Markusas turėjo viską, kas, jo manymu, buvo svarbu — turtus, pripažinimą ir sėkmę.
Tačiau už tos spindinčios išvaizdos slėpėsi tyla ir vienatvė, nuo kurios jis negalėjo pabėgti.
Taip buvo iki tol, kol jis sutiko Danielą.
Ji buvo žavinga, elegantiška ir kupina gyvybės.
Markusui ji atrodė tarsi trūkstamas dėlionės gabalėlis, kurio jis visada laukė.
Tačiau meilė, kaip netrukus jis sužinos, kartais gali paslėpti pačias pavojingiausias tiesas.
Daniela buvo kilusi iš senos, tradicinės šeimos, kuri į Markusą žiūrėjo su tyliu paniekinimu.
Nors viešai jie šypsojosi, jų akyse slypėjo neištarta neapykanta.
Markusas, apakintas meilės, pasirinko to nepastebėti.
Jis tikėjo, kad laikas, gerumas ir atsidavimas gali suminkštinti net kietžiausią širdį.
Po vestuvių realybė ėmė skilti.
Danielos meilė virto abejingumu, o tada — pašaipa.
Ji darydavo subtilius, žeidžiančius komentarus draugų akivaizdoje — visada apsimesdama, kad tai juokai — apie Markuso kilmę, praeitį ir net kalbėjimo manierą.
Jis bandė įtikinti save, kad ji to nenorėjo.
Kai jis pajuto atstumą tarp jų — vėlyvus vakarus, slaptas žinutes, nepaaiškinamus dingimus — Markusas vis tiek laikėsi vilties.
Jis tikėjo savo priesaika.
Kol vieną naktį viltis baigėsi.
Jis rado Danielą su kitu vyru.
Skausmas buvo gilus, bet išdavystė skaudino dar labiau.
Markusas padavė skyryboms.
Teisme, pasirašydama paskutinius dokumentus, Daniela šaltai nusišypsojo ir pakankamai garsiai, kad visi išgirstų, pasakė:
„Niekada neturėjau tekėti už tokio kaip tu.
Tu niekada nebuvai vertas.“
Žodžiai trenkė tarsi žaibas, bet Markusas tylėjo.
Teisėjo žvilgsnis tapo aštrus, susierzinęs dėl tokio žiaurumo.
Daniela tęsė, pasitikėdama savo arogancija, įsitikinusi, kad po skyrybų išeis su viskuo — namu, automobiliais, pinigais.
Ji nesuprato, kad vyras, kurį ji niekino, seniai pasiruošė šiai akimirkai.
Galiausiai teisėjas pakėlė dokumentą ir ramiai tarė:
„Ponia Daniela, ikivedybinėje sutartyje, kurią pasirašėte, nurodyta, kad nė vienas iš šių turtų jums nepriklauso.
Visi nekilnojami turtai, visi sąskaitos, visi prabangūs daiktai — teisiškai registruoti pono Markuso vardu.“
Teismo salėje stojo stulbinanti tyla.
Danielos šypsena išnyko.
„Ne, tai neįmanoma!“ — sušuko ji.
„Tu negali taip su manimi pasielgti!“
Bet tai buvo tiesa.
Kiekvienas žodis, kiekvienas dokumentas buvo teisėtas.
Pirmą kartą Markusas pakilo nuo kėdės.
Jo balsas buvo tvirtas, akys aiškios.
„Daniela, visas pyktis, visi melai — tu juos darai manydama, kad jie suteiks tau galią.
Bet neapykanta sunaikina tą, kas ją nešioja.“
Jis sustojo, pažvelgė į jos drebančias rankas.
„Pasilaikyk papuošalus,“ — tyliai tarė jis.
„Juk to vienintelio ir norėjai.
Man to nereikia.
Aš laisvas.“
Saugumui teko raminti Danielą, kai ši puolė į isteriją.
Tuo metu Markusas giliai įkvėpė — pirmą kartą po daugelio metų.
Teisėjo plaktukas paskutinį kartą dundėjo.
„Skyrybos patvirtintos.
Bendro turto nėra.
Byla baigta.“
Kai teismo salė ištuštėjo, Markusas tyliai sėdėjo, leisdamas ašaroms kristi — ne iš netekties, o iš išlaisvėjimo.
Jis neliūdėjo dėl sužlugusios santuokos, o dėl iliuzijos, kurią kadaise vadino meile.
Po kelių mėnesių Daniela gyveno mažame bute, apsupta brangenybių, kurias kadaise dievino.
Jos skambučiai likdavo neatsakyti.
Draugai dingo.
Pasaulis, kurį ji buvo sukūrusi iš išorinio blizgesio, išnyko.
Vieną popietę, eidama judria gatve, ji pamatė Markusą.
Jis šypsojosi — nuoširdžiai šypsojosi — laikydamas už rankos moterį, kurios šiluma spinduliavo ramybę.
Šalia jų juokėsi mažas berniukas.
Daniela pasislėpė už vitrinos.
Niekas jos nebepažino.
Ji nebebuvo dėmesio centre, nebebuvo mylima ar pavydima.
Pirmą kartą ji suprato tikrąją išdidumo kainą.
Markusas, net nepastebėjęs jos, perėjo gatvę su savo šeima.
Jo balsas nuskambėjo tolumoje — ramus ir kupinas gyvybės.
O Daniela, viena tarp minios, pagaliau suvokė, kad ji prarado ne turtus, o kur kas brangesnį dalyką — galimybę mylėti ir būti mylimai tokiai, kokia ji iš tiesų buvo…
