Gruodžio nakties tamsa tirštėjo už langų, o senajame aptriušusiame name tvyrojo įtemptas laukimas.
Už virtuvės durų, ant seniai neplauto linoleumo grindų, glaudėsi vaikai – trys mažyliai, susispaudę vienas prie kito kaip paukščiukai lizde.
Jų akys, pilnos vilties ir alkio, buvo nukreiptos į durų plyšelį.
Jie tyliai stebėjo, kaip puoduose lėtai verda kuklus „olivjė“ salotas, kaip mama Lesia mechaniškai maišo jį šaukštu, lyg norėdama išspausti daugiau nei jis gali duoti.
Ore tvyrojo aliejaus ir vakarinių svogūnų kvapas, bet vaikai nejautė apetito – juos kamavo šaltis, badas ir laukimas.
Kada mama pasakys: „Prie stalo!“? Kada prasidės šventė?
– Ei, ko jūs čia kaip žiurkės susirinkot? – pasigirdo šiurkštus, grubus balsas.
Dėdė Igoris, aukštas, kuprotas, su nudėvėtu džemperiu ir alkoholio kvapu, plačiai atvėrė duris ir griežtai apžvelgė vaikus.
– Na, marš į kambarį! Nematyti – suaugusieji užsiėmę!
Jis įžengė į virtuvę, sunkiai atsirėmęs į durų staktą, ir pažvelgė į puodus.
Jo žvilgsnis aptemo.
– Tai kokia čia šventė? – murmėjo jis, su pasišlykštėjimu badydamas pirštu į salotas.
– Olivjė, bulvės, ir rūgšti kopūstai… Čia ne šventė, čia laidotuvės.
Lesia, liesa, su pablukusiomis akimis ir susivėlusiais plaukais, trumpai atsiduso:
– Aš ne tik olivjė ruošiau…
Ji apsidairė, įsitikino, kad vaikai nemato, ir tarsi kontrabandininkė ištraukė iš senos suplyšusios rankinės storą, rausvą dešros gabalą.
– Štai, nusipirkau… Bet visiems, žinoma, neužteks.
Juolab, vaikams tai nesveika – riebu, sūru… O dar ir „baltosios“ įsigijau.
Nuotaikai, supranti?
Igoris šyptelėjo, jo akys sužibo.
– Šaunuolė, Lesia! Gerai padarei! O aš jiems dovanų paruošiau, – ir jis teatrališkai ištraukė iš kišenės kelis mandarinus ir saldainių pakelį.
– Pavyko „pagauti“ parduotuvėje – niekas nematė!
Jų juokas skambėjo dirbtinai, kaip sena guma.
Nes už šios scenos slėpėsi skaudi tiesa: jie buvo vargšai.
Igoris nedirbo – mėnesių mėnesius gyveno iš pašalpų, kurias vos pavykdavo gauti darbo biržoje.
Lesia gaudavo vaikų pašalpas, bet pinigai tirpdavo kaip sniegas saulėje – virstančios į butelius, užkandžius ir pigų tabaką.
Jų gyvenimas buvo pilkas, vienodas, pilnas tuštumos.
Jie neseniai susipažino – du pasimetę žmonės, dvi išsekusios širdys.
Igoris paliko žmoną, kuri nebeištvėrė jo girtuoklystės ir nuolatinių skandalų.
O Lesia? Ji taip pat mėgo „atsipalaiduoti“ – degtinė buvo jos prieglauda nuo realybės, nuo vaikų riksmų, nuo vienatvės.
Panašūs traukia panašius.
Tačiau tuo pačiu vaikai – trys mažos sielos – buvo jiems našta.
Jie troško romantikos, aistros, linksmybių, šventės dviem.
O čia – verkimas, purvinos kojinės, begaliniai „mama, duok“, „mama, noriu“, „mama, šalta“.
– Gal… juos kur nors išsiųskim? Naujųjų proga? – staiga pasiūlė Igoris, primerkdamas akis.
– Bent kelioms valandoms…
Lesia susimąstė.
– Kur? Kam? Neturiu nei giminių, nei draugų… Niekas nesutiks.
Ji staiga pliaukštelėjo sau per kaktą:
– Sugalvojau! Į kluoną! Tegul pakvėpuoja grynu oru! Ten bent tyla…
Igoris pritariamai linktelėjo.
Po minutės jis jau stovėjo kambario duryse, kur vaikai, sėdėdami ant seno sofos, žaidė virvės gabalais ir tuščiomis dėžutėmis.
– Ei, kas nori tapti Kalėdų Senelio sargu? – garsiai, teatrališkai pasakė jis.
– Jis jau pakeliui! Bet ateis tik pas tuos, kurie jo laukia lauke!
Vaikai sustingo.
– O… o galima su mama? – tyliai paklausė Vania, šešerių metų berniukas, laikydamas už rankos jaunesnius sesę ir broliuką.
– Ne! – griežtai atsakė Igoris.
– Tik tikri sargai! O jei neisite – Kalėdų Senelis išvis neateis!
Verkimas.
Niurnėjimas.
– Šalta… mama, nenoriu…
– Aš sakiau – einat! – sušuko jis, sugriebęs kiekvieną už rankos ir tiesiog išstūmęs į lauką.
Lauke – ledinis vėjas, sniegas, pūga.
Vaikai, lengvuose megztiniuose ir suplyšusiuose paltuose, drebėjo kaip drebulės lapai.
Igoris juos nuvedė prie kluono – seno, girgždančio, su skylėtu stogu ir pelėsiniu sienomis.
– Sėdėkite čia! – įsakė jis.
– Elgsitės gerai – atnešiu dovanų!
Jis metė jiems pigių sausainių pakelį – ne kaip vaišes, o kaip šunims maistą – ir užtrenkė duris.
