Giliai senovinėje kaimo vietovėje, paslėptoje tarp nesibaigiančių laukų ir šnabždančių pušų, stovėjo namas su nusilupusiais dažais ir stogu, kiek įlinkusiu nuo laiko naštos.
Šiame name, tarsi šaknis, įaugęs į žemę, septynis dešimtmečius gyveno Zacharas Michailovičius — žmogus, kurio siela buvo pripildyta tylos, išminties ir neištartų meilės žodžių.
Keturiasdešimt savo gyvenimo metų jis praleido su Marija — moterimi, kurios vardas skambėjo jo lūpose kaip malda, kurios buvimas buvo šiluma kiekviename jų kuklaus būsto kampelyje.
Prieš metus ji išėjo, palikdama po savęs tuštumą, kurios niekas negalėjo užpildyti.
Jos laidotuvės jam tapo vieno pasaulio pabaiga ir kito — vienatvės pasaulio — pradžia, kuriame kiekvienas rytas prasidėdavo sunkiu atodūsiu, o kiekvienas vakaras baigdavosi prie lango, kur jis žiūrėjo į saulėlydį, tarsi bandydamas išvysti jos veidą debesyse.
Jis beveik nustojo išeiti iš namų, tik šeštadieniais, tarsi užprogramuotas mechanizmas, eidavo į kapines — ne tik paminėti, bet ir pasikalbėti, papasakoti, kaip praėjo diena, ką prisiminė, apie ką svajoja.
Ten, prie kuklaus kryžiaus, apaugusio samanomis ir permirkusio nuo lietaus, jis jautė, kad ji girdi.
— Marija, mano mieloji, — šnabždėjo jis, liesdamas šaltą akmenį drebėjančia ranka, — važiuosiu šeštadienį į miestą.
Laikas tau pastatyti paminklą.
Verta.
Kaip tu nusipelnei.
Juk pažadėjau — turėsi gražų namelį amžinybėje.
O kol kas… kol kas sugrįšiu.
Greitai.
Jų svajonė apie vaikus taip ir liko svajone.
Tais laikais, kai medicina dar nemokėjo daryti stebuklų, jie vaikščiojo pas gydytojus, tikėjosi, meldėsi.
Bet nepavyko.
Norėjo pasiimti vaiką iš prieglaudos — jų širdys buvo atviros, rankos pasiruošusios apkabinti.
Tačiau valdininkai juos laikė per senais, per vargingais, per… netinkamais.
Likimas, tarsi tyčiodamasis, užvėrė jiems duris, palikdamas tik tuštumą namuose ir širdyse.
Namas tapo svetimas.
Kiekvienas daiktas — puodelis, staltiesė, senas skarelė ant kėdės atlošo — priminė apie ją.
Šiose sienose nebesigirdėjo jos žingsnių, jos balso, jos juoko.
Ir tik ašaros, kurių senukas jau nebeslėpė, ritosi per raukšlėtus skruostus, kai jis sėdėjo prie židinio, žiūrėdamas į liepsną, tarsi bandydamas išvysti joje jos veidą.
Tačiau šioje liūdesio jūroje pasirodė šviesos spindulėlis — aštuonerių metų berniukas vardu Danilas.
Kaimynų vaikas, su pasišiaušusiais plaukais ir akimis, kupinomis vaikiško smalsumo, dažnai užeidavo pas senuką.
Jis nebijojo jo tylos, nesitraukė nuo liūdesio — jis jautė, kad čia, pas senelį Zacharą, gali būti savimi.
O senukas, savo ruožtu, atgydavo jo buvime.
Jis pasakodavo apie savo vaikystę — apie savadarbius ledrogas, apie mokyklos skambučius, apie karą, kurį prisiminė iš tėvo pasakojimų, apie tai, kaip pirmą kartą įsimylėjo Mašą, stovėdamas prie šulinio su kibiru.
Vieną dieną Danilas atėjo nuleista galva, akyse — baimės šešėlis.
— Kas nutiko, berniuk? — paklausė Zacharas, priglausdamas jį prie savęs.
— Mamą… patėvis vėl mušė, — sušnibždėjo Danilas, suspausdamas kumščius.
— Sėdėjau darže, klausiau, kaip jie rėkia… Negalėjau ten įeiti.
