Jis buvo čia, dar žiūrėjo į mane, ramiai kvėpavo prie manęs… o dabar nieko nebeliko.
Tik tyla.
Stengiausi neverkti prieš jį, švelniai su juo kalbėti, pasakyti, kad jam galima išeiti… bet iš tikrųjų mano širdis sudužo į tūkstančius gabalėlių.
Žiūriu į jo guolį, jis tuščias, jo žaislai dar ten… atrodo, kad jis tuoj grįš, kad pradės braižyti duris… bet ne.
Jis nebuvo tik šuo.
Jis buvo viskas man.
Mano kūdikis, mano draugas, mano atrama…
Nežinau, kaip reikės gyventi.
Esu pasimetusi.
Bet matyti, kad čia yra žmonių, kurie supranta, na… tai suteikia man šiek tiek paguodos.
Man reikia apie tai kalbėti.
Verkti.
Rašyti, net jei tai beprasmiška.
Ačiū, kad esate čia… tikrai.