Užraktas spragtelėjo.
Viduje buvo tamsu, drėgna, skvarbiai šalta.
Vaikai glaudėsi vienas prie kito, stengdamiesi sušilti.
Iš pradžių jie tikėjo.
Tikėjo Vania, tikėjo penkerių Alenka, tikėjo trejų Saška.
Jie šnabždėjo: „Kalėdų Senelis ateis… jis mūsų nepamirš… jis mus išgelbės…“
Bet valandos ėjo.
Šaltis veržėsi į kūną.
Pirštai pradėjo mėlynuoti.
– Mama! – sušuko Vania, daužydamas kumšteliais į duris.
– Mama, mes sušąlam!
– Mamaaa! – pasigirdo vaikų rauda.
O name… name buvo šilta.
Virtuvėje Lesia ir Igoris sėdėjo prie stalo, priešais juos – butelis, dešros lėkštė, mandarinai.
Jie juokėsi, juokavo, gėrė, pamiršę viską.
Vaikai? Kas jie dabar? Mažas triukšmas, trukdis jų naujametiniam vakarui.
– Greitai vidurnaktis! – paskelbė Igoris, pakeldamas taurę.
– Už mus! Už laisvę!
Tuo metu kažkas pasibeldė į duris.
– Kas ten? – suraukė antakius Igoris.
– Nežinau… – sušnabždėjo Lesia, greitai apsivilkdama chalatą.
Jie atidarė duris – ir sustingo.
Prie slenksčio stovėjo Kalėdų Senelis.
Tikras.
Su raudonu paltu, barzda, su maišu per petį.
– Mes jūsų nekvietėm! – išsprūdo Lesiai.
– Ir neturim už ką mokėt, – pridūrė Igoris, dairydamasis, ką galėtų duoti mainais.
– Viskas apmokėta, – ramiai atsakė Kalėdų Senelis.
– Atėjau su dovanomis.
Kur jūsų vaikai?
Lesia tuoj pat nusišypsojo.
– O! Dovanos? Pas mus trys! Duokit viską čia!
– Ne, – griežtai pasakė Kalėdų Senelis.
– Dovanos įteikiamos tik vaikams.
Asmeniškai.
Lesia sutriko.
– O… o jie… dabar… kambaryje…
Ji nuėjo į vaikų kambarį, pažvelgė.
Tuščia.
Galvoje šmėstelėjo mintis.
– Igori! – sušnabždėjo ji.
– Kur juos padėjai?
– Ups… – jis staiga išbalo.
– Aš… pamiršau…
Jis išbėgo į lauką, nubėgo prie kluono, atidarė duris.
Tuščia.
Tik sausainiai, sumirkę nuo drėgmės, ir vaikų ašarų pėdsakai ant grindų.
– Jų nėra! – sušnabždėjo jis, drebėdamas.
Lesia pati išbėgo.
Aplink apėjo kluoną, pažvelgė į kiekvieną plyšį.
Niekur nieko.
– Kur jie?! – šaukė ji.
Igoris taip pat pribėgo, pasimetęs.
– Aš juos čia uždariau… kur jie dingo?!
Staiga – kluono durys su trenksmu užsivėrė.
Užraktas spragtelėjo.
– Ei! Čia pokštas? – suriko Lesia, belsdama į duris.
– Pasėdėkit čia, – pasigirdo pažįstamas balsas, – kol aš sutiksiu Naujuosius.
– Tu išprotėjai?! Mes gi sušalsim!
– O ar jūs gailėjot savo vaikų, palikdami juos mirti nuo šalčio kluone? – paklausė Kalėdų Senelis.
Ir tuo momentu jis nusiėmė barzdą.
Prieš juos stovėjo Stasas.
Lesios buvęs vyras.
Jų vaikų tėvas.
– Tu… – sušnabždėjo Lesia.
– Atėjau pasveikinti savo vaikų, – tyliai, bet su lediniu pykčiu ištarė jis.
– Ir išgirdau jų pagalbos šauksmą.
Aš atidariau kluoną.
Pasiėmiau juos.
Nuvežiau į ligoninę.
Jie – su nušalimais.
Laimei – suspėjau.
Jis išėjo, neatsigręždamas.
Po kelių valandų jaunuoliai, vaikščioję su žibintuvėliais, išgirdo bildesį.
Jie atidarė kluoną.
Viduje drebėjo du – Lesia ir Igoris, su chalatais, išsigandę.
Ryte Lesia nubėgo į policiją – rašyti pareiškimo dėl vaikų dingimo.
Bet ten jos laukė staigmena.
Pareiškimą jau parašė – prieš ją.
Nuo Staso.
Per vaiko teisių apsaugos tarnybą jis pasiekė, kad iš Lesios būtų atimtos tėvystės teisės.
– Kiek galima? – tarė jis.
– Badas, šaltis, abejingumas…
Jis pasiėmė vaikus pas save.
Pas savo motiną – moterį su gera širdimi, šiltomis rankomis, namais, kuriuose visada kvepėjo pyragais ir skambėjo juokas.
Vėliau Stasas sutiko moterį.
Gera, stipri asmenybė.
Ji pamilo jo vaikus kaip savus.
O po kelių metų pagimdė dar dvi sesutes – mažas, laimingas, mylimas.
O Lesia?
Dabar jai teko dirbti.
Gauti atlyginimą.
Pirkti maistą.
Gerti mažiau.
Nes vaikų pašalpos – jau ne jos.
Ir kiekvienais Naujaisiais metais ji prisimena tą naktį.
Šaltį.
Kluoną.
Šauksmus.
Ir Kalėdų Senelio veidą, kuris pasirodė besąs jos praeitis.
Ir – teisingumas.
