Po skyrybų ji neturėjo kur eiti.
Emilija prarado viską – savo namą, daugumą baldų, net šunį, Beilį.
Jos buvęs vyras Tomas turėjo pinigų, advokatus ir geresnę istoriją.
Teismas juo patikėjo.
O gal tiesiog nesidomėjo jos puse.
Neturėdama šeimos šalia ir praradusi santaupas teismo bylose, Emilija padarė neįtikėtiną dalyką.
Ji išsinuomojo sandėliuką miesto pakraštyje ir pradėjo ten gyventi.
Tai buvo mažas 10×10 metalinis dėžės tipo sandėliukas be langų, su slankiojančiomis durimis ir plonomis sienomis.
Techninė gyvenimo jame galimybė buvo neteisėta, bet po tamsos niekas nesirūpino.
Ji turėjo sulankstomą lovelę kampe, žybsinčią lempą ir šaldymo dėžę su maistu.
Naktį ji vos užsidarydavo duris, kad jos nepastebėtų, bet palikdavo mažą tarpelį orui.
Pirmos kelios naktys buvo baisios.
Oro kvapas buvo dulkių ir rūdžių, o kiekvienas metalo girgždėjimas kėlė šiurpą.
Ji įkrovė telefoną netoliese esančiame „Starbucks“ ir rytais ten apsiprausdavo.
Tai buvo žeminanti rutina, bet dabar tai buvo išgyvenimas.
Dešimtą naktį, gulėdama lovelėje suvyniota į pigų pledą, ji išgirdo tai.
Belimas.
Belimas.
Tai buvo tylu, bet aišku.
Du lėti beldimai iš kitos sienos pusės.
Ji sustingo.
Pirmoji mintis – kažkas gyvena kaimyniniame sandėliuke.
Tai nebuvo neįprasta – ji skaitė istorijas internete apie kitus, kurie pasiryžo tokiam beviltiškam žingsniui.
Ji laukė, beveik nekvėpuodama.
Tada vėl pasigirdo belimas.
Belimas… belimas.
Šį kartą lydėjo žemas braškėjimas, tarsi kažkas lėtai stumtųsi per grindis.
Emilija atsisėdo, širdis daužėsi krūtinėje.
Ji svarstė šaukti, bet tyla po to ją sustabdė.
Galbūt tai buvo racūnas.
Arba vėjas.
O gal ne.
Kitą dieną ji atsitiktinai paklausė registratūroje, ar kas nors išsinuomojo šalia esantį sandėliuką.
Valdymo darbuotoja, pavargusi moteris vardu Marija, peržiūrėjo kompiuterį ir purtė galvą.
„Ne, tuščias jau mėnesį,“ – sakė ji.
„Norite didesnį?“
Emilija priverstinai nusijuokė.
„Tiesiog smalsumo dėlei.“
Tą naktį ji negalėjo užmigti.
Gulėjo ramiai, žiūrėjo į lubas ir laukė.
Tada – jau po vidurnakčio – tai vėl įvyko.
Belimas… belimas.
Ji įslinko prie plonos sienos ir prispaudė ausį prie šalto metalo.
Tyla.
Tada šnabždesys.
Per silpnas, kad suprastų, bet aiškiai žmogaus balsas.
Emilija atšoko, išplėtusi akis.
Pasiėmė telefoną, įjungė žibintuvėlį ir apšvietė kambarį.
Nieko.
Tik įprasti daiktai – jos šaldymo dėžė, lovelė, keli maišeliai.
Šnabždesiai nutilo, bet tą naktį ji nė nemiegojo.
Ryte ji buvo pasiryžusi sužinoti, kas vyksta.
Ji laukė, kol valdymo darbuotoja išeis pietų pertraukai, tada tyliai nuėjo prie kaimyninio sandėliuko.
Spyna vis dar buvo, rūdijusi ir nepaliesta.
Ji bandė žvilgtelėti per durų plyšį, bet viduje buvo per tamsu ką nors matyti.
Ji švelniai beldė į duris.
Nieko.
