Uljana jau buvo beužmieganti, kai staiga jos telefono ekranas nušvito ryškia šviesa — atėjo žinutė.
Ji nebuvo išjungusi garso, nes dirbo slaugytoja ligoninėje ir ją galėjo bet kada iškviesti.
Tačiau šįkart tai nebuvo budintis gydytojas, o tėvų pokalbių grupė.
Moteris atsiduso, pasikėlė ant alkūnės ir pažvelgė į ekraną.
Tą pačią akimirką prasidėjo tikras skaitmeninis uraganas.
Viena mama, akivaizdžiai nejaučianti nuovargio, paskelbė, kad jos vaikui artėja gimtadienis.
Bet vietoj vienos aiškios žinutės — ji naujieną padalino į visą seriją: pirmiausia apie datą, paskui apie vietą, tada apie aprangos kodą, po to — kas pakviesti, toliau — kokie bus skanėstai, ir galiausiai — ką vaikai gaus dovanų.
Tarsi būtų dalyvavusi konferencijoje su pristatymu.
Mamos, dar nespėjusios užmigti, iškart įsitraukė į diskusiją.
Dialogas įsiplieskė beprotišku greičiu.
Viena siūlė temą „Disney princesių“ stiliumi, kita — „rožinis beprotybės“, dar kita svajojo apie „ledinę karalystę“.
Galiausiai susitarta dėl kompromiso: mergaitės turi būti apsirengusios vienos spalvos — švelniai rožinės — suknelėmis, tačiau modeliai gali būti skirtingi.
Svarbiausia — vienybė ir stilius.
Svarbiausia — kad niekas neatrodytų „kitokia“.
Uljana visa tai perskaitė su sunkia širdimi.
Jos dukra Vika taip pat buvo pakviesta.
Ir dabar, kaip paaiškėjo, turėjo atitikti.
Ji pažvelgė į dukrą, miegančią gretimame kambaryje, su nakčiai supintomis kasytėmis, ir pagalvojo: „Ar mes galime būti „tokios pačios“?“
Kitą dieną, nepaisydama nuovargio po naktinės pamainos, Uljana nusivedė Viką į tą patį butiką, apie kurį visi kalbėjo — madingą, su puošnia iškaba ir vitrinomis, papuoštomis blizgučiais ir lėlėmis pūstomis suknelėmis.
Viduje tvyrojo prieblanda, švelni šviesa pabrėžė daiktų išskirtinumą, o ore sklandė vanilės ir brangių kvepalų aromatas.
Pardavėjai iškart suprato: į jų parduotuvę įžengė mamų armija, pasiruošusi viską išpirkti dėl vaikų šypsenų.
Jie puolė jų link, tarsi kavalerija mūšio lauke.
Vika išsirinko suknelę — lengvą, orą primenančią, su nėriniuotomis rankovėmis ir kaspinu ties liemeniu.
Kai ji ją matavosi, spindėdama akimis, Uljana pajuto širdies dūrį.
Dukra atrodė kaip tikra princesė.
Bet tik pažvelgus į kainą — pasaulis sugriuvo.
Skaičiai buvo neįsivaizduojami.
Ji atsargiai apžvelgė kitas sukneles — ir suprato: ši parduotuvė ne tokioms kaip ji.
Čia neperka aprangos — čia perka statusą.
— Atsiprašau, — tyliai paklausė Uljana konsultantės, — ar turite ką nors pigesnio?
Pardavėja atlaidžiai nusišypsojo, lyg būtų išgirdusi ką nors iš kito pasaulio.
— Mūsų parduotuvė skirta šventėms, — atsakė ji su lengvu išdidumu.
— Čia kiekviena suknelė — unikalus kūrinys.
Juk norite, kad jūsų dukra būtų vakaro karalienė? Kad spindėtų kaip žvaigždė?
Uljana sučiaupė lūpas.
— Žinote, aš, žinoma, ne karalienė, kad mokėčiau tokius pinigus už suknelę, ypač devynmetei mergaitei, — pasakė ji, stengdamasi išlaikyti orumą.
— Aš tiesiog noriu, kad mano dukra nesijaustų svetima.
Bet pardavėja jau nebeklausė.
