vos penkias minutes liko viena kabinete.
Ir priėmė sprendimą — bjaurų, bet viliojantį.
Pavogė.
Daug.
Labai daug.
Bet Mitrofan Petrovičius nebuvo paprastas verslininkas.
Jis buvo medžiotojas.
Jis žinojo viską.
Ir vietoje policijos pasiūlė susitarimą:
— Aš tavęs nepranešiu.
Bet tu tapsi mano žmona.
O name būsi tarnaitė.
O šis dokumentas… — jis papurto bylą su įrodymais, — liks pas mane.
Kad tik nepabėgtum.
Ji sutiko.
Ašaros tekėjo jos skruostais, bet pasirinkimo nebuvo.
O dabar — grįžtame į miegamąjį.
Į tuos du daiktus ant lovos.
Kai Lena atsigavo, ji nematė seno vyro.
Ji pamatė Slaviką.
Jis nusimetė peruką, barzdą, klastotes raukšles.
Priešais stovėjo tas pats berniukas prie upės.
Tik dabar — su akimis, pilnomis skausmo ir pykčio.
— Na, pakalbėkime? — paklausė jis, kaip tada, prie vandens.
— Kaip senais gerais laikais?
— Atsiprašau! — ji šaukė, krisdama ant kelių.
— Atsiprašyk mane, Slavikai! Buvo silpna, kvaila, godi!
— Ne, — šaltai atsakė jis.
— Tu neverti atleidimo.
Tu būsi įspėjimas.
Visiems, kurie mano, kad meilę galima išduoti dėl pinigų.
Mano tėvas nenorėjo keršto.
Jis norėjo, kad suprastum.
Tu jam nereikalinga.
Jis iki šiol myli motiną.
O tavo dokumentai — aš juos išsaugojau.
Tegu visas pasaulis sužino, kad tu ištekėjai už seno vyro dėl pinigų.
Tegu sužino, kad išdavėi meilę.
Ji išėjo.
Be ašarų.
Be jėgų.
Be ateities.
Grįžo į bendrabutį.
Ten jos laukė tik viena vieta — valytojos.
Ji griebėsi jos kaip skęstantysis už šiaudo.
Ir dabar, kai ji plauna grindis, prisimena upę, mėnulį, juoką, meilę… ir supranta: kai kurių klaidų neįmanoma ištaisyti.
Kai kurių ašarų — neįmanoma išlieti.
Ir kai kurių širdžių — negrąžinti.
O ant kalvos, rūmuose, Mitrofan Petrovičius sėdi prie židinio, laiko rankose tą pačią nuotrauką ir šnibžda:
— Sūnau… tu sugebėjai.
Tu nekeršijai.
Tu tiesiog parodei tiesą…