Senukas pajuto, kaip krūtinėje įsiliepsnojo įniršis.
Jis negalėjo tylėti.
Negalėjo žiūrėti, kaip mažas žmogutis kenčia.
— Rytoj pat važiuosiu pas apylinkės policininką, — tvirtai pasakė jis.
— Tai ne gyvenimas.
Tai gėda.
O tu, mažyli, laikykis.
Nori saldainių? Atvešiu tau saldainių, sausainių, kaip mėgsti.
— Nereikia, seneli, — sušnibždėjo berniukas.
— Man tik kad mama būtų gerai.
Zacharas suspaudė jo ranką.
Tą akimirką jis suprato: jis ne tik senukas, jis — gynėjas.
Net jei jam trūksta jėgų, net jei jis senas, jis privalo stoti ginti to, kam reikia.
Kitą dieną jis nusileido į rūsį — ten, kur buvo laikomi prisiminimai, seni daiktai ir vienintelis ryšulėlis, suvyniotas į skudurą.
Jo rankos drebėjo, kai jis jį ištraukė.
— Kas tai, seneli? — paklausė Danilas, žvilgtelėdamas į rūsį.
— Mažas tu dar, kad žinotum, — atsakė Zacharas su liūdna šypsena.
— Bet kada nors, galbūt, papasakosiu.
Tai buvo auksas — senoviniai grynuoliai, rasti Zacharo tėvo tolimuose kraštuose.
Jis jų nepardavinėjo metų metus, saugojo kaip paskutinį lobį.
Tačiau dabar jis suprato: atėjo laikas.
Jis nunešė juos į miestą, į lombardą, o už gautus pinigus užsakė paminklą Marijai — granitinį, su išgraviruotu vardu ir datomis, su angelu, išskleidusiu sparnus virš jos amžinojo miego.
Grįždamas atgal, jis užsuko pas apylinkės policininką Pavelą Dmitrijevičių.
— Reikia kažką daryti su tuo žmogumi, — kalbėjo jis, suspausdamas kumščius.
— Jei berniukas kasdien matys, kaip muša jo motiną, kuo jis užaugs? Žvėrimi? Bailiu? Negaliu sėdėti sudėjęs rankas.
Imkitės priemonių, o jei ne — pats pasirūpinsiu.
Jo žodžiai neliko nepastebėti.
Tą pačią naktį Saša, Danilo patėvis, buvo suimtas už žiaurų elgesį su žmona.
Penkiolikai parų.
Jis maldavo, prisiekinėjo, kad daugiau nebegers, kad dirbs, rūpinsis.
Tačiau Nina — Danilo mama — tik papurtė galvą.
— Aš pavargau, — pasakė ji.
— Noriu, kad mano sūnus bent pusę mėnesio gyventų ramiai.
Kai Zacharas atėjo pas ją, jis žiūrėjo į ją su skausmu.
— Kaip tu jį pakenti? — paklausė jis.
— Jis juk tave naikina.
— Dėde Zacharai, — sušnibždėjo ji, — kai jis blaivus… jis geras.
O aš sergu.
Diabetas.
Negaliu viena kelti Danilo.
Jis bent jau pinigų parneša.
— Palik jį, — tvirtai pasakė senukas.
— Jėgos sugrįš.
O aš padėsiu.
Galbūt sutiksi tikrą žmogų.
Vertą tavo sūnaus tėvą.
Po kelių dienų, grįždamas iš kapinių, Zacharas išgirdo silpną, gailų cyptelėjimą.
Atsigręžęs, jis pamatė griovyje mažytį šuniuką, drebantį iš šalčio ir baimės.
Jį, matyt, išmetė.
Senukas jį pakėlė, priglaudė prie krūtinės, sušildė kvėpavimu.
Parsinešė namo, pamaitino, apkamšė skarele.
Kitą dieną jis pasibeldė į Ninos duris.
— Ninuše, leisi Danilui šuniuką? Jis juk svajojo apie jį.
— Žinoma, — nusišypsojo ji.
— Tik tegul prižiūri.
Po pusės minutės Danilas iššoko į verandą kaip uraganas.
Pamatęs šuniuką, jis sustingo, o paskui nušvito laiminga šypsena.
— Oho! Jis mano? — sušuko jis.
— Tavo, — pasakė Zacharas, tiesdamas mažylį.