Matydama, kad pirkėja nenusiteikusi mokėti, ji staigiai išplėšė suknelę iš Vikos rankų, tarsi atimdama tai, kas jai nepriklauso.
— Manau, jums geriau nueiti į turgų, — mestelėjo ji.
— Ten tikrai rasite ką nors tinkamo jūsų dukrai.
Žodžiai nuskambėjo kaip antausis.
Uljana paėmė Viką už rankos, stipriai ją suspaudė ir jos greitai išėjo iš šio „mados šventovės“, palikdamos už nugaros šaltą šviesą, vanilės aromatą ir savęs menkumo jausmą.
Lauke Vika, stengdamasi nenuliūdinti mamos, tyliai tarė:
— Mamyte, aš apsivilksiu tą žalią suknelę.
Tą pačią — vienintelę šventinę, kurią jos turėjo.
Suknelę, kurią Uljana nupirko prieš dvejus metus išpardavime.
Ji buvo gera, bet paprasta.
Ir ji žinojo: tarp pūstų tiulių ir deimantinių segtukų ji atrodys… juokingai.
Mamos pokalbių grupėje nepritars.
Vaikai juoksis.
Ir tuo momentu Uljana suspaudė kumščius iš bejėgiškumo.
„Ech, jei tik mano Vanja būtų gyvas…“ — šmėstelėjo galvoje.
Jis būtų padėjęs.
Jis būtų suradęs išeitį.
Jis tiesiog būtų apkabinęs ją ir pasakęs: „Nesijaudink, viskas bus gerai“.
Ji prisiminė, kaip viskas prasidėjo.
Kai dar nebuvo Vikos, jos gyvenimas sugriuvo.
Jai skyrė dvejus metus už tai, ko ji nepadarė.
Vorkuta, lageris, šaltis, pažeminimai.
O priežastis? Geriausios draugės — Ritos — išdavystė.
Ta, su kuria augo, dalijosi svajonėmis, verkė ir juokėsi.
Vieną dieną Rita paprašė: „Ulja, nunešk paketą vakare, vėluoju.“
Be įtarimų Uljana sutiko.
Policijoje viskas paaiškėjo — pakete buvo narkotikų.
Rita prisiekė, kad nieko nežinojo.
Bet Uljana suprato: draugė tiesiog norėjo užsidirbti nerizikuodama savimi.
O Uljana tapo atpirkimo ožiu.
Niekas nepatikėjo.
Ne tėvai, ne teismas.
Net po paleidimo ją sutiko šaltumu ir gėda.
Nebuvo kur eiti.
Bet likimas suteikė šansą — ji susipažino su Vanja.
Jis dirbo šachtininku, buvo paprastas, geras, stiprus.
Jis neklausinėjo apie praeitį.
Jis davė jai darbą, stogą virš galvos, o vėliau — meilę.
Jie susituokė.
Gimė Vika — šviesa jų gyvenime.
Bet vieną dieną šachta sugriuvo.
Žuvo dešimt žmonių.
Tarp jų — Vanja.
Taip manė visi.
Uljana ilgus metus jo gedėjo.
Ji viena augino dukrą, kovojo, dirbo po dvylika valandų, taupė viskam, kad Vika nesijaustų vargše.
Tačiau šiandien, tame butike, ji vėl pasijuto kaip niekas.
Tą naktį, kai Vika jau miegojo, Uljana atsisėdo prie lango.
Žiūrėdama į seną siuvimo mašiną, kurią jai dovanojo viena moteris lageryje, ji staiga pajuto jėgų antplūdį.
„Ne, — pasakė sau.
— Mano dukra eis į šventę.
Ir ji bus gražiausia iš visų.
Ne todėl, kad jos suknelė kainuoja tūkstančius.
O todėl, kad joje — meilė.“
Ji atsisėdo prie mašinos.
Dirbo visą naktį.
Kirpo, siuvo, matavo, perdarinėjo.
Rytui atėjus, suknelė buvo paruošta — iš rožinio audinio, su siuvinėtomis gėlėmis, su raukiniais, kuriuos Uljana padarė iš seno šifono.
Ji buvo paprasta, bet elegantiška.