Tada, kai jau ketino išeiti, kažkas atsakė beldimu.
Belimas.
Belimas.
Emilija lėtai atšoko.
Grįžo tik sutemus, parsinešdama plaktuką ir mažą žibintuvėlį.
Jos planas buvo paprastas: atsukti kelis varžtus savo sandėliuko galinėje sienoje, kad galėtų pažvelgti į kaimyninį.
Ji laukė, kol aplinka nurims, ir pradėjo darbą.
Varžtai išsuko lengviau nei tikėjosi, ir po maždaug dešimties minučių atsivėrė mažas plyšys prie grindų.
Ji sulaikė kvapą ir pažvelgė pro jį.
Iš pradžių nieko nematė – tik tamsą.
Tada jos akys prisitaikė.
Ten kažkas buvo.
Pledas.
Šiukšlių krūva.
Gal senas čiužinys.
Tada kažkas pajudėjo.
Emilija šaukė ir numetė žibintuvėlį.
Jis sudužo į betonines grindis, o šviesa pro skylę švietė.
Veidas.
Palegas, išsekęs, su gilios akių duobės ir iškreipta burna.
Veidas nusisuko, kai tik šviesa jį apšvietė.
Emilija uždėjo metalinę plokštę atgal, prisukusi varžtus, ir greitai nubėgo į registratūrą.
Marija ten nebuvo.
Emilija mušė į stalą, šaukė, bet niekas neatsiliepė.
Ji ruošėsi išeiti – gal paskambins policijai.
Bet kai tik žengė laukan, jos telefonas suskambo.
Žinutė.
Be siuntėjo numerio.
Joje buvo parašyta:
„Neatidaryk sienos vėl.“
Emilijos kraujas sustingo.
Ji stovėjo prie registratūros, telefonas drebėjo rankoje.
Kvėpavo sekliai, o saulė jau leidosi, metanti ilgus šešėlius per stovėjimo aikštelę.
Žinutė žiūrėjo į ją:
„Neatidaryk sienos vėl.“
Be vardo.
Be numerio.
Ji apžvelgė aikštelę – nieko, tik tyluma ir eilės metalinių sandėliukų blankiai žvilgėjo vakaro šviesoje.
Ar tai pokštas? Koks nors liguistas juokas? Bet ji matė kažką.
Ar kažką.
Tą palegą veidą…
Ji negalėjo likti ten tą naktį.
Emilija paliko sandėliuką ir praleido naktį visą parą veikiančiame kavinėje netoli.
Ji nusipirko kavos, žiūrėjo pro langą ir šokinėjo kiekvieną kartą, kai durys atsidarydavo.
Ryte ji grįžo į sandėliuką, nusprendusi susikrauti daiktus ir išvykti visam laikui.
Artėdama ji pamatė ką nors, kas sustabdė jos žingsnius.
Varžtas, kurį ji vakar prisuko sienai? Jo nebuvo.
Skylė, kurią ji uždengė?
Vėl atidaryta.
Kažkas – arba kas nors – iš kitos pusės atsuko ją.
Ji nežiūrėjo vidun.
Tik pasiėmė savo krepšį, sutalpinusi maistą į šaldymo dėžę, ir ketino išeiti, kai pastebėjo dar ką nors:
Popieriaus lapą.
Pusiau paslėptą po lovele.
Ji lėtai jį ištraukė.
Tai buvo vaiko sąsiuvinio lapas.
Piešinys, nupieštas juodu kreideliu: lazdelių figūra dėžėje šalia kitos lazdelių figūros su tuščiomis akimis.
Kampelyje buvo parašyta netolygiai ir drebančiai:
„JIS MIEGA UŽ SIENOS.“
Emilija numetė popierių tarsi jis ją nudegino.
Kitą dieną ji šokinėjo iš vienos vietos į kitą – bibliotekas, kavines, parkus.
Bet ne į sandėliuką.
Bet ji negalėjo nustoti apie tai galvoti.
Kas buvo už tos sienos? Kodėl jie žinojo, kad ji žiūrėjo? Ir kodėl ji gauna užrašus?