— Dabar turi draugą.
Praėjo dveji metai.
Danilas augo.
Šuo — dabar jau suaugęs, ištikimas — buvo jo šešėlis.
Bet džiaugsmą temdė — berniuko mama nyko akyse.
Diabetas ją naikino.
Gydytojai bejėgiškai skėsčiojo rankomis.
Kai Nina mirė, Danilo pasaulis sugriuvo.
Saša, patėvis, liko.
Bet jis gėrė kasdien.
Namas tapo šiukšlynu — purvas, tarakonai, alkoholio kvapas.
Danilas vis dažniau ėjo pas senelį Zacharą, maldaudamas:
— Pasiimk mane pas save! Prašau!
— Och, anūkėli, — karčiai kalbėjo senukas, — atiduočiau už tai gyvybę.
Bet vaikų teisių tarnyba… jie neatiduos vaiko senukui.
Sako, reikia jaunos šeimos, kad užtikrintų ateitį.
Tačiau Zacharas nepasidavė.
Jis vaikščiojo į socialines tarnybas, rašė prašymus, maldavo.
Tačiau Danilą vis tiek išsiuntė į vaikų namus.
Senukas iškovojo tik vieną dalyką — teisę matytis su juo savaitgaliais.
Kiekvieną šeštadienį jis atvykdavo, pasiimdavo anūką, ir jie eidavo į mišką, žvejoti, pas draugus.
Šuo bėgdavo šalia, kaip ištikimybės ir meilės simbolis.
Vieną dieną Saša žuvo — neužgesino cigaretės, girtas, užmigo.
Gaisras jį pražudė.
O netrukus prie Zacharo namų atėjo trys jaunuoliai.
— Girdėjom, turi aukso? Pasidalinsi? — su pašaipa paklausė vienas.
— Buvo, — ramiai atsakė senukas.
— Pardaviau.
Paminklui žmonai.
— Patikrinsim! — suriko kitas.
Jie išvartė namą aukštyn kojom, bet nieko nerado.
Išėjo tuščiomis rankomis.
Metai bėgo.
Danilas augo.
Zacharas senėjo.
Ir vieną iš apsilankymų senukas tyliai pasakė:
— Artėja mano valanda, anūkėli.
Nebeištempsiu.
Aš palikau tau namą.
Tegul jis senas, bet — tavo.
O aš išeisiu ramiai.
— Ne, seneli! — sušuko Danilas, verkdamas.
— Nenoriu tavęs prarasti!
— Tu gyvensi, — nusišypsojo Zacharas.
— Sukursi šeimą.
O namą… gal parduosi, nusipirksi ką nors geresnio.
Danilas užaugo — tapo stiprus, gražus, geras.
Kaimelyje jis susipažino su Olesia.
Jie įsimylėjo vienas kitą.
Bet jos tėvai buvo prieš.
— Jis vargšas! Ką jis tau duos? — šaukė jie.
— Aš jį myliu! — verkė Olesia.
— Mes susitvarkysim!
Danilas kentėjo.
Jis jautėsi nieku.
Bet savo aštuonioliktojo gimtadienio dieną jį pakvietė pirmininkas.
Į rankas jam įteikė senelio Zacharo testamentą.
Jame buvo parašyta: „Nuvažiuok prie seno ąžuolo prie miško.
Ten, po šaknimis, užkasiau statinę su auksu.
Parduok jį.
Pradėk savo verslą.
Gyvenk laimingai.“
Danilas rado lobį.
Jis buvo priblokštas.
Papasakojo Olesiai.
Jos tėvai, sužinoję, kad jaunikis turi paveldą, iškart pritarė santuokai.
Jaunavedžiai atidarė ūkį.
Po metų jiems gimė sūnus.
Jie pastatė Zacharui ir jo žmonai Marijai granitinius paminklus.
Rūpinosi kapais kaip šventove.
— Ačiū tau, seneli, — šnabždėjo Danilas, stovėdamas prie kapo.
— Tu mums viską dovanojai.
Dabar mes laimingi.
Ir kaimo tyloje, tarp lapų šnaresio ir šuns lojimo, atrodė, kad kažkur debesyse šypsosi du senukai — Zacharas ir Marija, žinodami, kad jų meilė tęsiasi…
