Viena senyva moteris rinko grybus miške ir netyčia įkrito į milžinišką duobę.
Ji desperatiškai bandė išlipti, kol pastebėjo kažką siaubingo žemėje. 😨🫣
Moteris turėjo mažą pensiją, ir kad nebadautų, ji sugalvojo mažą būdą užsidirbti pinigų: kiekvieną rytą eidavo į mišką rinkti grybų, parsinešdavo kelis kibirus, dalį parduodavo turguje, o likusius išdžiovindavo arba iškeptų sau.
Tą dieną buvo šilta ir saulėta, ir po lietaus buvo daug grybų.
Moteris vaikščiojo pažįstamu taku, link pačių vietų, kur kadaise ją vesdavo jos miręs vyras.
Jos pintinė greitai prisipildė tvirtų baravykų, ir širdis tapo lengvesnė.
Drėgno kerpės kvapas ir paukščių čiulbėjimas – viskas aplink priminė jos jaunystę.
Pramogaujama ji ėjo giliau į krūmyną, po sena, plačia eglė, kur pamatė milžinišką baltą grybą.
Ji žengė žingsnį link jo, bet staiga jos koja paslydo – žemė pasidavė po ja, pasigirdo traškėjimas ir ji nukrito.
Kritimas buvo trumpas, bet aštrus – smūgis į drėgną žemę išmušė orą iš plaučių.
Ji atsidūrė gilioje duobėje, laisva žemė byrėjo šonais.
Ji bandė šauktis, bet jos balsas buvo užgožtas miško tylos.
Ji bandė išlipti, bet sienos buvo slidžios, ir kiekvieną kartą, kai laikydavosi šaknies ar žolės, ji lūždavo jos rankose.
Tada, drėgnoje žemėje, ji pamatė kažką siaubingo ir sušuko iš siaubo. 😲😱
Galbūt prabėgo dešimt minučių, kol ji pastebėjo, kad viena duobės siena atrodė neįprasta – žemė ten buvo tamsesnė, tankesnė, tarsi sutankinta.
Moteris priartėjo ir staiga pamatė žemėje kažką balto.
Iš pradžių ji galvojo, kad tai akmuo.
Ji perbraukė pirštu per tai ir atitraukė ranką: tai buvo kaulas.
Žmogaus.
Jos širdis ėmė smarkiai plakti.
Ji pradėjo kasinėti žemę drebėdama rankomis, ir iš po drėgnos žemės išniro veidas.
Vyro, mirtinai blyškus, su įdubusiomis akiduobėmis.
Jo plaukai beveik supuvo, bet marškinių apykaklė ir saga liko – surūdijusi, bet pažįstama.
Moteris sušuko ir atsitraukė.
Tai buvo jos kaimyno veidas – vyro, kuris dingo prieš metus.
Visa kaimynystė jo ieškojo, bet niekada jo nerado.
Tuo metu sakė, kad jis išvyko į miestą, palikdamas žmoną.
Ir dabar ji suprato – jis visą laiką buvo čia, po žeme.
Ir duobė, į kurią ji įkrito, susiformavo būtent todėl, kad žemė virš jo kūno laikui bėgant nusėdo.
Moteris sustingo, negalėdama šauktis ar judėti.
Miškas aplink ją tapo keistai tylus…