Smalsumas ją graužė.
Vėlai naktį, priešingai nei logika, ji grįžo.
Ji sau sakė, kad grįžo pasiimti asmens dokumento, kurį pamiršo.
Bet dalis jos žinojo, kad tai buvo daugiau nei tik tai.
Prie savo sandėliuko ji rado slankiojančias duris atviras.
Viduje lovelė buvo nepažeista.
Jos daiktai – nepaliesti.
Bet buvo kažkas naujo.
Kitas užrašas, šį kartą priklijuotas prie šaldymo dėžės rūdijančiu nageliu:
„JIS DABAR BUDRUS.“
Iš sienos sklido garsas.
Lėtas braškėjimas.
Tada –
Belimas.
Bet ne iš šonų.
Šį kartą jis kilo iš po grindų.
Emilija atsitraukė, išplėtusi akis.
Dar vienas belimas.
Garsesnis.
Arčiau.
Ji apsisuko bėgti – ir tada durys su trenksmu užsidarė už jos.
Totalus tamsoje.
Ji bandė rasti telefoną, bet jis buvo išsikrovęs.
Kvapas užkimšo gerklę.
Tada pasigirdo šnabždesys.
Dabar arčiau.
Kambaryje.
„Emilija…“
Jos vardas, ištartas ne visai žmogišku balsu.
„Emilija, padėk man…“
Ji šaukė.
Bandė praverti duris.
Jos nesiskleidė.
Už jos kažkas judėjo.
Rėžiančiai sunkus kvėpavimas.
Tada –
Tyla.
Durys pačios atsidarė, ir ji pabėgo į naktį, niekada neatsigręždama.
Kitą dieną Emilija nuėjo į policiją.
Ji papasakojo viską – veidą, beldimus, užrašus.
Ji net parodė suplėšytą lapą ir piešinį kreida.
Budėjęs pareigūnas buvo mandagus, bet skeptiškas.
„Tas sandėliukas nebuvo išnuomotas kelis mėnesius,“ – sakė jis.
„Patikrinsim.“
Jie palydėjo ją atgal, o priežiūros darbuotojas atidarė užrakintą sandėliuką šalia jos.
Jis buvo tuščias.
Dulkėtas.
Nenaudojamas.
Tinkleliai kiekviename kampe.
Nė lovos.
Nė šiukšlių.
Nė gyvybės ženklų.
Nė skylės sienoje.
Emilija žiūrėjo į tai, jos kraujas stingdė.
„Bet… jis buvo čia,“ – ji sušnibždėjo.
Pareigūnas žiūrėjo į ją žvilgsniu, kurį ji matė daugybę kartų.
Gailestis.
Ji neginčijo.
Tik linktelėjo, surinko daiktus ir išėjo.
Praėjo savaitės.
Emilija rado moterų prieglaudą ir vėl pradėjo gyventi.
Ji vėl pradėjo dirbti, taupė po truputį, stengdamasi pamiršti, kas nutiko.
Bet kai kurios naktys ji vis dar girdėjo tai.
Savuose sapnuose.
Beldimą.
Šnabždesį.
Veidą už sienos.
Ji pradėjo matyti ir kitus dalykus – šešėlius kampuose, judėjimą iš savo regos kraštelio.
Kartais balsą, kai kambarys buvo tylus.
Visada tas pats žodžiai:
„JIS MIEGA UŽ SIENOS.“
Galų gale Emilija įtikino save, kad visa tai buvo haliucinacija.
Streso sukeltas nervinis sutrikimas.
Ji gyveno tamsioje dėžėje, beveik nevalgė, beveik nemiegojo – žinoma, kad jai vaidenosi.
Kol neatėjo siunta.
Be siuntėjo adreso.
Joje buvo vienas daiktas.
Nuotrauka.
Juoda ir balta.
Grūdėta.
Jos.
Miegančios ant lovelės sandėliuke.
Padaryta pro skylę sienoje.
Nugarėlėje parašyta išsitepusiu juodu kreideliu:
„JIS JAU NEBESLĖPIASI UŽ SIENOS.“
