Mažoji mergaitė ėjo namo iš mokyklos.
Rankose ji nešė savo kuprinę, iš jos netvarkingai kyšojo sąsiuviniai, o ant peties kabojo šalikėlis, kuris vis slydo žemyn.
Kieme buvo tuščia ir tylu.
Tik prie įėjimo stovėjo vyras.
Jis buvo aukštas, vilkėjo ilgą juodą paltą.
Veidas buvo iš dalies paslėptas šalikų ir pakelta apykakle, bet net to pakako, kad atrodytų bauginančiai.
Atrodė, kad jis kažko laukia.
Kartkartėmis jo akys peržvelgdavo teritoriją, vis sugrįždamos prie namo.
Mergaitę apėmė nerimas.
Ji prisiminė tėčio perspėjimus.
Vyras ją pastebėjo.
Jo žvilgsnis tapo aštresnis, įtarus.
Jis atsargiai žengė į priekį, tarsi tikrindamas, ar nėra liudininkų.
Tačiau gatvė buvo tuščia — nei automobilių, nei praeivių.
Jos širdis ėmė stipriai plakti, delnai sudrėko.
Vyras pagreitino žingsnį.
Ji atsisuko — jis jau buvo arti.
Jos akys desperatiškai klaidžiojo po laiptinę.
Ir tada ji padarė kažką tokio netikėto, kad net vyras juodais drabužiais sustingo iš šoko 😨😨.
Tas greitas sprendimas išgelbėjo ją.
Mintyse nušvito viena mintis: „Šviesa! Triukšmas!“
Ji įjungė visas laiptinės šviesas ir visa jėga ėmė belsti į artimiausias duris.
— Padėkite! Padėkite! — jos balsas drebėjo iš panikos.
Garsas nuaidėjo per visą pastatą.
Vyras juodais drabužiais sutriko, nustebintas vaiko drąsos.
Tuo momentu durys atsidarė.
Tarpe stovėjo stiprus vyras, o už jo pasirodė moteris.
— Kas čia vyksta? — paklausė jis, pažvelgęs iš mergaitės į nepažįstamąjį.
Vyras juodais drabužiais krūptelėjo, išplėtė akis ir pabėgo į tamsų kiemą.
Mergaitė drebėjo, stipriai suspaudusi savo kuprinę.
Bet viduje ji pajuto pasididžiavimo kibirkštį.
Ji prisiminė tėčio žodžius — ir tai išgelbėjo jai gyvybę…