Kai Vika ją apsivilko, ji ėmė suktis ir sušuko: „Mama, aš princesė!“
Uljana nusišypsojo.
Bet širdis suspaudėsi, kai jos atvyko į kavinę.
Vika švytėjo, bet kitų mamų žvilgsniai buvo šalti.
Kai kurios net šnabždėjosi, rodė pirštais.
O gimtadienio mergaitės mama, moteris su dizainerio suknele ir idealiu makiažu, pasikvietė Uljaną į holą ir su lediniu mandagumu tarė:
— Nedarykime vaikams šventės sugadinimo.
Jūsų dukra atrodo… nelabai pagal aprangos kodą.
Vika viską girdėjo.
Ji pamatė, kaip mergaitės juokėsi, kaip viena rodė į jos suknelę ir kažką šnabždėjo.
Jos akys prisipildė ašarų.
Ji paėmė mamą už rankos ir sušnibždėjo:
— Einam namo.
Jos išėjo.
Gatvė buvo tuščia.
Vika ėjo nuleidusi galvą.
Uljana stipriai laikė jos ranką, jausdama, kaip viduje kaupiasi kartėlis.
Ir staiga šalia sustojo juodas automobilis.
Iš jo išlipo vyras.
Iš pradžių Uljana pagalvojo — vieno iš svečių tėvas.
Bet kai jis atsisuko… ji sustingo.
Širdis sustojo.
Akys… tas žvilgsnis… tas žingsnis…
— Ivanai? — sušnibždėjo ji, netikėdama.
Ašaros pasipylė pačios.
Jis pažvelgė į ją.
Nusišypsojo.
Priėjo.
— Tai aš, Ulj.
Aš grįžau.
Vika sušuko ir puolė prie jo:
— Tėti! Tėti!
Jie apsikabino.
Uljana spaudė jį prie savęs, bijodama, kad tai tik sapnas.
Kad jis vėl išnyks.
— Kur buvai? Kas atsitiko? — pro ašaras klausinėjo ji.
— Važiuokim į kavinę, — pasakė jis.
— Noriu pamatyti savo dukrą gimtadienyje.
Kai jie papasakojo, kas įvyko, Ivanas suraukė antakius.
Jis nesiginčijo.
Jis tiesiog paėmė Viką už rankos ir įėjo į kavinę.
Mamos sustingo.
Vanja apžvelgė salę, pakėlė balsą:
— Galbūt mūsų suknelė ne iš butiko.
Gal ji ne pūsta ir nekainuoja viso turto.
Bet mano dukra — žmogus.
O jūs? Jūs leidžiate krūvas pinigų, kad jūsų vaikai atrodytų geriau? Ko jūs juos mokote? Pagarbos? Gerumo? Ar tik tuštybės?
Jis išsitraukė dovaną — rankų darbo dėžutę, papuoštą Vikos piešiniais.
— Tegul šventė būna ne apie daiktus, o apie širdį, — pasakė jis.
Vika priėjo prie gimtadienio mergaitės ir padavė dovaną.
Ta, sutrikusi, ją priėmė.
Salėje stojo tyla.
Kai šeima išėjo, mamos apsidairė viena į kitą.
Šventė buvo sugadinta.
Bet ne dėl suknelės.
O todėl, kad tiesa smogė tiesiai į širdį.
Namuose Ivanas papasakojo viską.
Tą dieną jis nežuvo.
Griūtis, sumaištis, sąmonės netekimas.
Jį rado gyvą, bet su amnezija.
Jis atsipeikėjo ligoninėje kitu vardu — buvo apsivilkęs mirusio draugo striukę, kurio kišenėje buvo dokumentai.
Taip ir gyveno — kitu vardu, kol sugrįžo atmintis.
Jis ieškojo Uljanos ir Vikos.
Brolis manė, kad jis miręs, pardavė butą.
Bet gamykla išmokėjo kompensaciją, padėjo surasti šeimą.
Vika pasakė:
— Man negaila, kad neišbuvau šventėje.
Aš gavau geriausią dovaną — tėtį.
O Ivanas, žvelgdamas į žmoną ir dukrą, sušnibždėjo:
— Aš kartą miriau.
Bet šiandien aš gimiau iš naujo…
